„Nesijaučiam toli“: menininkė, kurianti filmus ir fotografijas, Rasa Juškevičiūtė (Paryžius, Prancūzija)
„Nesijaučiam toli“: menininkė, kurianti filmus ir fotografijas, Rasa Juškevičiūtė (Paryžius, Prancūzija) | A. Baltėno nuotr.
„Vilniaus galerija“ tęsia fotografo Arūno Baltėno foto apybraižų ciklą „Nesijaučiam toli“. Kiekvieną savaitę jūsų lauks vis nauja pažintis su fotografo sutiktais ir įamžintais žmonėmis. Šįkart susipažįstame su Paryžiuje gyvenančia menininke Rasa Juškevičiūte.
Rasa Juškevičiūtė: kartu su Egyboy apie 2011 metus išvykome iš Lietuvos į Australiją aplankyti mano sesers ir netikėtai ten užsibuvome penkerius metus. Tarp Vilniaus ir Sidnėjaus – milžiniškas kontrastas, ten patyriau tarsi antrą gyvenimą. Per tą laiką atėjo suvokimas, kad esu europietė, ir ką reiškia ja būti. Myliu Europą, kurioje yra daugybė labai senų ir skirtingų kultūrų, daug visokių traumų, bet daug ir stebuklų – visko. Ir visi bando sugyventi viename katile, išlaikyti savitumą. Man labai svarbu matyti skirtumus ir nuolat patekti į kitą erdvę. Laisvė keliauti ir dirbti Europoje yra neįkainojama vertybė.
„Nesijaučiam toli“: menininkė, kurianti filmus ir fotografijas, Rasa Juškevičiūtė (Paryžius, Prancūzija) | A. Baltėno nuotr.
Australų gyvenimo būdas kitoks nei europiečių – daug stabilesnis, sveikesnis. Ten daug saulės, buvimo gryname ore, ten gražiausi pasaulyje paplūdimiai ir vertinami paprasti žmonės, kurie niekuo neišsiskiria, neišsišoka (tai vadinama „tall poppy syndrome“ – liet. aukštos aguonos sindromas). Sidnėjuje labai tvarkinga, gražu, švaru, visi labai mandagūs, dažnai vengiama kalbėti sunkiomis temomis, ekonomika klesti, bet dėl to atsiranda ir kitokių niuansų. Suvokiau, kad mane, kaip menininkę, stimuliuoja kontrastai, o dialogas tarp jų skatina kūrybingumą. Taip pat man labai svarbu susirasti bendraminčių ir jaustis bendruomenės nare.
Jau Lietuvoje sėkmingai fotografavau ir filmavau, o išvykusi norėjau išmokti daugiau techninių subtilybių. Sidnėjuje nebuvo paprasta įsidarbinti net ir fotografo asistente, vis dėlto po truputį asistavau labai geriems fotografams. Iš pradžių nieko nedomino mano CV, įgytas magistro laipsnis ir dalyvavimas parodose Lietuvoje, netikėta, bet pirmą darbą gavau, nes turėjau buriavimo teises. Taip įsidarbinau didžiausioje Australijos foto studijoje. Visi ten dirbantys žmonės, kaip ir aš, pradėjo nuo labai paprastų darbų (ten kaip kokiam laive: iš pradžių valai laivo denį) – nuo fotostudijų sienų dažymo (nes po kiekvienos fotosesijos reikia perdažyti foną). Paskui tau leidžia padirbėti fotonuomos skyriuje, tad beveik metus dirbau nuomos autobusiuko vairuotoja: sukrauni techniką ir anksti rytą, tekant saulei, važiuoji į gražiausias lokacijas. Po to jau dirbau tiesiogiai su fotografais, padėjau jiems išsirinkti šviesas. Galiausiai gavau Canon kompanijos pasiūlymą dirbti toje pačioje fotostudijoje skaitmeninių technologijų vadybininke (jie rūpinosi ir darbo viza).
„Nesijaučiam toli“: menininkė, kurianti filmus ir fotografijas, Rasa Juškevičiūtė (Paryžius, Prancūzija) | A. Baltėno nuotr.
Per penkerius metus išmokau labai daug ko, bet australai, matyt, galvojo, kad esu beprotė, nes vietoj laisvalaikio po darbo fotografavau ir filmavau asmeninius projektus (pvz., muzikinius klipus ir mados filmus, kūriau meninę fotografiją). Taip susipažinau su vietiniais kūrėjais, atradau bendraminčių. Su kai kuriais draugais palaikom artimą ryšį iki šiol.
Po Sidnėjaus nėrėm tiesiai į Paryžių. Keista, bet Paryžius, net palyginus su Vilniumi, yra gana purvinas miestas: pastatai apšepę, kanalizacija skylėta (miestui sunku atlaikyti 10 milijonų žmonių energiją). Suvokiu, kad su skirtingu žmonių ir kultūrų energija, į gatvę išvirsta ir visa buitis. Bet kultūra klesti, daug istorinių sluoksnių turintis miestas traukia pačius ambicingiausius, čia pilna „išsišokėlių“.
Šiandien daugiausiai dirbu su mados filmais. Tai gan nauja filmų rūšis, įsitvirtinusi tik daugmaž 2005-aisiais. Pirmąjį mados filmą sukūriau Vilniuje prieš 10 metų (Mother Eleganza, „Fas“), dar nežinodama, kad tai yra naujas žanras. Jis sujungia daug sričių: madą, šokį, muziką, vizualiuosius menus. Atvykus į Paryžių filmavau Prancūzijos „L’Officiel“ žurnalui Chanel kolekcijos kūrimą, taip patekau į aukštosios mados virtuvę, pamačiau, kaip kuriami rūbai, – man tai buvo visiškai nauja patirtis. Daug pagarbos medžiagai, detalėms, rankų darbui ir tradicijai. Po to mane pakvietė filmuoti Paco Rabanne kolekcijos kūrimą. Juos filmavau jau tris sezonus. Ten dirba labai supratinga komanda: pasiūlo aiškią kryptį, nuolat skatina augti ir suteikia laisvės pasireikšti (ten visada pilna iššūkių).
Nuolatos stengiuosi ieškoti naujų įkvėpimų ir bendradarbiauti su kūrėjais iš viso pasaulio, pavyzdžiui, teko kurti super16 mm filmą filipiniečių mados kompanijai Carl Jan Cruz arba Libane filmuoti „M le Monde“ žurnalui super 8 mm filmukus apie Beirute gyvenančias kūrėjas. Tokiame didmiestyje, kaip Paryžius, toks bendradarbiavimas vyksta nuolat. Kita vertus, vis dažniau grįžtu į Vilnių, atsigauti ir pasikrauti ramumos.
R. Juškevičiūtės darbus pamatysite puslapyje www.rasaj.com ir instagram’o paskyroje rasaj.
2019 11 04
Daugiau rubrikos „Nesijaučiam toli“ istorijų rasite čia.
