Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2021 m. 13 vasario d. 21:22
Liškiava: gražiausių panoramų beieškant

Algimanto Černiausko nuotr.

Jeigu Lietuvoje dairytumės vietų, kuriose telpa kuo daugiau gamtos bei istorijos grožio, be abejo, tai būtų Liškiava: nuo vaizdingo Nemuno iki jį supančių miškų, nuo pagonybės iki krikščionybės, nuo Lietuvos iki Prūsijos – visa tai susitinka šiame idiliškame Dzūkijos kampelyje, o svarbiausia – dar ir sutelpa viename horizonte vos užlipus ant Liškiavos piliakalnio.

Sentimentai negimusiai piliai

Nors Liškiava labiausiai garsėja savo vienuolynu, bene gražiausiai jis matosi nuo kito objekto – Liškiavos piliakalnio, dar vadinto Raganos mūru ar Perkūno šventinyčia (mat toje pačioje teritorijoje buvęs ir alkakalnis). Solidaus dydžio piliakalnis nepatingėjusius palypėti apdovanoja ne tik nuostabiais peizažais, bet ir siurprizu: jo viršūnėje pūpso mūrinės viduramžių pilies griuvėsiai. Tiesa, griuvėsiais juos vadinti būtų ne visai tikslu: XIV a. pab. – XV a. pr. statytos pilies niekas nenugriovė – ji tiesiog nebuvo baigta statyti dėl po Žalgirio mūšio sumažėjusios gynybinės reikšmės. Pilis turėjusi būti nedidelė, tačiau su keturiais bokštais: būtent dviejų iš jų likučius šiandien ir galime pamatyti, o žinant piliakalnio istoriją – ir įsivaizduoti, kad, ko gero, tai būtų buvusi viena gražiausių Lietuvos pilių. Jos grožio šešėliai dar matosi istoriniuose piešiniuose – kai piliakalnis buvo mažiau apžėlęs, o sienos – ne taip ištrupėję.  Dar XIX a. vieno bokšto sienų aukštis siekė 8- 10 metrų! (Tiesa, jau greitu metu piliakalnio teritorija turėtų būti sutvarkyta, o vietinė bendruomenė pasvajoja ir apie pilies atstatymą.)

Algimanto Černiausko nuotr.

Rūtos Averkienės nuotr.

Rūtos Averkienės nuotr.

Algimanto Černiausko nuotr.

Valstybių ir tikėjimų kryžkelė

Manoma, kad vietovardis „Liškiava“ sietinas  su prūsų ar jotvingių vartotu žodžiu  „liscis“,  kuris reiškia guolis, gulykla, stovykla. Ir nors toks pavadinimas galėtų sufleruoti, kad Liškiava buvo „rami vietelė“, tai nebūtų visiška tiesa: šalia savotiškos istorinės sienos (Nemuno) esanti teritorija visais laikais bandyta „tempti“ į skirtingas šalis.  Žinoma, viskas prasidėjo jau LDK laikotarpiu, kai žemės esančios šalia patogaus vandens kelio buvo nuolat puldinėjamos krikščionybės „nešėjų“ kryžiuočių. Jau vėliau, krikščionybei įsitvirtinus, jos nešėjai vaidijosi tarpusavyje: šaltiniuose randama užuominų, kad vietos nepasidalino katalikai ir evangelikai reformatai (kalvinistai). Be skirtingų religinių pakraipų vėjų, Liškiava patyrė ir skirtingų valstybių įtaką: štai po trečiojo Lietuvos – Lenkijos padalijimo Liškiava atiteko Prūsijai, o tarpukariu tapo pasienio miesteliu tarp Lietuvos ir okupuoto Vilniaus krašto (Nemunu ėjo demarkacinė linija). Laimei, šiandien Liškiava atrodo kone rojus žemėje, o į jį galite lengvai patekti ne maldomis, o automobiliu ar net laivu plaukdami nuo Druskininkų – tai yra populiari atrakcija jau daugybę metų.

Susiję:

Vienuolynas su kriptomis

Kad jau prakalbome apie rojų, metas plačiau papasakoti apie Liškiavos pasididžiavimą – vėlyvojo baroko Šv. Trejybės bažnyčią bei vienuolyną. Kompleksas pastatytas XVII a. pab., kai savo žemės dominikonams padovanojo tuometinis jų valdytojas Vladas Jurgis Kosila. Nuostabaus grožio bažnyčios išorė viduje taip pat slepia stebuklų: išlikusios italų tapytos freskos,  7 rokoko stiliaus altoriai, seni autentiški suolai su dominikonų simbolika bei XVIII – XIX a. sakralinės tematikos paveikslai. Muzikos istorijos mylėtojus čia traukia vargonai, kuriais skambindavo M. K. Čiurlionio tėvas, o mistikos ieškotojus – vienuolyno rūsiai, kuriuose buvo įrengtos dominikonų laidojimo kriptos. Dar ir šiandien čia  ilsisi dalies vienuolių palaikai, eksponuojami autentiški liturginiai daiktai.

Jau aukščiau aprašyti istorijos vingiai nulėmė, kad bažnyčios sienoms teko saugoti ir daugiau paslapčių: yra nuomonių, kad 1830 m. Liškiavos vienuolyne buvo įkurti kunigų demeritų (nusikaltusių kunigų) pataisos namai, kiti teigia, kad tai kaip tik buvęs kunigų išsigelbėjimas nuo juos persekiojusios carinės valdžios. Dar vėliau vienuolyne veikė pabėgėlių iš Lenkijos stovykla, paštas, raštinė (yra įrašų, kad galbūt ir blaivykla), na, o šiandien čia galima apsistoti ar net surengti konferenciją – Liškiava vėl išgyvena savo  aukso amžių.

Daugiau lankytinų Lietuvos objektų rasite čia

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!