Portretas | Vytauto Paplausko nuotr.
„Menininko anketa“ – išskirtinė „Vilniaus galerijos“ portalo „Menas. Kultūra. Laisvalaikis“ rubrika. Jos pašnekovai turi galimybę iš daugiau nei dvidešimties paruoštų klausimų išsirinkti juos labiausiai dominančius. Šįkart į klausimus atsako tapytoja Kristina Mažeikaitė (g. 1987).
– Kaip apibūdintum savo kūrybą? Kas ir kodėl tampa tavo kūrybos objektu, tema, motyvais?
– Išoriškai mano kūriniai – tai didelio formato, nutapyti, abstrahuoti vaizdiniai. Tačiau. Visa savo kūryba siekiu reikšmingos meninės formos. Tai reiškia, kad man kūrybos koncepcija ir forma yra neatsiejamos kūrinio dalys. Mano pagrindiniu motyvu šiuo metu (ir jau kurį laiką) yra peizažas. Bet nepavadinčiau savęs peizažiste. Motyvas man – tik įrankis koncepcijai realizuoti.
Visą meno istoriją galima suskaidyti į tris kategorijas (nepriklausomai nuo laikmečio) – vaizdo reprezentacija-imitacija (kūryba, kuria siekiama nupasakoti tai, kas priešais mūsų akis), vaizdo deformacija (kūryba, kuria siekiama pabrėžti charakteringiausius vaizdo, esančio priešais mus, bruožus), vaizdo transformacija (kūryba, kur pirminis vaizdas tik kodas idėjai perteikti). Mano kūriniai atsiranda būtent per motyvo/pirminio vaizdo transformaciją. Tad peizažas man tik forma, kuri padeda realizuoti vaizdinius. Transformaciją įgyvendinu per šviesos tapymo kategoriją, spalvinį kodą, vaizdų perklojimus. Pabaigtas paveikslas nebekalba apie tą pirminį peizažą, nuo kurio buvo atsispirta, tai jau naujų idėjų ir prasmių telkinys.
„Ten mes susitiksim“. 2020. drobė, aliejus, poligraf. dažai, 270 x 450 | Vidmanto Ilčiuko nuotr.
„Ten mes susitiksim“. 2017. dr., aliejus, statyb., poligrafiniai dažai, 240 x 420 | Vidmanto Ilčiuko nuotr.
„Tapytojo peizažas“. 2019. drobė, aliejus, poligraf. dažai, 280 x 490 | Vidmanto Ilčiuko nuotr.
Mano kūryba yra nereprezentatyvi. Joje nėra „teksto“, naratyvinio vaizdo ir tai apsunkina jos supratimą. Įskaityti mano įtapytus kodus gali būti sudėtinga. Tačiau siekiu, kad paveikslai būtų taktiliški, įgautų jėgos, haptiškumo savybių. Tikiu, kad per reikšmingą meninę formą idėja-kodas gali būti žiūrovui perduota. Todėl atitinkamai daug dėmesio skiriu ir parodų ekspozicijoms. Tai dar vienas būdas paveikslų emocinio krūvio perdavimui žiūrovui.
Kūryboje mane traukia ribinių situacijų fiksavimas – Bohumilo Hrabalo žodžiais tariant, pasikalbėti apie grožį mirties akivaizdoje. Kodėl gi ne? Čia vėl ypatingą vaidmenį atlieka šviesos tapymas, suspindėjimas, laiko akimirka.
Ankstesniuose darbuose man labai rūpėjo proveržis. Plačiąja prasme. Mintyse nuolat skambėjo G. Deleuze citata „nutapyti grūdo augimo jėgą“. Aš tapiau tą jėgą galvodama apie pasaulio sandarą, apie einantį laiką ir savo, kaip kūrėjos, vietą šioje struktūroje. Nutapiau visą seriją paveikslų su augančio, besiveržiančio sodo motyvu. Vieną iš darbų pavadinau „Ei, pasauli, aš čia“. Man tai gana taikliai iliustravo ir tuometinę mano situaciją. Tapiau vieną po kitos drobes ir kaip niekad tikėjau kūrybinėmis galiomis, o iš kitos pusės mačiau tą pasaulio abejingumą viskam.
Šiuo metu pamatiniai kūrybiniai principai išliko tie patys: transformacija, šviesos tapymas, reikšminga meninė forma. Tik augimo jėga nebesitapo. Bet jaučiant vykstančius procesus pasaulyje neįmanoma tapyti Sodo. Dabar tapau ciklą Niekieno žemė.
Labai pasigendu ambicijos, ypač iš jaunesnės kartos kūrėjų. Daug stilistikos, labai mažai idėjų. Galerijose pristatoma daug mėgėjiško ir dekoratyvaus meno. Akademijoje vis mokindavo: tapydamas atverk, parodyk savo širdį. Iš tikrųjų turėjo prašyti parodyti savo talentą, konteksto išmanymą… Literatūroje turime labai taiklų „grafomanijos“ terminą tokiems „širdies atvėrimams“. Paradoksalu, dabartinėje lietuvių dailėje tam kartais naudojamas ir „šiuolaikinio meno/dailės“ terminas.
– Kokie kūrėjai darė arba iki šiol daro tau įtaką? Kurių menininkų darbai, filosofija artimiausia tavo idėjoms?
– Willem de Kooning yra taikliai pasakęs: „Galiu atsiversti bet kurį meno albumą ir pasakyti, kad šis paveikslas man darė įtaką.“ Savo tapybos darbus galėčiau palyginti su architektūros statiniu, kur susijungia daugybė skirtingų elementų į vieną visumą. Aš tiesiogiai autorių nekopijuoju, bet mane domina tam tikri mąstymo principai/laikmečių paradigmos. Pavyzdžiui, man didelį poveikį savo laiku padarė Egipto kultūros menas. Tas monumentalumas, kuris juntamas to laikotarpio kūryboje persikėlė į mano darbų kompozicijas. Atsimenu, tapydavau figūras ir visos jos buvo tik frontalios. Kitaip aš nemačiau. Centravimas, monumentalumas man išliko svarbūs. Mane taip pat įkvepia renesanso šviesa ir jautrumas, spalvinė dermė. Mane žavi Vermeer koloritas. Vis sugrįžtu prie Jean-Baptiste-Camille Corot, Caspar David Friedrich, Hieronymus Bosch, William Turner, Adolphe Monticelli ir kt. darbų. Studijuojant svarbus buvo Sezano tapybos atradimas. Ilgą laiką aš jo tiesiog nesupratau. Iš abstrakčią tapybą plėtojančių imponuoja Joan Mitchell, Julie Mehretu. Man patinka studijuoti meno istoriją. Per laiko perspektyvą mes galime kitaip, savitai vertinti autorių kūrybą, principus. Lieka pakankamai erdvės asmeninei interpretacijai, plėtotei. Be abejo, labai svarbu yra išmanyti visą kontekstą ir ypač šiuolaikines slinktis, tačiau atsispiriant tik nuo dabar kuriančių kūrėjų daugeliu atveju išeina mėgdžiojimas, stilistikos kopijavimas. Tai labai matosi jaunųjų kūryboje.
Man ne ką mažesnę įtaką daro ir kitos sritys. Pavyzdžiui, architektūra. Šia sritimi ypač žaviuosi. Mane įkvepia Peter Eisenman, Morphosis ar Coop Himmelb(l)au architektų darbai. Tam tikrus architektūros konstravimo principus perkeliu į savo paveikslų konstravimą. Džiaugiuosi, kai mano darbus apibūdina kaip architektūriškus.
Man įdomūs ir matematiniai modeliai, pavyzdžiui, fraktalinės struktūros ir chaoso teorija. Domina M. Čechovo teatro kūrimo principai. Pasigilinus paveiksluose būtų galima atrasti ir šių mano „pomėgių“ įtakų.
Bendrai kalbant, man patinka atrasti jungtis tarp skirtingų sričių, eksperimentuoti jų veikimo principais. Vėlgi tai mano darbe tampa dar vienu kodu, kurį ne visada lengva suprasti. Galėčiau nupiešti namuką, šalia padėti maketą, būčiau įvertinta kaip galinti sujungti skirtingas disciplinas. Bet man taip neįdomu. Man patinka eiti toliau ir jungti mąstymo paradigmas, principus.
„Degantis renesansas.“ 2020, drobė, aliejus, poligraf. dažai, 180 x 280 | Vidmanto Ilčiuko nuotr.
„Didžioji obelis.“ 2018. drob., aliejus, 280 x 360 | Vidmanto Ilčiuko nuotr.
„Ei, pasauli, aš čia.“ 2015, drobė, aliejus, 235 x 405 | Vidmanto Ilčiuko nuotr.
– Kaip vertini dabartinę Lietuvos meno situaciją? Ko mūsų šalies dailės lauke pasigendi labiausiai ir kokias jame matai problemas?
– Pirmiausia, pradėsiu nuo to, kad yra tikrai įdomių kūrėjų ir situacijos negalima pristatyti vienareikšmiškai. Tačiau bendrai šalies dailės lauke labiausiai pasigendu profesionalumo. Tiek iš kūrėjų, tiek iš menotyrininkų. Kartais lankantis po parodas arba dabar stebint virtualių parodų pasiūlą atrodo, kad mūsų dailininkai apskritai negabūs. Labai pasigendu ambicijos, ypač iš jaunesnės kartos kūrėjų. Daug stilistikos, labai mažai idėjų. Galerijose pristatoma daug mėgėjiško ir dekoratyvaus meno. Akademijoje vis mokindavo: tapydamas atverk, parodyk savo širdį. Iš tikrųjų turėjo prašyti parodyti savo talentą, konteksto išmanymą… Literatūroje turime labai taiklų „grafomanijos“ terminą tokiems „širdies atvėrimams“. Paradoksalu, dabartinėje lietuvių dailėje tam kartais naudojamas ir „šiuolaikinio meno/dailės“ terminas.
Situaciją stipriai iškreipia ir menotyrininkai. Iš jų taip pat stokojama kokybiškų kritinių refleksijų, konteksto atskleidimo. Vyrauja gana paviršutiniškas požiūris į kūrybą, į meno raidą. Lietuvos kontekste mėgstama vertinti ne meno profesionalumą, idėjų novatoriškumą, bet stilistinį atitikimą. Tai kenkia meno raidai, daro ją provincialią. Galiu pasiremti abstrakčios tapybos pavyzdžiu. Lietuvoje ji reto menotyrininko būtų vertinama kaip aktuali, tuo tarpu šiuolaikinė abstrakti tapyba pasaulyje yra absoliučiai normalus reiškinys. Mano minėta Julie Mehretu žurnalo „Time“ buvo įtraukta į įtakingiausių 2020 metų žmonių šimtuką.
– Koks tavo santykis su lietuviškąja dailės tradicija? Kurie mūsų šalies kūrėjai tave žavi labiausiai?
– Manau, kiekvieną kūrėją veikia jo šalies meno tradicija, nepaisant to, ar jis ją neigia, ar tęsia. Aš ypač vertinu lietuvių koloristinės tapybos liniją: Augustiną Savicką, Mariją Cvirkienę, Algirdą Petrulį, Arūną Vaitkūną.
Tačiau lietuviškos dailės kontekste, mano manymu, du ryškiausi kūrėjai – tai Vladas Eidukevičius ir Henrikas Čerapas. Vladas Eidukevičius atnešė vakarietišką kultūrą į lietuvių-žemdirbių tapybą. Henrikas Čerapas lietuvių tapybą pakylėjo iki epo. Spręsdama apie kūrinių kokybę mėgstu juos įsivaizduoti pasaulinėse galerijose ar muziejuose. Būtent šių dviejų tapytojų darbus tose galerijose įsivaizduočiau šalia kitų pasaulio meno raidą formuojančių kūrėjų.
Situacija studijoje | Lino Jurkšo nuotr.
– Menininkams, ypač jauniems, kūrybą dažnai tenka derinti su kokiu nors papildomu darbu. O kaip yra tavo atveju? Ar kūrybos ir buities konfliktas tau apskritai aktualus? Koks tavo požiūris į komercinį meną? Kokiais atvejais gali jį pateisinti?
– Reiktų atkreipti dėmesį, kad ir profesionalus menas gali būti komerciškai sėkmingas ir tai yra gerai. Matyt, blogiau, kai susiduriama su kraštutinumais. Pavyzdžiui, kuriami paveikslai, kurie perkami. Toks komercinis menas turi labai aiškų tikslą – dekoruoti interjerą. Tai vienas iš darbų, kaip klijuoti plyteles ar tapetus. Menininkams siekiant įsitvirtinti ir nesant susiformavusiai kritinei terpei, refleksijai, ta riba tarp profesionalaus ir komercinio kartais tampa kvestionuotina. Tai gana neblogai iliustruoja ir meno mugės. Yra tekę girdėti ir galerijų vadovų vertinimų apie kūrėją, kad „jis [menininkas] geras, nes jis perkamas“. Užsidirbti yra labai natūralus ir suprantamas žmogaus poreikis. Tačiau profesionalaus ir grynai komercijai skirto meno painiojimas devalvuoja visą sritį.
Asmeniškai kūryboje daryti kompromisų nenoriu. Esu sulaukus pasiūlymų, pavyzdžiui, tapyti mažesnius formatus, nes dideli netelpa į namus. Bet tai man nepriimtina. Todėl turiu darbą, kuris man leidžia gyventi ir tapyti.
O pačios buities labai nemėgstu, ypač buitinių santykių, pokalbių. Čia, matyt, jau kiekvienas savaip bandome su tuo kovoti. Ir man ne visada tai sekasi.
– Ar turi mėgstamų kino režisierių? Koks tavo / tavo kūrybos santykis su kinu, dramaturgija, video menu? Ar tavo kūrybai būdingas siužetiškumas?
– Mėgstu įvairų kiną, bet be galo malonu vis sugrįžti prie Jean-Luc Godard filmų. Mano kūrybą sudaro ciklai, tapau serijomis – tarsi atskleidžiu idėją skirtingais jos pavidalais ir variacijomis. Ir tai mažai kuo siejasi su siužetiškumu ar kadruotėmis. Tačiau galėčiau atrasti netiesioginių sąsajų su Godard kūrybos principais. Jo filmams būdingas siužetų perklojimas, kelių linijų vyksmas tuo pačiu metu. Kartais skirtingų motyvų ar kelių struktūrų perklojimo principą naudoju ir savo kūryboje.
„Pavasaris baigėsi – meilė baigėsi.“ | Vidmanto Ilčiuko nuotr.
„Niekieno žemė“. 2019. drobė, aliejus, poligraf. dažai, 280 x 490 | Vidmanto Ilčiuko nuotr.
– Kur yra tavo studija, su kuo ja daliniesi? Kokia kūrybinė atmosfera tau reikalinga? Kuriuo paros metu dirbi produktyviausiai? Kiek daugmaž darbų sukuri per metus ir kiek jų sukūrei iki šiol?
– Turiu savo individualią studiją gamybinio pastato patalpose. Studija nėra didelė, bet labai šviesi. Man patinka tapyti su natūralia šviesa, tai turi įtakos spalvų maišymui. Bet kartu man patinka stebėti, kaip keičiasi šviesa per dieną, kaip „eina laikas“.
Ritualų neturiu. Bet yra tam tikros rutinos. Pavyzdžiui, pati ruošiuosi drobes. Tad kol tempiu drobę, ją gruntuoju, galiu sudėlioti mintis tapymo veiksmui. Kartais eskizuoju.
Sukuriamų darbų kiekis per metus labai skirtingas. Dažniausiai per metus ar kelerius sukuriamas vienas tapybos darbų ciklas. Bet buvo metas, kai gyvenau tik tapydama. Tuo metu labai intensyviai kurdavau – atsirasdavo po 40–50 kūrinių per metus. Dabar apytikriai sukuriu iki 20 paveikslų per metus, tačiau jie didelio formato, kitaip tapomi.
Sunku tiksliai suskaičiuoti visus sukurtus darbus – neturiu nuoseklaus archyvo. Bet didelio formato darbų tikriausiai būtų apie 90 ar 100. Įvairių mažesnių, neskaičiuojant etiudų ar piešinių, matyt, būtų dar tiek.
Daugiau K. Mažeikaitės darbų rasite autorės asmeninėje svetainėje arba feisbuke.
„Vilniaus galerija“ kviečia menininkus tapti rubrikos „Menininko anketa“ pašnekovais! Jei norite atsakyti į klausimus ir publikuoti savo kūrybą, susisiekite el. paštu vilniausgalerija@gmail.com arba asmenine žinute feisbuke.
