Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2021 m. 3 balandžio d. 10:00
Į „Menininko anketos“ klausimus atsako tapytojas Benediktas Marija Žukas

Benediktas Žukas ir kūrinys iš ciklo „Grėsmingos formos“ 14 0x 115 cm. Drobė, aliejus | Asmeninio archyvo nuotr.

„Menininko anketa“ – išskirtinė „Vilniaus galerijos“ portalo „Menas. Kultūra. Laisvalaikis“ rubrika. Jos pašnekovai turi galimybę iš daugiau nei dvidešimties paruoštų klausimų išsirinkti juos labiausiai dominančius. Šįkart į klausimus atsako tapytojas Benediktas Marija Žukas (g. 1992).  

– Kaip apibūdintum savo kūrybą? Kas ir kodėl tampa tavo kūrybos objektu, tema, motyvais?

– Savo kūrybą galėčiau apibūdinti kaip aplink mane vykstančių reiškinių tyrinėjimą ir fiksavimą. Jackson‘as Pollock‘as sakė, kad „tapymas – tai savęs pažinimas. Kiekvienas tikras menininkas tapo tai, kas jis yra“. Ši frazė ypač tinka abstrakčiam menui, kuriame tikrai sunku pasislėpti. Darbuose matosi tavo charakterio, būdo savybės, galima daug pasakyti apie menininką iš jo paveikslų. Nesakau, kad tai gerai, nes tai savotiškas apsinuoginimas. Manau, gerokai paprasčiau pasislėpti figūrinėje tapyboje. Ką jau kalbėti apie akademinę.

Mėgstu ekspresyvią raišką, gestų tapybą. Jau gana ilgą laiką kaip pagrindinę saviraiškos stilistiką naudoju abstrakciją. Pastaruoju metu pastebiu, kad norisi paveiksluose įterpti kažkokį simbolį, atpažįstamą formą ar kokio mėgstamo dailininko motyvą. Man labai artimi XVIII-XIX a. lietuvių drožėjų darbai (jų polichromija), senos vėliavos. Tėvai turėjo sakralinio meno kolekciją ir jaučiu, kad dažnai savo darbuose naudoju archaiškų skulptūrų motyvus, spalvinius derinius ar dekonstruotas jų formas. Vertinu spalvą, stengiuosi jos nepurvinti, palikti gryną. Nors pastebiu, kad nuėjus į Nacionalinę dailės galeriją ir paanalizavus Antano Samuolio darbus, atsiranda poreikis patyrinėti lietuviškesnius koloritus, drobėje nejučia pradedu guldyti žalius, rudus, tamsiai raudonus tonus. Tai natūralu, aplink mus vykstantis gyvenimas, vaizdai, garsai veikia sąmonę, atsiliepia ir kūryboje. Drobėje klodamas dažų sluoksnius, sprendžiu spalvinius uždavinius, išbandau faktūrų įvairovę.

„Kompozicija”. 105×118 cm. Drobė, aliejus | Asmeninio archyvo nuotr.

„Kompozicija”. 70×100 cm. Popierius, mišri technika | Asmeninio archyvo nuotr.

„Kompozicija“. 100×115 cm. Drobė, aliejus | Asmeninio archyvo nuotr.

Yra nemažai būdų formuoti abstrakciją, pavyzdžiui, remtis peizažu, vyro ar moters figūra arba spalviniu natiurmortu. Visi šie būdai patikrinti ir veiksmingi, bet manau, kad galima tikrai gerų darbų sukurti ir nesiremiant natūra. Manau, kad Lietuvoje tokia abstrakcija nėra pakankamai išplėtota. Tarkime, Rimvydo Jankausko-Kampo ar Arūno Vaitkūno kūryboje geriausiais darbais laikomi tematiniai (R. Jankausko-Kampo „Sinagoga“, „Nukryžiuota obelis“, A. Vaitkūno „Laiptinės“), o ne laisvieji, besiužečiai (R. Jankausko-Kampo „Kompozicija“, A. Vaitkūno „Pradai“, „Riba“, „Vitališkas“). Jaučiu, kad čia yra neatrastų plotų. Norėčiau surasti ir išmokti globalesnę lietuviškos abstrakcijos kalbą.

– Kokie kūrėjai darė arba iki šiol daro tau įtaką? Kurių menininkų darbai, filosofija artimiausia tavo idėjoms?

– Natūralu, kad pradedant kurti, įtaką daro vyresni, daugiau pasiekę, patyrę, pripažinti menininkai, kurių darbus stebi galerijose ar muziejuose. Mūsų kartai tai dar aktualiau, nes per socialines medijas mes lengvai galime sekti viso pasaulio meninį kontekstą ir tai dar labiau apsunkina tą būtiną įtakos nusikratymo procesą. Tikriausiai didžiausią įtaką man vis dėlto padarė mano tėtis – dailininkas Vaidotas Žukas. Jis puikiai valdo spalvą, piešinį, sovietmečiu kūryboje rinkosi tikrai drąsias ir nepatogias temas (1976 m. „Deganti Lietuva“, „Sužeisto partizano portretas“) ir buvimas prie tokio meno, kokį jis kūrė, neabejotinai  turėjo reikšmės mano pasirinkimams.

Be pavadinimo. 127×84 cm. Drobė, aliejus | Asmeninio archyvo nuotr.

Skirtingais gyvenimo etapais žavėjausi įvairiais menininkais – nuo Rembrandt‘o, Paul‘io Gauguin‘o, Chaim‘o Soutine’o iki Nicolas De Staël‘io, Francis Bacon’o ir kitų. Pagarba spalvai, manau, atsirado žiūrint į Henri Matisse’o, armėno Minas Avetisyan’o, Antano Samuolio  darbus. Tikriausiai tam tikrus mano paveikslus galima sieti su vadinamąja Niujorko mokykla. Vertinu visą pokarinę Amerikos abstraktekspresionistų kartą, o išskirti galėčiau Willem‘ą De Kooning’ą ir Robert‘ą Motherwell’ą. Po to, kai J. Pollock‘as drąsiai pramušė abstrakcijos žanro rėmus, W. De Kooning‘as geriausiai išplėtojo visą ekspresyviojo abstrakcionizmo filosofiją. Tam tikru metu jis kūrė abstrahuotas moterų figūras, bet geriausiais jo darbais ir pavyzdžiais laikau visiškai gryną abstrakciją, kurioje pagrindinis vaidmuo tenka pačiai tapybai, formai, spalvai, faktūrai. R. Motherwell’as įdomus savo tapybos savotišku santūrumu, spalviniais plotais, jo atrastomis formomis, kurias naudoja savo milžiniškame cikle „Elegija Ispanijos respublikai“. R. Motherwell‘as taip pat kūrė puikius koliažus.

Dar išskirčiau Japonijos tapytojo, Gutai grupės nario Kazuo Shiraga kūrybą. Jis, ieškodamas ekspresyvesnės raiškos, tapybai naudojo savo kojas, slidinėjo po drobę, taip sukurdamas milžiniškus tapybinius verpetus. Iš šiuolaikinių tapytojų stebiu Georg‘o Baselitz‘o, Anke‘s Weyer, Sterling‘o Ruby, Joe Bradley kūrybą.

Susiję:

– Koks tavo santykis su lietuviškąja dailės tradicija? Kurie mūsų šalies kūrėjai tave žavi labiausiai?

– Manau, kad Lietuvos tapybos istorija yra tikrai įdomi. Tam didelės įtakos turėjo mūsų ARS grupės tapytojų studijos Paryžiuje. Tais laikais Latvija jautė didelę Rusijos meno įtaką, Estija – Skandinavijos šalių, o mes per Antaną Gudaitį ir kitus perėmėme Vidurio Europos modernistines pažiūras. Pats esu iš menininkų  šeimos, aplinka neabejotinai turėjo didelės įtakos mano vystymuisi ir interesams. Senelis Vladas Žukas buvo vienas pirmųjų lietuviško modernizmo kolekcininkų, todėl Lietuvos meno istoriją išmanau neblogai ir ją labai vertinu. Senelis kolekciją rinko nuo 1969 metų ir buvo sukaupęs nuostabų rinkinį, kurį sudarė Vinco Kisarausko, Kazės Zimblytės, Lino Katino, Jono Švažo, Kosto Dereškevičiaus, Leopoldo Surgailio, Antano Martinaičio, Arvydo Šaltenio ir kitų puikių modernistų darbai. Be jų, kolekcijoje buvo ir prieškarinių – Adomo Galdiko, Antano Gudaičio, Kazio Šimonio, Petro Kalpoko, Viktoro Vizgirdos paveikslų ir žymių užsienio lietuvių – Kazio Varnelio, Kazimiero Žoromskio, Viktoro Petravičiaus, Osvaldo Virkau – darbų. Seneliai gyveno visai šalia, iš karto po mūsų butu, todėl tuos paveikslus matydavau beveik kasdien. Iš vaikystės labiausiai pamenu stebinusius V. Kisarausko ir J. Švažo paveikslus.

Puiki buvo Lietuvių tapytojų grupė „Angis“, kuri padarė tikrai didelį žingsnį, supažindinant lietuvius su abstrakcija, ir tokie tapytojai kaip R. Jankauskas-Kampas ir A. Vaitkūnas man yra sektini pavyzdžiai.

Atskiro paminėjimo vertas Prancūzijoje gyvenęs ir kūręs dailininkas Pranas Gailius. Po tikrai sudėtingos pokarinės jaunystės jis sugebėjo pakliūti į Fernand‘o Leger‘io studiją Paryžiuje ir ten mokėsi iš vieno svarbiausių to meto Europos tapytojų. Teko su juo susipažinti ir pabendrauti kelis mėnesius iki jo mirties. Tai tikro, nuolat ieškančio kūrėjo pavyzdys. Per ilgą gyvenimą jis niekad nesustojo – nuolat kūrė grafiką, tapybą, skulptūrą, knygas.

„Vabzdys”. 105×128 cm. Drobė, aliejus | Asmeninio archyvo nuotr.

„Kompozicija”. 105×118 cm. Drobė, aliejus | Asmeninio archyvo nuotr.

„Peizažas su kalnu”. 113×150 cm. Drobė, aliejus | Asmeninio archyvo nuotr.

„Du nukryžiuotieji”. 150×165 cm. Drobė, aliejus | Asmeninio archyvo nuotr.

– Kaip manai, koks yra didžiausias iššūkis dailininkui? Ar tau tenka susidurti su kūrybinėmis krizėmis? Iš kur jos kyla ir kaip pavyksta su jomis susitvarkyti? 

– Tikriausiai didžiausias iššūkis dailininkui yra pati kūryba ir jos įprasminimas. Kaip nenusibosti sau. Linas Katinas yra pasakęs: „Tapyba – šlykšti veikla. Kurdamas aš niekuomet nesijaučiu labai laimingas. Čia kaip gėrimas. Nuo tapybos net pagirios būna. Žiaurios. Moralinės. Dvasinės.“ Kūrybą iš dalies galima prilyginti psichoterapijos sesijai, kuomet yra gilinamasi į save, viduje atrandami tam tikri nematyti kampai, pojūčiai. Tai gali varginti ir gąsdinti.  Aišku, galime kalbėti apie tam tikras susiklostančias nepalankias sąlygas ar kūrybines krizes, kuomet atrodo, kad niekas neišeina, kad gadini drobę ir panašiai. Tikrai neabejoju, kad krizės, ar kažkokie periodai be kūrybos yra natūralus, visiems atsitinkantis dalykas ir reikia jį tiesiog turiningai pralaukti.

– Koks didžiausią įspūdį tau palikęs (užsienio ir/arba Lietuvos) muziejus ir kuriuos pasaulio muziejus labiausiai norėtum aplankyti ateityje? Kokios tavo lankytos parodos buvo pačios įsimintiniausios?

– Tikrai teko nemažai muziejų aplankyti, todėl sunkoka būtų kažką išskirti, bet, be tų populiariųjų, visiems rekomenduočiau aplankyti Albyje esantį Henri de Toulouse–Lautrec‘o muziejų, kuris įkurtas Albio katedros vienuolyne. Keliaudamas lankau ne tik muziejus, bet ir bažnyčias. Na, pavyzdžiui, atvykęs Florencijoje į Santa Maria Novella baziliką, gali pažiūrėti Masaccio „Švč. Trejybę“ ir visai netoliese kabantį Giotto „Nukryžiuotąjį“. Kuomet čia lankiausi, be mūsų 5 žmonių grupelės, bazilikoje buvo tik dar keli kiti lankytojai. Nenusakomas jausmas stovėti prieš šiuos kūrinius tokioje artumoje. Muziejuose tai patirti sunku.

Iš pastaruoju metu lankytų parodų labiausiai įsiminė plati Nicolas de Staël retrospektyva matyta Provanse ir Paryžiuje „Fondation Louis Vuitton“ vykusi tapytojo Jean-Michel Basquiat‘o retrospektyvinė paroda, kurioje buvo eksponuota 120 jo darbų, o maždaug 15 iš jų buvo dvigubos autorystės kartu su Andy Warhol‘u.

Neteko būti Amerikoje, todėl tikrai norėtųsi aplankyti didžiuosius Niujorko muziejus.

Benediktas Žukas | Asmeninio archyvo nuotr.

– Kokie tavo mėgstamiausi rašytojai, mylimiausios ar didžiausią įtaką padariusios knygos (nebūtinai grožinės)?  

– Šiuo metu skaitau Witold‘o Gombrowicz‘iaus knygas, dienoraščius. Randu daug panašios pasaulėžiūros jo mintyse. Patinka knygos, kuriose gerai perteiktos to meto kultūrinio pasaulio nuotaikos, pavyzdžiui, Stefan‘o Zweig‘o „Vakarykštis pasaulis“, Czeslaw‘o  Milosz‘o „Gimtoji Europa“ ar W. Gombrowicz‘iaus „Lenkiški prisiminimai“. Anksčiau skaičiau nemažai Albert‘o Camus, William‘o Faulkner‘io, esu perskaitęs beveik visas Romain‘o Gary lietuviškai išleistas knygas. Bet daugiausia skaitau meno istorijos knygas, menininkų biografijas, renku meno albumus.

– Ar galėtum išvardinti 3-5 (arba daugiau) tau labiausiai patikusius filmus? Ar turi mėgstamų kino režisierių?  

– Geriausi matyti filmai, kuriuos tikrai siūlyčiau pažiūrėti, būtų Michelangelo Antonioni „Fotopadidinimas“, Luchino Visconti „Mirtis Venecijoje“, Ingmar‘o Bergman‘o „Gyvatės kiaušinis“, Werner‘io Herzog‘o „Fitzcarraldo“. Taip pat su malonumu po kelis kartus galima  stebėtis senosiomis Frederic‘o Fellin‘io juostomis. Patinka ir tam tikra Holivudo produkcija, žiūrėjau tikriausiai visus Martin‘o Scorsese ir Quentin‘o Tarantino filmus.

– Kokios muzikos klausai? Koks tavo kūrybos santykis su muzika? Ar klausai kūrybinio proceso metu? Jei tavo gyvenimas turėtų garso takelį, kokia daina, muzikos kūrinys tai būtų? 

– Muzika visada buvo ir yra arti. Namuose visada būdavo gerų funk’o, jazz’o, blues’o, rock’o plokštelių ir kompaktinių diskų. Mano vyresnė sesė Veronika yra smuikininkė, daug repetuodavo namuose, eidavome į jos koncertus, todėl klasikinė muzika man irgi nėra svetima. Pats kaupiu nemažai muzikos ir nevengiu ją pagroti kitiems. Anksčiau veikusiame bare „Café de Paris“ su draugu grodavome kas mėnesį, turėjom savo rengiamus vakarėlius, kur muzikos žanras nelabai ką reikšdavo, svarbiausia, kad kūrinys būtų įdomus, negirdėtas, bet daugiausia tai 80-ųjų belgų, vokiečių, britų undergroundinė šokių muzika. Tapydamas studijoje dažniausiai klausau klasikinės muzikos arba Jazz‘o, nors dažnai dirbu ir visiškoje tyloje. Neturiu kažkokios mėgstamiausios dainos, bet kadangi toks klausimas ganėtinai dažnas, tai visiems sakau, kad tai mėgstamiausios vaikystės grupės „The Beatles“ kūrinys „And I love her“.

 

– Kur yra tavo studija? Kokia kūrybinė atmosfera tau reikalinga? Ar turi tam tikrų ritualų, kurie neatsiejami nuo tavo kūrybos proceso? Kiek daugmaž darbų sukuri per metus ir kiek jų sukūrei iki šiol? 

– Jau kelerius metus esu įsikūręs Vilniaus centre esančioje dirbtuvėje Jakšto gatvėje. Prieš tai turėjau tokį nedidelį kambarį, bet jame nebuvo daug erdvės, nebuvo vietos daryti platesnius mostus, todėl daugiausia dirbau su mažais formatais ar tapiau ant popieriaus. Įsikūrus naujoje studijoje atsirado daugiau laisvės, daugiau erdvės, ėmiausi didesnių formatų. Dabar jaučiu, kad artimiausiu metu reikės ieškoti ir dar didesnės dirbtuvės. Savo darbo aplinkoje nemėgstu didelės tvarkos.  Ritualų ar kažkokių specialių poreikių kūrybai neturiu, man svarbu turėti neapkrautą nereikalingais daiktais erdvę ir laisvo laiko kurti. Dirbti mėgstu prie dienos šviesos, todėl naktimis beveik netapau. Niekada tiksliai neskaičiavau, kiek darbų esu sukūręs ir kiek padarau per metus.

Daugiau B. Žuko darbų rasite autoriaus puslapyje arba instagrame.  

„Vilniaus galerija“ kviečia menininkus tapti rubrikos „Menininko anketa“ pašnekovais! Jei norite atsakyti į klausimus ir publikuoti savo kūrybą, susisiekite el. paštu vilniausgalerija@gmail.com arba asmenine žinute feisbuke

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!