Eglė Kižaitė | Bartosz Frątczak nuotr.
„Kiekvieną kartą pradėdami kardinaliai kažką naujo mes bandome įsivaizduoti, kad viso to, kas buvo anksčiau, nebeliks, bet praeitis mus vienaip ar kitaip pasiveja“, – sako režisierė Eglė Kižaitė, savo naujausiame darbe – Vilniaus mažojo teatro projekte „DramaTest“ kuriamame eskize „Nutikimai ekologiniame ūkyje“ – nagrinėjanti savo kartos bandymą pabėgti nuo savęs pačių.
– Egle, anksčiau esi prasitarusi, kad su dramaturge Monika Baranauskaite prie „Nutikimų ekologiniame ūkyje“ vienaip ar kitaip dirbate jau porą metų, taigi, „DramaTest“ galima pavadinti savotišku ilgo proceso finišu. Papasakok plačiau, kaip prasidėjo šios pjesės kelionė?
– Kaip visuomet praėjus ilgesniam laikui sunku net prisiminti, nuo ko viskas prasidėjo… Žinoma, idėją atsinešė Monika, aš tiesiog paskatinau ją rašyti ir sakiau, kad iš to ateityje kažkas gali išsivystyti. Mudviejų su Monika pasaulėžiūra – labai panaši, sutampa mūsų humoro jausmas, žaviuosi jos požiūriu ir rašymo stiliumi, o ši kūrybinė bendrystė tęsiasi jau seniai, dar nuo studijų laikų, kuomet kartu studijavome Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.
Galimybė dirbti su dramaturgu – beprotiškai įdomus dalykas, suteikiantis galimybę kurti. Kai turi tokį žmogų šalia, nebesi priverstas pats vienas medžiagą perkurti, pritempti prie sau svarbių klausimų; vyksta gyvas ir tikras procesas. Su Monika kartu esame dirbusios prie vaikiškų spektaklių, todėl labai įdomu leistis į naują nuotykį, skirtą suaugusiems. Mes jau iš pusės žodžio galime viena kitą suprasti, pasitikime viena kita – kūrybiniame procese tai labai svarbu. Juo labiau, kad procesas visapusiškai įsibėgėjęs – pati pjesė dar nėra baigta, Monika ją tebekuria, mes daug diskutuojame, ieškome, kaip dar labiau išvystyti personažus ir kitus medžiagos aspektus. Manau, kad dabar pjesė taip pat pildysis pačių aktorių interpretacijomis bei patirtimis – ji tikrai nėra savo galutinėje formoje.
– Kuo ši pjesė artima tau ir kuo, tavo manymu, ji gali taip pat patraukti skaitytoją ar žiūrovą?
– Visuomet renkuosi tokią medžiagą, kuri man yra artima kaip žmogui, kalba apie tai, ką pati suprantu, jaučiu ir kuo noriu pasidalinti. Su šia pjese jaučiuosi galinti kalbėti apie savo kartą, ko dažnai pasigendu. Gyvenime į savo kartą žiūriu taip, kaip ir pjesėje – per ironijos akinius. Esame tikrai įdomi karta – turime sąlyginai naują socialinių tinklų burbulą, kuriame kartais plaukiojame labai pasimetę, nes tikrai ne visi suprantame, kaip viskas ten vyksta. Tame burbule mes apsigyvename dažnai net nesuvokdami, kiek tai mus iš tiesų įtraukia, metamės į įvairias veiklas galvodami, kad jos mums patinka, nors iš tiesų tai yra tiesiog kažkieno užinfluencintas reikalas. O čia pat egzistuoja gajus New Age judėjimas, nuolatiniai bandymai sugrįžti atgal į gamtą, natūralų būvį; toks bandymas prie savo egzistavimo socialiniuose tinkluose pritraukti dvasines vertybes šį laiką, kuriame gyvename, padaro labai savotišku.
„Nutikimų ekologiniame ūkyje“ pagrindinis veikėjas staiga viską meta ir išvažiuoja gyventi į sodybą. Tariamai atsisakydamas civilizacijos jis neatsisako savo išmaniojo telefono, nesuplėšo turimų pinigų, o visa tai pasiima su savim. Šį savo žingsnį jis traktuoja kaip didžiausią pabėgimą ir išsivalymą, nors visa tai dokumentuoja, kelia į socialinius tinklus ir bando iš tokio turinio užsidirbti. Mane ši paradoksali situacija, turinti ne vieną realaus gyvenimo atitikmenį labai domina – smalsu, kaip tokį pasirinkimą padaręs žmogus iš tiesų jaučiasi, kuo iš tiesų gyvena, kas jam iš tiesų yra svarbu.
Šias temas man labai įdomu paanalizuoti su skirtingo amžiaus žmonėmis. Kadangi svarbi „DramaTest“ dalis yra Vilniaus mažojo teatro kūrėjų mentorystė, kalbėjausi su režisieriumi Rimu Tuminu. Jis svarstė, kad žmogus išsikelia toliau nuo miesto norėdamas grįžti prie savo šaknų, priartėti prie gamtos – tai romantinis, idealizuotas požiūris, kurį dažnai sutinkame praėjusio amžiaus literatūroje. Tuo tarpu mūsų kartai išsikėlimas iš miesto tikrai nebūtinai yra susijęs su romantiniais idealais – tai dažnu atveju tampa trendu, kasdieninę buitį be kita ko paverčiantis verslu. Manau, kad tai labai įtraukia ir gana paprasta ilgainiui prarasti bet kokios prasmės pojūtį. Kiekvieną kartą pradėdami kažką naujo mes bandome įsivaizduoti, kad viso to, kas buvo anksčiau, nebeliks, bet praeitis mus vienaip ar kitaip pasiveja, lieka su mumis.
– Į savo kartai būdingus gyvenimo būdo pasirinkmus žvelgi nestokodama ironijos – tokį žvilgsnį siūlo ir Monikos pjesė. Kodėl, tavo manymu, būtent toks raiškos būdas tinka analizuoti labai arti savęs esančius reiškinius?
– Man labai patinka, kad pjesėje visos situacijos pateiktos su labai žavinga ironija, nes tokios komiškos situacijos padeda laisviau pažiūrėti į šią temą – ne užsigrūzinti, į save pačius pasižiūrėti lengviau, sugebėti iš savęs pasijuokti ir per to juoko prizmę dirstelėti kiek giliau. Gyvenimas karantine, pandemijos nuotaikos į gyvenimus atnešė labai daug juodumos, tad, mano galva, labai geras raktas tokioje situacijoje kalbėtis vieniems su kitais yra humoras – dėl šios priežasties pjesės stilius man atrodo labai aktualus ir artimas.
Be to, iš pirmo žvilgsnio buitiškoje pjesėje slypi labai daug gražių metaforų: pavyzdžiui, pagrindinis veikėjas iš savo naujai įgyto seno sodo tikisi derliaus bei pelno, tačiau visiškai nesuvokia, kad šie medžiai nebegali duoti vaisių. Ir tai yra labai graži paralelė su pačiu veikėju, kuris neįvertina realių savo galimybių; jis pats jau kurį laiką yra ta obelis, kuri negali nokinti vaisių.
–Pasidalink, kas tapo tavo komandos nariais „DramaTest“ kūrybinio proceso metu?
– Mūsų komanda visai nedidelė, nes ir pjesėje nėra labai daug veikėjų – šiuo metu dirbu su keturiais aktoriais. Pagrindiniam vaidmeniui atlikti pasikviečiau aktorių Marių Čižauską ir labai džiaugiuosi šiuo savo sprendimu, nes tai – žmogus, turintis labai daug žinių apie New Age ir panašius judėjimus, apie tai, kaip jie veikia Lietuvoje. Visi kiti aktoriai – Vilniaus mažojo teatro trupės nariai: Mantas Vaitiekūnas, Inga Burneikaitė ir Tomas Stirna. Kartu su mumis taip pat dirbs aktorius ir kompozitorius Pijus Narijauskas, mano vyras ir kūrybinis bendražygis, kursiantis eskizui muziką. Be to, su mumis taip pat dirbs ir pati pjesės autorė Monika Baranauskaitė.
Džiaugiuosi, kad turėsiu galimybę pabendrauti ir su „DramaTest“ mentoriais, pavyzdžiui, su jau minėtu režisieriumi Rimu Tuminu. Be abejonės, jauna komanda gali suprasti temą iš vidaus, tačiau kokybiškam darbui labai reikalingas ir vyresnės kartos žvilgsnis, kuris leidžia pasiekti dar įvairiapusiškesnį rezultatą. Tikiu, kad ne tik režisierius, bet ir kitos mentorės – scenografė Vilma Galeckaitė, garso režisierė Kristina Juškevičiūtė taip pat duos prasmingų patarimų.
– Jūsų kūrybinis procesas palengva įsibėgėja, tad įdomu sužinoti, ko tikiesi iš šių dviejų savaičių intensyvaus gyvo darbo?
– Kai yra lūkesčiai, atsiranda ir savotiškas nerimas. Daug kalbu apie tai, kaip norisi sugrįžti į teatrą, bet, kita vertus, sugrįžimas gąsdina – juk pandemijos laiku visa kūrybinė veikla buvo prislopusi. Su dramaturge Monika kalbėjome, kad mes, kūrėjai, turime iš kažkur semtis informacijos, dalyvauti socialiniame gyvenime, kad iš to gimtų kūrybiniai procesai. Šiuo metu to beprotiškai trūksta, taigi, mano didžiausias lūkestis – pagaliau sugrįžti į šį judėjimą, užkurti kūrybinį procesą. Nors karantino metu visi daugiau ar mažiau kažką dirbome, esame atpratę nuo žmonių, bendravimo, gyvos kūrybos, tad norisi ateiti ir vėl atsidurti erdvėje, kurioje visa tai galėtų skleistis.
Laikas yra labai ribotas, ir jei anksčiau dvi savaitės atrodė visiškai pakankamas laikas sukurti eskizui, po ilgos pauzės toks sprintas gąsdina kur kas labiau. Visgi mano didysis lūkestis – kad su visa komanda tarpusavyje susižaistume ir tai galų gale išaugtų į prasmingą darbą. Noriu, kad šios dvi savaitės būtų puikus procesas, kuris įtikintų teatro žmones, jog tai – svarbi ir įdomi tema, apie kurią turėtume kalbėti ir toliau, kad tai gali tapti puikiu spektakliu dialogui.
Ačiū už pokalbį!
