Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2021 m. 12 balandžio d. 18:03
Mitai apie Šv. Onos bažnyčią

pixabay.com nuotr.

Vilniaus Šv. Onos bažnyčia – ypatingas senojo Vilniaus paminklas. Šis gotikos architektūros šedevras pastatytas XV–XVI a. sandūroje, kultūrinio pakilimo Vilniaus mieste metu. Bažnyčia, veikusi kaip bernardinų vienuolyno koplyčia, skirta Šv. Onos brolijai, buvo funduota Aleksandro Jogailaičio, tačiau jos architektas iki šiol nežinomas. Šventovės architektūros sudėtingumas rodo, kad jis buvo aukštos kvalifikacijos plytų meistras. Galbūt XVI a. pr. Vilniuje būta ir daugiau panašių statinių (tokią prielaidą patvirtintų Kaune stovintis vadinamas Perkūno namas), tačiau jie neišliko, taigi dabar Šv. Onos bažnytėlė atrodo unikali ir nepakartojama. Nuo seno ji traukė žmonių žvilgsnius, o ilgainiui buvo apipinta legendiniais pasakojimais.

Skambus Napoleono pažadas

Bene labiausiai paplitęs ir dažniausiai prisimenamas mitas apie Vilniaus Šv. Onos bažnyčią yra siejamas su Prancūzijos imperatoriumi Napoleonu Bonapartu – esą jis, būdamas Vilniuje, taip susižavėjo šiuo gotikos architektūros paminklu, kad sušuko: „Šią bažnyčią aš ant delno nusineščiau į Paryžių!“ (Tokius židžius cituoja Adomas Honoris Kirkoras 1859 m. išleistame „Vadove po Vilnių“.)

Legendai pagrindą suteikė faktas, kad 1812 m. karo prieš Rusiją metu Napoleonas lankėsi Vilniuje, jis iš visų savo užkariautų kraštų vertingus meno kūrinius gabeno į Prancūziją. Prie pasakojimo paplitimo, matyt, bus prisidėjęs Napoleono kultas, gyvavęs XIX a. Lietuvoje. Bet Napoleonas nesižavėjo vienuolynais (daug kur jo valdymo metais jie buvo uždaryti), o ir jo armijos kariai šio gotikos architektūros paminklo netausojo: grįždami iš Rusijos Napoleono armijos kariai čia įrengė sandėlį, bažnyčios suolus, klausyklas ir kitus medžio dirbinius sukūreno, mūrinius altorius apdaužė.

Šimtmečiu paankstinta istorija

Kitas mitas susijęs su bažnyčios istorijos pradžia ir Vytauto Didžiojo vardu. Turbūt labiausiai prie šio mito paplitimo prisidėjo XIX a. lietuvių istorikas Teodoras Narbutas, manęs, kad Šv. Onos bažnyčią pastatė Malborko konvento mūro meistras Jonas Puhrbachas, kurį pakvietė Vytauto žmona, didžioji kunigaikštienė Ona. Jis, esą, vokiečio Retkės padedamas, statybą pradėjo 1392 m. ir baigė per ketverius metus.

Teodoras Narbutas esą matęs kažkokio architekto nukopijuotą Retkės pavardę nuo įrašo ant vienos bažnyčios plytos. Teodoras Narbutas manė, kad šioje bažnyčioje yra palaidota trečioji Vytauto žmona, Alšėnų kunigaikštienė Julijona, mirusi 1448 metais. Vėliau šiuos menamus faktus išplatino A. H. Kirkoras ir kiti XIX a. rašytojai. Įsitikinimas, kad bažnyčią fundavo didžioji kunigaikštienė Ona, prisidėjo prie paminklo išsaugojimo – jis lėmė bažnyčios restauravimą XIX–XX a. sandūroje. Tačiau moksliniai bažnyčios istorijos tyrimai šią hipotezę paneigė ir parodė, kad ji kilo atsitiktinai. Duomenys (ar bent dalis jų), kuriais rėmėsi T. Narbutas ir kiti autoriai, iš tiesų gali būti priskirti kitai Šv. Onos bažnyčiai, iki XVI a. vid. stovėjusiai Vilniaus pilių teritorijoje ir žinomai dvigubu Šv. Onos – Šv. Barboros titulu.

Legenda apie meistrą ir pameistrį

Įdomybė: Nors dauguma legendų apie Šv. Onos bažnyčią Vilniuje yra romantiški pramanai, tačiau gotikinis šedevras išties turi savų paslapčių: vienoje Šv. Onos bažnyčios sienos vietoje yra įmūrytos dvi plytos su meistrų ženklais (yra linkusių manyti, kad šie ženklai – meistro ir pameistrio). Šių ženklų kol kas niekam nepavyko iššifruoti ir identifikuoti.

Trečia, poetiškiausia, legenda apie šią bažnyčią susijusi su jos architektūrinės kompozicijos ypatybėmis. Joje integruoti kai kurie mito apie Vytauto žmonos fundaciją elementai.

Susiję:

Pirmą kartą legenda užrašyta XVIII a. pr. Vilniaus jėzuito istoriko Adomo Ignaco Naramovskio knygoje „Sarmatų istorijos vaizdas“ (Facies rerum Sarmaticarum, 1724–1726). Joje pasakojama, kad bažnyčią statė du meistrai, kunigaikštienės Onos Vytautienės pakviesti iš Minsko – vyresnysis Vaitiekus, patyręs mūrininkas, ir jaunas jo pagalbininkas Jonas, Vaitiekaus žentas. Pradėjo šventovę statyti Vaitiekus, o jaunasis jo mokinys tuo metu tobulinosi svečiose šalyse. Kai senasis meistras paklojo pamatus ir pradėjo mūryti sienas, Jonas grįžo. Apžiūrėjęs pradėtą statyti bažnyčią, kurią Vaitiekus jam didžiuodamasis parodė, Jonas pastebėjo ją esant nedailią, sunkių formų, be papuošimų. Ir pasakė pastabas mokytojui. Įsižeidęs dėl jaunojo kolegos kritikos, Vaitiekus paliko įpusėtą statybą ir išvyko iš miesto. Jonas tęsė darbą – ant lygios apatinės dalies sumūrijo lengvą, ažūrinę viršutinę dalį, figūrinius stulpelius ir tris grakščius fasado bokštus. Prabėgus metams į namus grįžo pavargęs ir pasenęs Vaitiekus.

Nekantraudamas pamatyti baigtą kūrinį, jis pakvietė žentą apžiūrėti statinį dar tą pačią naktį, šviečiant mėnuliui. Pamatęs nuostabią šventovę, Vaitiekus užsidegė pavydu ir pykčiu. Užlipus pastoliais į aukščiausią bažnyčios vietą, senasis meistras nustūmė jaunąjį pagalbininką žemėn. Jaunuolis nukrito prie savo mylimos Marijos kojų ir žuvo.

Šią legendą perpasakojo rašytojas Antanas Ramonas knygoje „Vilniaus legendos. Pasakos“ (2001). Sunku pasakyti, ar šioje legendoje slypi tiesos grūdas, ar ji tėra įsižiūrėjimo į architektūros formas sužadintos vaizduotės kūrinys. Vienoje Šv. Onos bažnyčios sienos vietoje yra įmūrytos dvi plytos su meistrų ženklais (yra linkusių manyti, kad šie ženklai – meistro ir pameistrio). Šių ženklų kol kas niekam nepavyko iššifruoti ir identifikuoti.

Šis tekstas originaliai publikuotas kaip Vilniaus universiteto projekto „Orbis Lituaniae“ dalis. Daugiau iliustruotų pasakojimų apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) istoriją, jos gyventojų kasdienybę, iššūkius ir atradimus skaitykite čia. Vilniaus Universiteto parengtai informacijai taikoma CC BY licencija.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!