Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2021 m. 24 balandžio d. 13:00
Kineziterapeutas Marius Žukauskas: „Didžiausią įspūdį studijų metais paliko apsilankymas prozektoriume“

Marius Žukauskas | Pašnekovo asmeninio archyvo nuotr.

Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos (VVDG) žurnalistai tęsia interviu ciklą „Renkuosi profesiją“, skirtą jauniems žmonėms, planuojantiems savo ateitį. Rubrikoje kalbinami mokslo, meno, kultūros ir kitų sričių atstovai atskleidžia, kaip jie atrado savo gyvenimo kelią, suteikia galimybę moksleiviams pažvelgti į savo profesijos užkulisius. Šį kartą svečiuose – gimnazijos alumnas, kineziterapeutas Marius Žukauskas. Jį kalbina VVDG žurnalistų būrelio narė Deimantė Grincevičiūtė.

– Ne visiems aišku, kuo tiksliai užsiima kineziterapeutas. Gal iš pradžių galėtum šiek tiek daugiau papasakoti apie šios profesijos atstovus? Kaip atrodo tavo darbo diena?

– Kineziterapeutai yra tarsi mokytojai, kurie moko žmones, kaip taisyklingai judėti. Jie padeda judesiu paremtais pratimais išsigydyti kūno skausmus, atsigauti po traumų bei vėl gyventi visavertį gyvenimą nejaučiant fizinių suvaržymų.

Per savo darbo dieną pabendrauju su labai daug skirtingų žmonių, kurie turi įvairių problemų. Dažniausiai tai būna žmonės, jaučiantys įvairų skausmą, todėl yra labai smagu matyti, kaip jis po truputį traukiasi ir žmogaus judėjime atsiranda vis mažiau baimės, o veide nušvinta šypsena. Be to, kineziterapeutai yra reikalingi profesionaliose sporto komandose. Jie atsakingi už sėkmingą sportininkų reabilitaciją po traumų, jų prevenciją, geresnę savijautą, kartu ir už geresnius komandos rezultatus.

Marius Žukauskas | Pašnekovo asmeninio archyvo nuotr.

Ar ilgai teko kapstytis po įvairiausių universitetų internetinius puslapius, ieškant dominančios srities? Kaip apsisprendei, kad visgi studijuosi kineziterapiją? Ar bijojai, kad neįstosi į norimą vietą ir ar turėjai atsarginį variantą?

– Apsisprendimą studijuoti kineziterapiją nulėmė pomėgis judėti bei traumos, patirtos žaidžiant krepšinį. Po jų man reikėjo pačiam lankytis pas kineziterapeutus. Būtent tuomet ir susidomėjau šia specialybe. Jau dešimtoje klasėje pradėjau apie tai galvoti ir pasirinkau dalykus, susijusius su medicina. Dėl įstojimo visuomet šiek tiek jaudinausi, tačiau realaus atsarginio varianto neturėjau. Jei būčiau neįstojęs, ko gero, būčiau bandęs tai padaryti kitais metais.

Mokeisi Lietuvos sveikatos mokslų universitete (LSMU), Kaune. Kokie buvo tie ketveri bakalauro metai LSMU? Kaip vertini šias studijas? Ką iš jų atsimeni ryškiausiai?

– Pradžioje tikrai buvo kiek keista, nes prasidėjo savarankiško gyvenimo etapas, tačiau, bėgant laikui, įsivažiavau, atsiminimai didžiąja dalimi kuo geriausi. Pačias studijas vertinu išties neblogai, nes buvo dėstytojų, kurie įkvėpė ir skatino domėtis. Savaime suprantama, kad ir patys studentai turi įdėti daug pastangų, mokydamiesi savarankiškai.

LSMU mokslo bazė yra aukšto lygio. Labiausiai įsiminė pirmame kurse vykusios anatomijos paskaitos, kuomet eidavome į prozektoriumą [lavonų skrodyklą] ir galėdavome tyrinėti tikras žmogaus kūno dalis, jas liesti, žiūrėti iš arti. Tai paliko įspūdį, padėjo daug geriau viską įsivaizduoti.

Marius Žukauskas | Pašnekovo asmeninio archyvo nuotr.

Po kineziterapijos bakalauro nusprendei pratęsti mokslus, tad pabaigei ir magistrantūros studijas. Kodėl? Ar tai atvėrė daugiau karjeros galimybių? 

– Nusprendžiau studijuoti magistrantūroje, nes ateityje gali keistis reikalavimai kineziterapeutams, daugelyje darbo vietų gali prireikti magistro diplomo. Jau dabar norint įsidarbinti Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikose ar LSMU klinikose reikia turėti magistro laipsnį. Be to, norėjosi dar giliau pažvelgti į savo specialybę, tobulinti žinias. Magistro diplomas tikrai atvėrė daugiau karjeros galimybių: šiais metais tapau dėstytoju – pradėjau mokyti studentus.

Tau teko dirbti ir sanatorijoje, ir LSMU Kauno klinikoje. Su kokiomis problemomis žmonės dažniausiai kreipiasi į kineziterapeutus?

– Šiose vietose atlikinėjau praktiką, taigi dar tik mokiausi būti kineziterapeutu (nors to reikia mokytis visą gyvenimą). Dabar dirbu privačioje klinikoje, tad dažniausiai kreipiasi žmonės, kuriems ką nors skauda. Mano darbo tikslas yra nustatyti žmogaus skausmo priežastį, jam ją paaiškinti ir išmokyti su skausmu kovoti. Dažniausia problema, dėl kurios kreipiasi žmonės, yra nugaros skausmas.

Marius Žukauskas | Pašnekovo asmeninio archyvo nuotr.

Ar galėtum pasidalinti didžiausiomis pacientų sėkmės istorijomis?

– Jų tikrai buvo nemažai. Turbūt geriausiai atsimenu, kaip pavyko padėti žmogui, kuris gulėjo lovoje, nes jam reikėjo pilnos slaugos. Po ilgo ir sunkaus darbo pacientas vėl pradėjo vaikščioti, išmoko vėl pasirūpinti savimi, galop, grįžo į savarankišką gyvenimą. Buvo ir daugiau panašių laimėjimų, kartais mažesnių, kartais didesnių, tačiau visada malonu išgirsti nuoširdų „ačiū“, žinoti, kad padėjai žmogui pasijausti geriau.

Žinau, jog dalyvauji įvairiuose kvalifikacijos tobulinimo kursuose. Ar tai neatsiejama kineziterapeuto gyvenimo dalis? Ar yra tam tikri vertinimo kriterijai, pagal kuriuos tarpusavyje lyginama kineziterapeutų kvalifikacija?

– Šiuo metu jokių vertinimo kriterijų nėra, nebent pats darbdavys vertina kineziterapeutus pagal jų baigtus kursus ir turimas žinias. Mokymasis ir įvairūs kursai, kaip minėjau, yra neatsiejama šios specialybės dalis, todėl labai liūdna, kad šiuo metu nevyksta jokie kursai, o žinias tenka gilinti virtualiai.

Dabar dirbi vienoje iš Kauno reabilitacijos klinikų. Kas labiausiai tave žavi darbe?

– Darbe mane žavi tai, kad ateina daug žmonių, kurie turi skirtingų nusiskundimų, dėl to dažnai tenka pasukti galvą norint padėti pacientams. Laikas darbo metu bėga greitai, malonu sulaukti padėkos, įvertinimo iš žmonių, kuriems buvo reikalinga pagalba. Taip pat smagu tai, kad darbas nėra monotoniškas, kad reikia pakankamai nemažai judėti bei būti aktyviam, o tai naudinga mano paties sveikatai.

Susiję:

Kuo turi domėtis būsimasis kineziterapijos studentas? Kokiais patarimais norėtum pasidalinti su būsimais kolegomis?

– Būsimam kineziterapeutui turi būti įdomus žmogus, jo raumenų, nervų, kraujotakos ir visos kitos sistemos. Jis turi mėgti judėjimą ir žinoti, kiek tai gali turėti įtakos sveikatai. Patarčiau jau dabar pradėti mokytis žmogaus anatomijos, aiškintis, kaip veikia judėjimo sistema, kaip mes judame. Jeigu yra galimybė ir jei rimtai svarstote apie šias studijas, siūlyčiau patiems apsilankyti pas kineziterapeutą (greičiausiai tai bus privatus vizitas), daugiau sužinoti apie darbo specifiką, apie save ir savo judesio kokybę.

Parengė Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos (VVDG) auklėtinė Deimantė Grincevičiūtė. „Vilniaus galerija“ vykdo projektą, kurio metu suteikia VVDG žurnalistikos būrelio nariams galimybę paruoštus tekstus publikuoti portale „Menas. Kultūra. Laisvalaikis“.  

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!