Interviu – Jurgitos Ludavičienės projekto „Skaityti juvelyriką: lietuviška versija“ dalis. Projektą remia Lietuvos kultūros taryba.

Menininkė Lauryna Kiškytė.

Lauryna Kiškytė – jauna menininkė, sėkmingai derinanti šiuolaikinės juvelyrikos kūrimą ir restauraciją. Jos darbai pilni aliuzijų ir asociacijų, paremti prisiminimais ir archetipais. Nuolat ieškodama naujų temų ir naujų raiškos būdų, Lauryna Kiškytė atranda savo kaip menininkės balsą ir stilistiką.

– Pirmas klausimas  – vėl jau tradicinis, apie tai, kaip ir kodėl atėjai į juvelyriką?

– Gerai atsimenu vieną vaikystės epizodą; man atrodo, buvau kokių penkerių metų. Močiutė, kuri mane prižiūrėdavo kol tėveliai dirbdavo, kažkur išėjo – į turgų, ar į miestelį apsipirkti, lijo lietus, o aš viena prie lango sėdėdama, piešiau piešinių ciklą, kurį sudarė gal kokie 7 lapai. Tada pagalvojau, kad labai noriu būti dailininke. Šio žodžio skambesys man buvo toks gražus! Galiausiai vaikiška svajonė po ilgų ieškojimų atvedė į Masčio ežero pakrantėje įsikūrusį VDA Telšių fakultetą, kuriame pradėjau metalo meno ir juvelyrikos studijas.

Laurynos Kiškytės kūryba.

Užaugau nedideliame miestelyje, kur profesionalus menas buvo kaip tolimas miražas, tad stodama net neįsivaizdavau, kokia nenuspėjama, provokuojanti, intriguojanti gali būti šiuolaikinė juvelyrika, kiek įvairių krypčių turi ši specialybė. Regis, tik dabar pradedu atrasti savo santykį su šiuo kūrybiniu lauku. Pamažu atsiriboju nuo komercinių užsakymų – laikui bėgant supratau, kad net menkiausias kliento veide šmėstelėjęs nusivylimas, arba net galimybė, jog galiu nepatenkinti visų užsakovo lūkesčių, mane paveikia itin stipriai. Turbūt dabar išgyvenu tokį savanaudišką etapą, kuomet noriu kurti juvelyriką dėl savęs: ieškoti, tyrinėti, eksperimentuoti, dalyvauti konkursuose, pristatyti kūrybą parodose.

– Iš tiesų, laviruoti tarp komercinių užsakymų ir parodinių darbų nėra paprasta, ir menininkai šią problemą sprendžia įvairiai. Kai kas, pavyzdžiui, gyvena vien iš komercinių užsakymų kūrimo ir savo malonumui kuria visiškai kitokius darbus nei tie, kuriuos nešioja jų užsakovai.

– Šiuo metu pragyvenimui užsidirbu būdama restauratorės asistente. Kartais išties sunku rasti balansą – tiek restauravimas, tiek kūryba reikalauja daug laiko, atsidavimo, apsiskaitymo. Būna akimirkų, kai pagalvoju, kad gal vis tik reiktų pasirinkti, nesiblaškyti. Vis dėlto džiaugiuosi, kad, bent kol kas, abi šios sritys žengia koja kojon, viena kitą papildydamos.

– Man kartais atrodo, kad tai tėra mitas, jog menininkas visą save turi atiduoti tik menui ir pageidautina – tik vienai meno sričiai. Čia gali būti visokių sprendimų. Pažįstu olandų juvelyrę, kuri gyvena Amsterdame ir turi AirBnB viešbutėlį. Ji jį administruoja, prižiūri ir iš to gyvena. Bet iš jo gaunamos pajamos jai leidžia daryti tokius darbus, kokius ji nori ir turėti visišką kūrybinę laisvę. Tokiu atveju galima neturėti jokio santykio su užsakovais ir nesirūpinti komerciniu aspektu; jos darbus perka tik kolekcininkai.

– Aš kartais galvoju, kad studijų metu mums buvo nuolat teigiama, kad juvelyrika turi kažką byloti, skleisti žinutę, turi mokyti ar pasakoti. Bet mano atveju tai vyko tarsi per prievartą, o ne iš tikro noro kažką papasakoti. Tuo metu buvau labai jauna (aišku, ir dabar tebesu jauna) ir manau, kad norint kažką sukurti, reikia gyvenimo patirties. Tą patirtį kaupiau be perstojo keliaudama ir bandydama įvairius studijų modelius. Turiu didžiulį norą pažinti, gauti patirties ir pasemti gyvenimą kibirais, kol dar galiu. Aš pati iš mažo miestelio, kuriame niekas nevyksta. Telšiai – irgi labai rami vieta, jei nori veiklos, turi pats ją ir susikurti. Kiti žmonės taip pat ateina į meną labai jauni, bet jau turėdami patirties bagažą, kažkokius dramatiškus išgyvenimus, skirtingai nuo manęs. Mano gyvenime viskas vyko paprastai, gražiai, tvarkingai, neturėjau nei labai gilių išgyvenimų, nei šeimos dramų. Taigi tas patirties troškimas, ko gero, natūralus. Ir tik dabar pradedu jausti, kad atsiranda temos, apie kurias norėčiau kalbėti. Manau, kad tas vidinis tikros kūrybos ir juvelyrikos noras atsirado daugiau pagyvenus svetur, pasisėmus įvairiausių patirčių, per bendravimą, per žmonių, įvairių kraštų, kultūrų pažinimą.

Laurynos Kiškytės kūryba.

– O kokios tos temos, apie kurias norisi kalbėti dabar?

– Turiu būsimos parodos griaučius. Labai norėčiau pakalbėti apie kaltę ir kaltės jausmą, nes supratau, kad ta būsena mane labai dažnai aplanko tam tikrais keistais pavidalais. Aš kartais jaučiuosi kalta, kai galbūt visai neturėčiau tokia jaustis. Iš kur ta kaltė atsiranda? Man labai patiko Schopenhauerio mintis, kad vienas iš būdų nusimesti kaltės naštą, yra kūryba, kad žmogus per kūrybą gali išsivaduoti. Aš ta paroda irgi norėčiau išsivaduoti. Parodos idėja kilo stebint aplinką. Neseniai buvau stažuotėje Italijoje ir mačiau imigrantus iš Senegalo. Italijoje jų yra visai nemažai, tie žmonės vaikšto ir dalina apyrankes. Duodami klausia – iš kur tu esi, koks tavo vardas, kaip tau sekasi – štai tau dovana. Aš tikrai žinau, kad tai nėra dovana ir sakau, kad neimsiu tavo apyrankės, man jos nereikia, nes aš neturiu pinigų tau duoti. Bet jie vis tiek ją padeda ant kelių ir tada sako: bet gal galiu kavai 1 eurą. Aš neduodu tų pinigų, nes jau pasakiau, kad neturiu ir neduosiu, ir prašau man nepalikti šitos apyrankės. Bet jie nueina, palikę savo artefaktą tau ant kelių. Ir vieną kartą pagalvojau – bet tai irgi yra juvelyrika, kalbanti apie gilią problemą, apie žmonių neturėjimą kaip išgyventi arba glaudimąsi svetimoj šaly, tą kaltės jausmą, kurį aš irgi turiu… Tada pirmąsyk išgyvenau juvelyriką kaip socialinių problemų atspindį. Ir galvoje susieji tuos dalykus tiek stebėsena, tiek ir vidiniu pajautimu. Žiūrėsim, kas iš to išeis. Tikrai jaučiu, kad atėjo savotiška branda, įgalinanti apie tai kalbėti ir pastebėti ne tik savyje, bet ir aplinkoje, socialiniame gyvenime.

Laurynos Kiškytės kūryba.

Laurynos Kiškytės kūryba.

– Sakyčiau, kad tokia parodos idėja – vienas iš retesnių atvejų lietuvių juvelyrikos lauke. Lietuvių juvelyrai, bent jau jų didžioji dauguma, visiškai atsiriboję nuo bet kokio socialinio, politinio gyvenimo, jie tiesiog programiškai į jį nereaguoja. Kartais galvoju, kad jei koks nors pašalietis apie lietuvių gyvenimą norėtų spręsti iš juvelyrikos, jis būtų įsitikinęs, kad per pastaruosius pusšimtį metų pas mus nieko neįvyko. Turiu galvoje, įvykiai niekaip neatsispindi juvelyrikoje – prezidentai keičiasi, santvarkos keičiasi, krizės ir pakilimai, bet nieko nesimato. Nesakau, kad menas būtinai turi būti politiškas, bet kartais to pasigendu.

– Iš tiesų taip. Anksčiau aš irgi labai vengdavau socialaus meno ir politikos, nes mažai į tai gilinausi ir tie dalykai man atrodydavo labai svetimi, kaip svetimkūnis mano pasaulėly. Bet paskui pati save pagavau, kad jei tau kažkas labai svarbu, labai kirba viduje, tai tas greičiausiai kažkaip atsispindi ir visuomenėje, o juk visuomenę ir sudaro sociumas su tomis pačiomis socialinėmis problemomis. Tai buvo pirmas kartas, kai tikrai atpažinau save ir tuo pat metu buvau ir problemos dalis, ir tarsi žiūrėjau į ją iš šalies. Man pačiai tai būtų naujas dalykas kūryboje, nes atrodo, kad kažkaip užsiliūliavau augalėlių ir gražios gamtos pasaulyje.

Laurynos Kiškytės kūryba.

– Kalbant apie tavo ankstesnius darbus – man jie atrodo labai komplikuoti ne tik medžiagų atžvilgiu, bet ir formų, ir asociacijų prasme. Juose visko daug ir jie labai literatūriški. Kiek tau tai svarbu?

– Tas literatūriškumas… Aš iš tiesų buvau labai į jį linkusi, o dabar nebežinau, kaip labai man kūryboje jis reikalingas. Anksčiau man vaizdai susidėliodavo kaip paveiksliukai, suvedu vieną prisiminimą su kitu, sujungiu – ir kažkas atsiranda, arba į prisiminimą įpinu tai, kas jam nepriklausė, bet man atrodė, kad tinka juvelyrikai. 2020 m. šiuolaikinės metalo meno ir juvelyrikos bienalėje „METALOfonas“ eksponuoti darbai buvo iš kolekcijos apie piligrimystę, nes aš pati esu nuėjusi šv. Jokūbo keliu į Santjago de Kompostelą. Ta kelionė man paliko labai didelį įspūdį, nuo to laiko tam tikra prasme apsivertė gyvenimas ir prasidėjo visos mano kelionės. Tai buvo kažkokios keistos laisvės pradžia, pilna išgyvenimų, ir tuos išgyvenimus norėjosi kažkur padėti, sudėti į juvelyriką, nes supratau, kad jei mes prisiminimų kokiu nors būdu nematerializuojame, tai jie arba išnyksta, arba patiria kažkokią negrįžtamą transformaciją mūsų galvoje. Prisiminimų tema man labai įdomi, mane domina visi mitai, apskritai žmogaus mąstymas ir tie archetipiniai simboliai, kuriuos visi mes turime. Visa tai man labai siejasi su kultūrine atmintim ir jos pajautimu. Čia tikriausiai bus viena iš amžinų temų savęs paieškose, ir kūryboje apskritai. Bet kaskart norisi paieškoti dar kitų kampų, ko nebandžiau, ko gal ne visai suprantu.

– Matyt, tai irgi transformacijos dalis.

– Taip, kažkokie virsmai nuolat vyksta. Aš labai daug skaitau, tas skaitymas turbūt irgi kartais atveria tam tikrų nuorodų, krypčių, idėjų. Mano dabartinis sielos brolis yra Alfonsas Nyka- Niliūnas, aš jį skaitau ir kiekvienoje eilutėje linksiu galvą pritariančiai. Svarstai, ką tie žmonės matė, kaip jautė, ir kažkaip save atpažįsti – irgi toks įdomus momentas. Viena knyga pasufleruoja kitą, trečia pamėtėja kažką, ką norėtum įprasminti ar tiesiog atvaizduoti. Vis tik išeina, kad turiu iliustratyvumo kažkokio… Kai kada jį transformuoju į juvelyriką, kartais ne – kaip išeina.

Laurynos Kiškytės kūryba.

– O kiek svarbu tau, kad žiūrovas atpažintų, perskaitytų tai, kas tave įkvėpė?

– Aš laisvai į tai žiūriu, noriu palikti laisvę žmogui, kad jis pats spręstų, kas jam patinka tame kūrinyje ar nepatinka. Man turbūt svarbiau,  kad aš prieš save jausčiausi užtikrinta. Jei aš norėjau ką nors pasakyti – aš pasakiau taip, kaip jaučiu, kaip įsivaizdavau. Man atrodo, tada tie kūriniai vienaip ar kitaip paliečia ir paveikia ir aplinkinius. Turbūt ryškiausias pavyzdys buvo su „Gėdos karūna“ iš anglių. Po studijų buvau išvykusi kūrybinei praktikai į Estiją, pas juvelyrą Tanel Veenre. Grįžau iš Talino visa įkvėpta jų juodumos ir keistos estiškos melancholijos, ji man buvo tokia graži. Tuo metu tikrai daug žiūrėjau dokumentikos apie ekologines problemas, apie gamtą, degančius miškus, ir man buvo visko taip gaila… Tą karūną pradėjau daryti – įsivaizduokite, kaip tai atrodė tėvams: grįžo 22-iejų metų vaikas namo su anglimis, klijuoja anglis. Aš nežinau, ką tėvai galvojo. Iš pradžių jiems buvo taip keista, sako: tai ką tu čia darai? Sakau, noriu karūną padaryti. Iš anglių? Taip, iš anglių. Paskui tėtis irgi įsijautė į šitą žaidimą ir ėmėsi man padėti. Anglis tai karūnai reikėjo specialiai degti dažų skardinėje kvarciniame smėlyje taip, kad tas medis suanglėtų, bet nebūtų trapus ir neteptų tuo pačiu. Tą darbą dariau su labai didele abejone: ką aš čia darau, man tiek metų, aš turėčiau susirasti darbą ir dirbti kaip normalus žmogus. O kita mintis – kad aš noriu jį padaryti, kažkoks toks tikras vidinis noras. Atsimenu, atėjo ta diena, kai turėjau ją siųsti, sudėjau į dėžutę, ir dar galvoju: duoti broliui nuvežti ar vis tik į konkursą neduoti? Galvoju, padariau, tai tiek to – važiuojam. Ta karūna buvo pamatyta, suprasta ir pastebėta. Ir tikrai džiaugsmas ne dėl prizų ar įvertinimo, bet tiesiog dėl to, kad tai buvo suprasta taip, kaip aš siekiau, kaip aš jaučiau. Man atrodo, kai pats labai kažkuo tiki, tai ir kitas tuo patiki ir atranda.

– Darbo energetika tikrai egzistuoja ir ta karūna tikrai išsiskyrė iš kitų kūrinių, kurie buvo eksponuoti gintaro mugėje „AmberTrip“ organizuotame konkurse. Kai atsimenu tą kontekstą, tai tikrai buvo akivaizdu, kad ir pačiame kūrinyje, ir jo pateikime yra kažkokios jėgos, tikėjimo, kad turi būti būtent taip, kaip yra. Kažkoks meninis neklystamumas.

– Man atrodo, kad tas tikėjimas veikia. Aišku, tą sunku pasiekti…. Tokių kūrinių apskritai nėra daug kūrybos kely ir turbūt ne vien jie verti būti rodomi ir matomi. Čia gal tokia siekiamybė ir vidinė svajonė, kad tas kūrinys visada skambėtų.

– Kartais tas procesas tikrai yra darbo dalis, o kartais ir visas darbas. O ar yra juvelyrikos lauke kokie nors lietuvių ar nelietuvių autoriai, kurie tau daro įtaką, kurie tau labai patinka?

– Turbūt vienas pirmųjų mokytojų, kuriuo iki šiol žaviuosi – tai estų juvelyras Tanel Veenre. Dar vienas žmogus, nepaprastai žavintis iš filosofinės ir idėjinės  pusės – olandas Ruudt Peters. Buvo atsitikimas – man buvo taip juokinga ir graudu, kažkoks toks keistas jausmas. Buvau Florencijoje, vaikščiojau po gatves ir galvojau apie rūką. Kažkaip man tas žodis toks gražus, tie rūkai. Dar užėjau į knygyną ir tokią gražią iliustruotą knygą pasiėmiau apie ežiuką rūke. Ir taip vis galvojau ir galvojau, ir po kelių dienų Ruudt Peters paskelbė apie savo parodą „Rūkas“. Nieko sau, galvoju, nespėjau net prisėsti prie stalo ir jau buvo užbėgta už akių. Man jo mintys labai patinka. Tai vienas tų žmonių, kuris pasako tau tai, ką tu žinai ir tu patiki iš naujo… Tas įkvėpimas jaunam žmogui labai svarbus. Žmonių, kuriais žaviuosi, yra ir daugiau. Ir juvelyrų, ir kitų sričių menininkų. Vis tik žmonės ir yra pagrindinis mano įkvėpėjas ir pagrindinis variklis visą gyvenimą. Mes būname tarp žmonių, kuriame žmonėms ir gyvename tarp jų, su jais bendraujame ir visas mūsų pasaulis ant to pastatytas. Man žmogus – pamatinė vertybė ir pagrindinis visa ko variklis.

Straipsnyje naudojamos Ilmės Vyšniauskaitės ir Laurynos Kiškytės nuotr.

Ilmės Vyšniauskaitės ir Laurynos Kiškytės nuotr.