Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2021 m. 24 balandžio d. 11:02
Alytus – didžiausias Lietuvos kurortas?

Baltosios rožės tiltas | V. Kuchalskio nuotr.

Nors per keletą paskutinių metų turizmas šalies viduje labai atsigavo ir vis geriau pažįstame savo miestus, miestelius ir kaimus, kai kurių Lietuvos vietų charakteris dar išlieka iki galo neatskleistas. Kartais atrodo, kad prie  tokio netikslaus, bespalvio žemėlapio kūrimo mūsų mintyse itin „prisidėjo“ „Google“ algoritmas, kuris metų metus paieškos laukelyje įvedus tam tikrų miestų pavadinimus pirmuosiuose puslapiuose mesdavo pačias nuobodžiausias miestų nuotraukas su pačiais nuobodžiausiais šių miestų pastatais (pavyzdžiui, pilkomis sovietmečiu statytomis savivaldybėmis). Būtent taip atsitiko ir Alytaus atveju: monolitiniai sovietiniai daugiabučiai, monolitinė aikštė ir neaiškios monolitinės tiltų kojos  buvo viskas, kas plaukiojo viršutiniame informacijos sluoksnyje po raktažodžiu „Alytus“.

Ir štai gal prieš penkerius metus (dar iki išpopuliarėjant dronams, kurie pradėjo nuostabių nuotraukų erą, ir apskritai iki pagyvėjant turizmo kampanijoms) pagaliau ištyrinėjau Alytų. Ištyrinėjau ir pamačiau… Oho! Pamačiau Nemuną, pamačiau nesibaigiančius pušynus, pamačiau šlaitais pabirusius medinukus, pamačiau nuostabius dviračių takus, įspūdingus piliakalnius, pamačiau… miestą – kurortą! (Alytus tarpukariu netgi turėjo tokį statusą.)

Trumpiau tariant, Alytus – viena gražiausių urbanistikos ir gamtos dermių Lietuvoje, kur kasdien bėgdamas Nemuno pakrante gali pamiršti, kad esi ne Birštono ar Druskininkų kurortuose (juk parkai ir miškai čia užima net apie 30 proc. miesto ploto). Nepaisant to, kad senasis miesto centras per karą labai smarkiai sunaikintas, būtent Nemuno ir jį supančių miškų dvasia išlaiko Alytų gyvą, romantišką ir šviesų, na, o labai norintiems istorinių ženklų, jų tikrai galima surasti. Toliau – trumpai apie kelis iš jų.

Alytaus piliakalnis

Be abejonės, šis piliakalnis – vienas gražiausių piliakalnių Lietuvoje. Ir ne tik savo masyvumu, bet ir nuostabia panorama, iš kurios atsiveria Nemunas, Alytus bei garsusis Alytaus tiltas. Su šiuo piliakalniu siejama ir Alytaus pradžia (tarp kitko – tai vienas seniausių Lietuvos miestų), manoma būtent šioje vietoje stovėjusi svarbi pilis (pastatyta 1365 m.). Piliakalnio masyvumas ir istoriniai šaltiniai liudija ir tai, kad Alytus ilgą laiką buvo itin strategiškai svarbi vieta atlaikant Kryžiuočių puolimus prieš jiems keliaujant gilyn į Lietuvą.

Beje, su piliakalniu susijusi ir graži Alytaus atsiradimo legenda – esą kadaise čia gyveno kunigaikštis Alyta, kuris labai pamilo vietinę vaidilutę Mirgrausėlę. Kryžiuočiams užpuolus pilį, Alyta žuvo, o tai sužinojusi Mirgrausėlė taip graudžiai verkė, kad jos ašaros tiesiog upeliu tekėjo į Nemuną. Šį upelį žyniai pavadino Alytupiu, o greta įsikūrusį miestą – Alytumi.

Alytaus piliakalnis | Erikos Avižienienės nuotr.

Alytaus piliakalnis | L. Valentaitės nuotr.

Alytaus piliakalnis | A. Lavrėnovo nuotr.

Alytaus piliakalnis | Tadeuš Parcej nuotr.

Galėjo būti du senamiesčiai?

Keliaukime į jau šiek tiek vėlesnius laikus, kada ėmė formuotis istorinis Alytaus centras. O dar tiksliau… du jo centrai skirtinguose Nemuno krantuose.  Tai reiškia, kad susiklosčius palankioms istorinėms aplinkybėms, Alytus būtų galėjęs turėti net du senamiesčius skirtingose Nemuno pusėse. Deja, bet karams ir kitoms negandoms ypač nusiaubus miestą, iš dviejų senamiesčių pilnai neišliko… beveik nei vieno. Vis dėlto ką pamatyti dar tikrai yra: visų pirma, tai dvi bažnyčios (medinė Šv. Angelų sargų kairiajame krante ir mūrinė, klasicistinė Šv. Liudviko dešiniajame), net kelios istorinės aikštės ir išlikusi istorinė miesto dalis kairiajame Nemuno krante. Iki šių dienų šie skirtingi krantai tebevadinami Alytumi I ir Alytumi II, įdomu ir tai, kad jie kadaise trumpam ne tik buvo priskirti  skirtingiems Lietuvos regionams (vienas – Dzūkijai, o, kitas – Suvalkijai), bet pabuvojo ir skirtingų imperijų įtakoje (vienas – Rusijos imperijos, kitas – Prūsijos, vėliau priklausė ir Lenkijos karalystei).

Senamiesčio skveras | Alytaus TIC archyvo nuotr.

Senamiesčio skveras | Viliaus Kuchalskio nuotr.

Sinagoga | Eivilės Rugieniūtės nuotr.

Aukščiausias Lietuvoje pėsčiųjų ir dviračių tiltas

Vienas alytiškių labiausiai pamiltų (ir išties labai gražus) pasivaikščiojimo maršrutas veda palei Nemuną link aukščiausio Lietuvoje pėsčiųjų ir dviračių tilto. Iš tiesų, šis tiltas  Alytų garsina jau nuo XIX a. pabaigos, kada ir buvo pastatytas, tiesa, ne pėstiesiems, o traukiniams. Tiltas buvo  aukščiausias iš visų tuo metu pastatytų geležinkelio tiltų per Nemuną ir vienas iš pirmųjų tokios konstrukcijos tiltų visoje Rusijos imperijoje. Deja, per pirmąjį Pasaulinį karą tiltas buvo susprogdintas, o vėliau atstatytas jau tik laikini naudoti. Ilgainiui tiltą pavojinga jį naudoti, todėl tiltas buvo uždarytas.  Tik visai neseniai, 2015 metais, gražusis tiltas atstatytas, panaudojant senojo tilto atramas.

Baltosios rožės tiltas | V. Kuchalskio nuotr.

Baltosios rožės tiltas | V. Kuchalskio nuotr.

Baltosios rožės tiltas | G. Bernatavičiaus nuotr.

Baltosios rožės tiltas | E. Rugieniūtės nuotr.

Apie šį tiltą alytiškiai pasakojo: „Traukinys tiltą pervažiuodavo visu greičiu. Tiltas truputį pasisupdavo, nes buvo pakabintas ant milžiniškų kablių. Jis buvo iškeltas tarp aukšto dešiniojo kranto ir supilto taipgi aukšto pylimo Nemuno kairiame krante. Tas pylimas buvo pilamas Alytaus ir apylinkių ūkininkų be jokio atlyginimo kaip valdžios prievolė. Labai aukštas ir ilgas, žalios spalvos tiltas gražiai derinosi prie Alytaus apylinkių aplinkos. Alytiškiai jį labai mėgo ir juo taipgi didžiavosi.“

Laisva girių krašto dvasia

Pabaigoje – dar vienas Alytaus akcentas, kuris puikiai atspindi ne tik Alytaus, bet ir viso jo krašto dvasią. Tai šalia Kurorto parko (beje, dar vieno nuostabaus pušyno) tarpukariu iškilęs, vėliau sunaikintas ir 1991 m. vėl atkurtas  paminklas „Laisvės angelas“. Paminklas kurtas kaip pagarbos ir atminimo ženklas žuvusiems už Lietuvos nepriklausomybę, o žinant itin aktyvų Dainavos krašto žmonių įsitraukimą skirtingų laikotarpių laisvės kovose, tai tapo ne tik padėkos ženklu, bet ir viso Alytaus regiono žmonių drąsos simboliu.

Sakoma, kad statant angelą, angelo veidas buvo atsuktas į Kauną – tuometinę Lietuvos sostinę. Šiandien skulptūra – ir simbolinis atsisukimas į pakilią Alytaus praeitį.

Daugiau lankytinų Lietuvos objektų rasite čia.  

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!