Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2021 m. 28 balandžio d. 17:52
Vilniaus istorijos: kaip XVIII a. nugriuvo Vilniaus rotušės bokštas

Vilniaus rotušė šiandien.

Tai atsitiko 1781 m. birželio 19 dieną – Vilniaus rotušės bokštas virto plytų ir akmenų krūva. Bokštai puošė daugelio senųjų Europos miestų rotušes. Juose įprastai būdavo įrengiamas pagrindinis miesto laikrodis, tačiau ne mažiau svarbus atrodė ir pats bokštas – jį miesto vadovai stengdavosi užsakyti kuo aukštesnį ir puošnesnį.

Vilniaus rotušei – beveik šeši amžiai

Įdomybė: Vilniuje gotikinis rotušės bokštas atsirado kartu su gotikine rotuše – XV a. viduryje. Plytinis bokštas su smaile užfiksuotas XVI ir XVII a. piešiniuose. Viršutinė jo dalis buvo medinė, apkalta vario skarda. Švenčių metu bokštas, kaip ir rotušė, būdavo iliuminuojamas, jame iki vėlyvos nakties grodavo muzikantai.

1749 m. birželio 8 d. ir rotušę, ir jos bokštą nuniokojo didelis gaisras. Praėjus vos dešimčiai dienų Vilniaus magistratas sudarė sutartį su architektu Jonu Kristupu Glaubicu (apie 1715–1767), kuris turėjo atstatyti bokštą pagal magistrato patvirtintą projektą. Architektui pavesta pasirūpinti medžiagomis ir amatininkais, o magistratas apsiėmė tiekti vario skardą stogui.

Bokšto rekonstrukcija baigta 1769 m., bet praėjus vienuolikai metų (1780 m. rugpjūtį), kilus gaisrui Vokiečių gatvėje, jis vėl vos nesudegė – laimei, laiku nurimo vėjas. Nepaisant sėkmingos baigties, kaip netrukus paaiškėjo, bokšto dienos buvo suskaičiuotos.

Rotušės bokštas pamažu krypo

Kai iki bokšto griūties buvo likę keleri metai, pastebėta, jog atstatytasis mūrinis trijų aukštų bokštas svyra, bet skubių veiksmų niekas nesiėmė.

Galiausiai burmistras Leonardas Paškevičius sukvietė architektus. Daugelis jų tvirtino, kad bokštą reikia nugriauti. Skyrėsi tik siūlomi metodai – rankomis arba patrankos šūviu. Tačiau su tuo, kaip atrodo, nesutiko miesto valdžia, nes vengė papildomų išlaidų.

Tuomet nustatyta, kad į Vokiečių gatvės pusę bokštas pasviręs 1,70 metro. Garsusis Pizos bokštas pasviręs kur kas labiau – net 5,5 metro.

Viename 1781 m. tekste rotušės bokštas gan smulkiai aprašytas. Jo pagrindas buvo kvadratinis (kraštinė – 19,52 metro), o aukštis siekė beveik 44 metrus. Bokšto viršuje, po variu apkaltu skliautu, kabojo du varpai, o ant kupolo sukinėjosi paauksuota vėtrungė.

Bokšto pamatai buvo 1,3 metro storio, bet rėmėsi į smėlingą žemę ir nesijungė su rotušės pamatais. Nors pamatai pajėgę išlaikyti medines konstrukcijas, naujajam bokštui buvo per menki, architektas J. K. Glaubicas ant jų išmūrijo tris aštuoniasienius aukštus.

Ištiesinti bokštą – neįgyvendinama užduotis

Supratus, jog bokštas pavojingai krypsta į šoną, architektas Laurynas Gucevičius (1753–1798) pasiūlė bokštą atitiesti ir sutvirtinti pamatus.

1781 m. birželio 9-ąją, pirmadienį, pradėti darbai: pirmajame aukšte pakabinta atsvara, o iš Vokiečių gatvės pusės atkasti pamatai. Jie buvo sustiprinti išmūrijus 6 pėdų aukščio ir 4 pėdų pločio atramas. Be to, toje vietoje buvo pastatyta 9 pėdų aukščio atsvara. Nauji pamatai buvo sumūryti ir kitoje bokšto pusėje.

Deja, po visą savaitę trukusių darbų naktį iš sekmadienio į pirmadienio bokšto viduje griuvo 9 pėdų ilgio ir storio sienos dalis. Tuoj pat subyrėjo ir dalis bokštą rėmusios šoninės sienos. Bokštas vis labiau sviro ir antradienį, birželio 19 d., apie 15 val. 30 min. griuvo. Skeptikų nuomone, tokia baigtis buvo neišvengiama.

Vertinant L. Gucevičiaus sumanymą gelbėti bokštą derėtų prisiminti, kad XX a. pabaigoje pavyko atitiesti garsųjį Pizos bokštą Italijoje. Iš po jo kasdien buvo iškasama po 100 kg grunto, bokštas atsitiesė apie 40 cm ir daugiau nebesvyra. Tačiau Vilniuje situacija buvo kitokia. Teoriškai L. Gucevičiaus planas galėjo išgelbėti statinį, bet jo konstrukcijos pasirodė per silpnos.

Sąmokslo teorijos šalininkai teigia, kad pats L. Gucevičius prisidėjęs prie bokšto griuvimo, nes taip jam atvėrusios galimybės statyti dar vieną neoklasicistinę „dėžutę“ barokiniame Vilniuje. Architekto amžininkas Vaitiekus Baginskis, 1781 m. rašęs apie nugriuvusį bokštą, L. Gucevičių vadino „vėjavaikiu“, kuris pasikasė po pamatais, o bokštui nugriuvus „vos pabėgo iš pamatų duobės ir paties miesto“.

Naujoji rotušė – be bokšto

Galiausiai būtent L. Gucevičiui teko garbė projektuoti naująją Vilniaus rotušę. Miesto valdžia pasirinko projektą be bokšto, nors kai kuriuose variantuose jis buvo numatytas.

Dabar stovintis neoklasicistinis pastatas iškilo XVIII a. pabaigoje. Kai kurie specialistai vadina jį architektūros šedevru ir teigia, jog antikinės šventyklos kompozicija paremtas statinys – vienas moderniausių XVIII a. Europos neoklasicizmo sprendimų, padėjęs formuoti Vilniaus kaip modernaus miesto įvaizdį.

Pasak vieno vertintojo, Vilniaus rotušė unikali Abiejų Tautų Respublikos, o „gal ir visos Europos mastu“. Šiuo projektu L. Gucevičius patvirtinęs pagrindinę savo kūrybos koncepciją – grožis, darna ir didybė „išreiškiamą ne pagražinimais, bet pastato dalių tarpusavio darna ir santykiu su visuma“.

Tiesa, būta ir visiškai kitokių nuomonių. Kai kurių ano meto istorikų nuomone, barokinio statinio virtimas neoklasicistiniu – tai drastiškas miesto tapatybės praradimas, o naujoji rotušė – pastatas „be istorijos“. Jis nė iš tolo neprimena senosios miesto savivaldos, kurios simboliai buvo, be kita ko, bokštas su laikrodžiu ir prie rotušės stovėjęs gėdos stulpas.

Teksto autorius – Aivas Ragauskas.

Šis tekstas originaliai publikuotas kaip Vilniaus universiteto projekto „Orbis Lituaniae“ dalis. Daugiau iliustruotų pasakojimų apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) istoriją, jos gyventojų kasdienybę, iššūkius ir atradimus skaitykite čia. Vilniaus Universiteto parengtai informacijai taikoma CC BY licencija.

 

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!