Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2021 m. 18 gegužės d. 08:00
Žaliojo tilto statybos XVII a.: barokinės italų mafijos afera Vilniuje

pixabay.com nuotr.

Kai 1655 m. eilinį kartą sugriuvo medinis tiltas per Nerį ties dabartine Kalvarijų gatve, vilniečiai net penkiolika metų buvo priversti upę įveikti valtimis ir keltais, kol pagaliau 1670 m. Abiejų Tautų Respublikos seimas įpareigojo Vilniaus magistratą per dvejus metus pastatyti naują tiltą. Vilniaus vaito (šiandien sakytume – mero) pareigas tuomet ėjo italas Baltramiejus Cynakis. Jis netrukus pristatė projektą: tiltas bus medinis, bet patikimas – be tarpinių atramų, kurias kiekvieną pavasarį po ledonešio reikia arba remontuoti, arba atstatyti.

Toks planas turėjo skambėti ambicingai: vienos arkos tiltai XVII a. Europoje buvo žinomi tik teoriškai. Vienintelis toks tiltas buvo numatytas Pizoje, bet jo statybos taip ir neprasidėjo.

Italų pažadai Vilniui

Įdomybė: Vilniui vadovavęs B. Cynakis (m. 1683) – turtuolis finansininkas, į Lietuvą atvykęs iš Lukos miesto. Kartu su Varšuvoje gyvenusiu broliu jis priklausė stambiai italų verslininkų grupei, veikusiai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, Lenkijoje, Karališkojoje Prūsijoje ir, žinoma, Italijoje. Jie valdė didžiulius kapitalus, vadovavo muitinių ir pašto veiklai, o Lietuvoje ir Lenkijoje palaikė glaudžius ryšius su valdovu ir kai kuriais magnatais, pavyzdžiui, įtakingaisiais Pacais. Taigi, veikė panašiai kaip šiuolaikinė mafija.

Kita vertus, tais laikais italai į Lietuvą atvežė ne vieną naujovę. Jie šalyje įsteigė vienas pirmųjų akcinių bendrovių, pratino naudoti vekselius, plėtojo mokslą ir techniką.

Tilto per Nerį projektas B. Cynakio nurodymu buvo patikėtas jo kraštiečiui – irgi iš Lukos kilusiam architektui Giovanniui Battistai Fredianiui (pr. 1627–1700). Šis pažadėjo pastatyti „ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje nematytą“ medinį tiltą, kurio arka sieks 73 metrus. Ir gerokai pigiau nei vietos meistrai – už 6000 auksinų.

Tilto modelį – irgi medinį – architektas pademonstravo 1671 m. pavasarį ir pavergė Vilniaus valdžios atstovų „širdis ir protus“, nes net sunkiausias vyras negalėjo modelio sulaužyti. Architektas pažadėjo darbus baigti 1672 m. pavasarį.

Užsitęsusios statybos ir nuplaukęs rezultatas

Kai miesto valdžia planą palaimino, prasidėjo statybos.

Tilto segmentai buvo montuojami prie upės iš tašų, sutvirtintų varžtais. Darbams vadovavo karaliaus dailidė Martynas Fickas. Krantuose buvo sumūrytos galingos atramos – 9,8 m ilgio, 13 m pločio ir 11,7 m aukščio. Tiesa, baigus mūro darbus paaiškėjo, kad atramos nevienodos, teko jas koreguoti.

Tada reikėjo įrengti pastolius po būsimąja tilto arka. Jie iškilo per aukšti, dalį reikėjo nuardyti. Magistratas skundėsi architektu – jau vykstant darbams jis nuolat keitė tilto projektą. Visa tai gerokai nustūmė terminus, bet galiausiai 1672 m. gruodžio pabaigoje arka jau stovėjo ant ramsčių.

Atšventus naujuosius metus magistratas nurodė pradėti paskutinį etapą – išardyti pastolius. Bet meistrai atsisakė tai daryti be architekto leidimo, o šis bijojo rizikuoti, nes 1673 m. sausio 6 d. prasidėjo atlydys. Paaiškėjo, kad G. B. Fredianis abejojo ne veltui. Kai jis galiausiai ryžosi ir viršutinių pastolių neliko, tiltas tuoj pat ėmė braškėti ir smukti. Išsigandę dailidės pabėgo.

Galiausiai, pajudėjus ledams ir pakilus vėtrai, kryžiais papuoštas milžiniškas statinys 1673 m. sausio 10 d. aštuntą vakaro griuvo ir lėtai nuplaukė upe. Liko stovėti tik masyvios mūrinės atramos krantuose. Srovės nešamos tilto konstrukcijos ties dabartiniu Seimu aplaužė uosto prieplaukas, paskandino ne vieną laivą.

Kitą dieną sėdęs į valtį magistrato tarėjas su tarnais ir vazniu nuplaukė iki pat Kauno, bet tilto liekanų nerado. Vilniečiams galutinai tapo aišku, kad tiltas – tai užsieniečių afera, dėl kurios miestas prarado didelius pinigus. Apie tilto statybą ir jo griūtį Vilniaus universiteto studentas Stanislovas Samuelis Šemetas parašė satyrinį eilėraštį.

Tarptautinė „reklamos“ kampanija

Likus vos mėnesiui iki nelaimės naujovišką tiltą stengtasi reklamuoti užsienyje. Vienas Vilniaus vaito B. Cynakio bičiulių 1672 m. gruodžio 7 d. parašė entuziastingą laišką prancūzų astronomui, karaliaus sekretoriui Ismaëliui Boulliau (1605–1694). Jis teigė, kad tiltas pastatytas per 400 pėdų pločio upę, kuri kasmet pavasarį nunešdavusi ankstesnius tiltus, nes jie remdavosi į upės tėkmėje įkaltus kuolus. Pasak jo, naujasis tiltas padengtas akmens plytomis ir turi medinį stogą.

Tiltas kainavęs apie 30 tūkst. auksinų, o ankstesniųjų statybai esą būdavo išleidžiama apie 50 tūkstančių. Tai buvo netiesa, nes „itališkas“ tiltas miestui atsiejo daugiau kaip 20 tūkst. auksinų – tris kartus daugiau, lyginant su pirmine sąmata.

Be to, laiško autorius teigė, kad tiltą verčiau buvę statyti kitame mieste, kuris geriau įvertintų „išradėjo talentą“.

Kiek vėliau, atrodo, to paties I. Boulliau prašymu tilto modelis buvo atvežtas į Gdanską ir ten prabuvo kelerius metus. Kas su juo nutiko, neaišku.

Architektas apkaltino Vilniaus valdžią

Upe nuplaukusį tiltą projektavęs architektas G. P. Fredianis teisinosi esą miesto valdžia nedavusi reikiamų medžiagų ir nemokėjusi amatininkams, todėl darbai nebuvę užbaigti laiku. O dabar, pasak jo, miesto vadovai šaukią jį į teismą ir visame krašte be jokio pagrindo gadiną jo, kaip architekto, reputaciją.

Bandymai pastatyti tiltą su viena 73 metrų pločio arka gali būti interpretuojami įvairiai: drąsus architektas norėjo praktiškai pritaikyti naujausias mokslo ir technikos idėjas; jis neatsakingai eksperimentavo; jis iš naivuolių paprasčiausiai pasiėmė krūvą pinigų.

Tokio tipo ir dydžio tiltai anuomet niekur nebuvo statomi. Labai tikėtina, kad dėl konstrukcijos ypatybių tai buvo neįmanoma. Iki pat XVIII a. devintojo dešimtmečio vienaarkių tiltų angos siekė ne daugiau kaip 50–60 metrų.

Ilga Žaliojo tilto istorija

Žygimantas Senasis dar 1529 m. Vilniaus vaivadai Albertui Goštautui suteikė privilegiją, leidžiančią statyti mūrinį tiltą. Ant jo buvo galima įkurti pirklių krautuves, už jas leista imti mokestį. Mainais vaivada įsipareigojo prižiūrėti ir remontuoti tiltą. Tačiau tilto statybos užsitęsė, nes vaivados pasamdytas italas mūrininkas darbus atliko prastai ir tiltas net tris kartus griuvo.

Susiję:

Dar viena privilegija 1536 m. patvirtinta Vilniaus pilininko Ulricho Hozijaus sūnui Jonui. Jis turėjo pastatyti „didįjį mūrinį tiltą“ per Nerį ir imti mokestį už važiavimą juo. Tiltas buvo pastatytas, tikriausiai mūrinis, bet tikslių dokumentuotų žinių nėra. Aleksandro Gvanjinio (m. 1614) kronikoje apie jį rašoma taip: „Tiltas iš abiejų galų mūrinis, didelis, iš viršaus dengtas malksnomis ir pastatytas nemažomis lėšomis.“ Jį sunaikino galingas 1610 m. liepos 1 d. gaisras.

Dar vienas tiltas iškilo 1631 m., bet 1655 m. jį sugriovė nuo maskvėnų puolimo besitraukianti LDK kariuomenė. Jis atstatytas 1673 m., bet netrukus dar kartą griuvo. 1684 m. baigtas naujas mūrinis tiltas, kurį nuvertė 1700 m. potvynis. Istorija pasikartojo 1761 m., kai pakilusi Neris vėl nunešė pagrindines tilto konstrukcijas. Miesto valdžia atstatė tiltą ir nudažė žalia spalva. Nuo to laiko, taigi jau du su puse amžiaus, jis vadinamas Žaliuoju.

Teksto autorius – Aivas Ragauskas.

Šis tekstas originaliai publikuotas kaip Vilniaus universiteto projekto „Orbis Lituaniae“ dalis. Daugiau iliustruotų pasakojimų apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) istoriją, jos gyventojų kasdienybę, iššūkius ir atradimus skaitykite čia. Vilniaus Universiteto parengtai informacijai taikoma CC BY licencija.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!