Rūtos Vyžintaitės-Lajienės nuotr.

Pėčas – penktas pagal dydį ir vienas egzotiškiausių Vengrijos miestų. Nuo čia – vos keliasdešimt kilometrų iki Kroatijos, čia puikiai „jaučiasi“ palmės, o masyvios senamiesčio sienos, minaretai ir paslaptingi požemiai primena jau ne tik Austrijos – Vengrijos, bet ir Osmanų ar netgi Romos imperijos įtakas. Būtent romėnai II a. pradžioje šį miestą ir įkūrė palikdami daugybę autentiškų istorinių pėdsakų, vienas įdomiausių iš jų – UNESCO paveldo saugomas Pėčo krikščionių nekropolis (UNESCO numeris 853).

Tekstas ir fotografijos pirmą kartą publikuoti 2022 m. gegužės 4 d. portale vilniausgalerija.lt

500 krikščionių kapinės

Pėčo krikščionių nekropolis ėmė formuotis dar IV a., išsiplėtus romėnų įkurtai gyvenvietei, tuo metu vadintai Sopianu. Nekropolį sudarė pavieniai kapai, mauzoliejai, kriptos ir nedidelės koplytėlės dažniausiai priklausiusios turtingesniems gyventojams. Kol kas atrasta net 16 kompleksui priskiriamų objektų, tačiau manoma kad nekropolyje iš viso palaidota apie 500 žmonių.

Nors lankant kapavietes šiandien reikia nusileisti šiek tiek po žeme, tai tik tradiciškai dėl žemės nusėdimo susidarantis įspūdis: savo metu maldai ir artimojo prisiminimui skirtos koplytėlės buvo statomos virš žemės, o jau iš jų buvo galima nusileisti į kapavietes po žeme.

Manoma, kad tai didžiausia tokia kapavietė visoje Šiaurės ir Vakarų Romos imperijos teritorijoje, o kartu – ir unikalus vėlyvųjų Romos krikščionių bendruomenių vienybės ir religinio gyvenimo liudijimas.

Rūtos Vyžintaitės-Lajienės nuotr.

Rūtos Vyžintaitės-Lajienės nuotr.

Jan Mechlich nuotr.

Rūtos Vyžintaitės-Lajienės nuotr.

Išlikę to meto piešiniai

Pėčo nekropolis – tikrai paslaptinga vieta, kuria vaikštant iki šiandien jaučiama didinga ramybė, o kur dar tas keistas jausmas aplankantis vietose, statytose prieš tūkstančius metų.  Vis dėlto šioje mistinėje nuotaikoje labiausiai nustebina nė kiek nemistiniai, o kaip tik – labai žemiški, pakankamai primityvūs ir spalvingi to laikmečio piešiniai, daugelis iš jų– freskos religinės tematikomis, kurias tyrinėjant galima įsivaizduoti to meto gyventojų pasaulėžiūrą. Tarp piešinių – Ieva ir Adomas Rojuje, Danielius ir jo liūtai, apaštalai Petras ir Paulius, Trys Karaliai, Marija su Jėzumi. Gausu ir visiškai žemiškų motyvų: tai įvairūs paukščiai, žmonių portretai, vynuogės (manoma, kad vienas iš kapų galėjo priklausyti vyndariui, nes šiuo amatu regionas garsėjo jau tais laikais).

Prašmatnumu išsiskiria turtingesnių kapų sarkofagai: marmure iškalti veidai ir kaukės, žmonių ir angelų atvaizdai, o skirtingos kapaviečių konstrukcijos rodo ne tik to meto religijos, dailės, bet ir architektūros raidą.