Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2021 m. 8 birželio d. 15:57
Senojo Vilniaus uostas: sudėtinga laivyba ir neįmantrus upeivių gyvenimas

unsplash.com nuotr.

Ne mažiau kaip tris šimtmečius, iki XIX a. vidurio, Vilniuje, ties dabartiniais Seimo rūmais, veikė uostas. Labai paprastas: kelios medinės prieplaukos prie vandens ir mediniai sandėliai krante. Prieplaukas kasmet apgadindavo arba visai nunešdavo bent kiek didesni potvyniai, dėl to povandeninės archeologijos specialistams nepavyko rasti jokių uosto liekanų. O ir šiaip duomenų apie jį išliko nedaug.

Upės – svarbiausios prekybos arterijos

Ilgus šimtmečius gabenti prekes vandeniu buvo efektyviausia. Iki XIX a. vidurio, kai ėmė įsigalėti geležinkeliai, pirkliai rinkdavosi laivus, plaustus arba valtis. Tai buvo pigiausias transportas, ypač kai prireikdavo gabenti didesnius kiekius krovinių – javų, medienos, druskos, silkių, vyno, geležies ir kt.

Tiesa, laivyba upėse komplikuota: šaltą žiemą jos užšąla, o sausringą vasarą nusenka; kelionės prieš srovę lėtos ir brangios, nes laivus tekdavo traukti; stigo pagrindines upes jungiančių kanalų (LDK ir jos buvusiose teritorijose didesni kanalai iškasti tik XVIII ir XIX a. sandūroje).

Vis dėlto upės buvo itin svarbios, nes sausumoje kelių bei tiltų irgi nebuvo daug. Be to, pavasarį ir rudenį vieškeliai virsdavo purvyne, o krovinius gabenant sausuma tekdavo sumokėti daugiau muitų.

Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje populiariausi krovininiai laivai – vytinės. Jos Neryje plaukiojo dar XVIII a. pabaigoje. Vytinės būdavo statomos iki 30 metrų ilgio su gana aukštais (iki 1,5 metro) bortais. Toks laivas gali plukdyti 25 tonas krovinių – tiek pat, kiek šiais laikais gabena dideli sunkvežimiai.

Be to, Neryje plaukiojo strugai (jie minimi 1832 m.), barkos ir pusbarkės, prūsiški botai, laibomis vadintos valtys ir berlinkos. Iš Vilniaus laivai pasiekdavo gana tolimus kraštus, pavyzdžiui, Karaliaučių, Tilžę ir kitus Prūsijos miestus.

Keturi Lukiškių uosto amžiai

Vilniaus uostas veikė nuo XVI a. ir visuomet buvo toje pačioje vietoje. Krante stovėjo kelios dešimtys sandėlių. Juose saugotos prekės ir laivų įranga – virvės, burės, inkarai. Visi sandėliai buvo mediniai, kai kurie – su mūriniais rūsiais, vienas kitas – dviejų aukštų. Sandėliai buvo statomi aptvertuose sklypuose su vartais, ant mūrinių pamatų. Turtingiausi pirkliai turėjo po 5–8 sandėlius, dalis jų Lukiškėse dar stovėjo XIX a. penktajame dešimtmetyje. Sandėliuose saugoti įvairūs kroviniai: statinės su linų sėmenimis, kanapių sėklomis, pluoštu arba aliejumi, odos, lentos, apyniai, druska, silkės ir kt.

Įdomybė: Uosto veikla buvo nutrūkusi vienintelį kartą ir gana neilgam – nuo 1655 m. rugpjūčio iki 1656 m. vasaros. Priežastis – pirmoji per visą miesto istoriją Vilniaus okupacija. Jai besibaigiant, 1660 m. vasarą, uostas dar labiau nukentėjo, nes besitraukiantys maskvėnai jį sudegino. Liepsnose pražuvo sandėliai ir daugelis laivų.

Geras pusmetis aktyvios veiklos

Laivybos sezonas įprastai tęsdavosi nuo kovo iki lapkričio mėnesio. Tiesa, būta savotiškų anomalijų. Pavyzdžiui, 1734 m. Neris prie Vilniaus užšalo tik apie sausio 23 d., o 1756 m. apie gruodžio 20 d. upės vagą ledas sukaustė kone akimirksniu, dėl to nukentėjo vynai ir kitos šalčio bijančios prekės.

Po pusantros savaitės trukusių lietų 1786 m. sausio 31 d. potvynis užtvindė krantus ir nunešė kelis žiemai paliktus laivus, o kitus aplaužė. Dauguma jų nebetiko laivybai, kuri tais metais, nepaisant ankstyvo potvynio, prasidėjo tik balandžio viduryje. Archyviniuose dokumentuose užfiksuota, kad 1828–1845 m. patvinusios Neries plotis siekdavo iki 1,6 km, o vandens lygis pakildavo daugiau kaip 6 metrais.

Vandeniui nuslūgus visi skubėdavo išplaukti, nes kuo anksčiau prekės pasieks Karaliaučių arba Tilžę, tuo brangiau bus galima jas parduoti. Pavėlavus kaina galėjo smukti net kelis kartus.

Viena svarbiausių prekių buvo javai. Daugiausia jų upėmis keliaudavo ne po pjūties, rudenį, o ankstyvą pavasarį, kai pakilusiu vandeniu būdavo galima plukdyti sunkiai prikrautus laivus.

Vilniaus upeivių brolija

Upeiviai, pradedant laivavedžiu ir baigiant „burliokais“, buvo marga publika. Vieni – baudžiaviniai valstiečiai, kiti – miestiečiai. Vieni upėmis plaukiojo nuolat, kiti – epizodiškai. Kadangi žiemą upės dažniausiai užšąla, pragyventi vien iš upeivystės būdavo sudėtinga. Nepaisant to, norinčių leisti laiką „ant vandens“ dažniausiai netrūkdavo.

Vilniuje 1690 m. prie Šv. Apaštalų Jokūbo ir Pilypo bažnyčios upeiviai įkūrė Šv. Jackaus broliją. Kiek laiko ji egzistavo, neaišku, bet žinoma, kad XVIII a. pradžioje toje bažnyčioje finansavo šv. Jackaus garbei skirtų altoriaus ir koplyčios statybą.

Draugijos nuostatuose dominuoja religiniai aspektai, pavyzdžiui, priesakas pasimelsti bažnyčioje, atlikti išpažintį ir priimti Komuniją prieš išplaukiant į kelionę. Be to, nurodyta, kad į laivą galima priimti tik plaukti mokančius žmones. Į broliją galėjo stoti tik patyrę laivavedžiai ir įgulų nariai.

Upeivių globėja – šventoji Barbora. Ji vaizduojama su taure, ostija ir bokštu (arba palme). Storasis lynas, skirtas laivui pririšti arba nutraukti nuo seklumos, irgi vadinosi „barbora“ – galbūt kaip savotiškas vilties simbolis.

Neįmantri upeivių kasdienybė

Vytinės įguloje galėjo būti iki 18 žmonių. Jiems kone kasdien tekdavo sunkių fizinių darbų: krauti prekes, irkluoti, stumti laivą nuo seklumų arba vilkti jį prieš srovę.

Didesniuose laivuose kartu plaukdavo virėjas, kuris dažniausiai darbuodavosi prie krosnies: kepdavo duoną, virdavo košes ir žuvienes, pjaustydavo sūrį ir lašinius. Įprastas upeivių gėrimas – alus. Tiesa, kartais tekdavo tenkintis silpnu, maždaug vieno laipsnio, alaus gėrimu. Laive būdavo ir stipresnių skysčių – midaus bei degtinės.

Diena prasidėdavo ir baigdavosi malda. Dauguma upeivių laikėsi šio ritualo iš dalies dėl to, kad laivyba Nerimi buvo pavojinga: 1871 m. išleistoje Konstantino Tiškevičiaus knygoje „Neris ir jos krantai“ nurodytos net 39 rėvos, dvylika jų laikytos ypač klastingomis. Tekdavo saugotis ir didelių akmenų – jų (arba jų sankaupų) knygoje suskaičiuota 48.

Susiję:

Komandos laivuose dažniausiai būdavo duodamos lenkiškai. Kai vairininkas norėdavo pasukti laivą į dešinę, šaukdavo „na stos“, į kairę – „na giegnie“. Išgirdus „pa treli“ reikėdavo tempti laivą einant krantu, „w pole“ – traukti virvę kuo toliau nuo kranto, o „szybuj“ – laivą stumti.

Aukso kapšas arba ubago terba

Prekyba upėmis ne vienam prekybininkui sukrovė turtus, tačiau nepalankiai susiklosčius aplinkybėms žmonės prarasdavo viską. Taip nutiko Vilniaus burmistrui ir karaliaus sekretoriui Eustachijui Šperkovičiui. Jis reguliariai prekiavo su Karaliaučiumi – plukdė druską ir kitas prekes. Tačiau kai 1674 m. jo vytinė nuskendo prie Tilžės, tuoj pat išsirikiavo kreditorių eilė, o teismas pateikė jam įspūdingą skolų sąrašą – iš viso 65 tūkst. auksinų.

Prekybą teko užmiršti. Buvęs burmistras dar mėgino verstis palūkininkavimu, bet mirė skurde, sūnui palikęs tik mūrinį namą.

Šis tekstas originaliai publikuotas kaip Vilniaus universiteto projekto „Orbis Lituaniae“ dalis. Daugiau iliustruotų pasakojimų apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) istoriją, jos gyventojų kasdienybę, iššūkius ir atradimus skaitykite čia. Vilniaus Universiteto parengtai informacijai taikoma CC BY licencija.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!