Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2021 m. 8 birželio d. 15:10
Tomo Venclovos „Vilniaus vardai“: Žemaitė
„Vilniaus vardai“

Žemaitė, Aleksandra Bulotienė ir Andrius Bulota, 1917 m. | „Vilniaus vardai“

Vilnius – ypatingas, daugiakultūris, įtraukiantis miestas. Su juo dalį gyvenimo susiejo daugybė žymių lietuvių ir pasaulio menininkų, rašytojų, visuomenės veikėjų. Apie juos ir jų ryšį su sostine knygoje Vilniaus vardairašo Tomas Venclova. „Vilniaus galerija“ dalinasi ištrauka (ankstesnius tekstus skaitykite čia), kurioje autorius pristato raštytoją Julija Žymantienę-Žemaitę. Knygą „Vilniaus vardai“ 2017 metais išleido ir jos tekstais pasidalinti sutiko R. Paknio leidykla.

Leidinį įsigyti galima 2di.lt internetinėje parduotuvėje arba 2di pardavimo vietose.

Žemaitė (tikr. Julija Žymantienė, 1845–1921), lietuvių rašytoja. Gimė Plungės apylinkėse, Bukantėje, bežemių bajorų šeimoje. Sistemingo mokslo neišėjo. Rėmė 1863 m. sukilėlius. 1865 m. ištekėjusi už sukilimo dalyvio Lauryno Žymanto (?–1898), ilgus metus vertėsi žemės ūkio darbais. Kaimynų sūnus Povilas Višinskis supažindino ją su lietuviška spauda ir paragino rašyti (atrodo, jis sugalvojo ir Žemaitės slapyvardį).

Žemaitė, skulpt. P. Rimša, 1926 m. | „Vilniaus vardai“

Būdama jau 50 metų Žemaitė išspausdino pirmąjį apsakymą „Rudens vakaras“ (1895). Nuo to laiko ligi mirties ji daug rašė, bet geriausieji jos veikalai („Marti“, „Petras Kurmelis“) sukurti ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu, ligi XX a. pradžios. Žemaitė laikoma lietuvių realistinės prozos klasike, ypač vertinama jos turtinga ir raiški kalba. Rašė ir pjesių. Jos apsakymai žinomi ne vien Lietuvoje.

1912–1915 m. Žemaitė gyveno Vilniuje. 1915 m. išvyko į Petrapilį, 1916 m. su Andriumi Bulota ir jo žmona nukeliavo į JAV rinkti aukų nukentėjusiesiems nuo karo. Grįžusi į Lietuvą (1921), apsigyveno Bulotų šeimoje Marijampolėje, ten ir mirė. Palaidota Marijampolėje.

Vilniuje Žemaitė buvo kairiosios pakraipos laikraščių — Lietuvos žinių ir Aušrinės atsakingoji (ne faktinė) redaktorė. Einant tas pareigas, jai teko dvi savaites praleisti Lukiškių kalėjime (1915). Jos laiškuose iš Vilniaus ypač artimam draugui (vėliau tapusiam žentu) Konstantinui Petrauskui — daug įdomios medžiagos apie tuometinį miesto gyvenimą, spektaklius, parodas, netgi kinematografą, cirką ir panašias įvairenybes. Pavyzdžiui, 1914 m. liepos pradžioje Žemaitė mini Bernardinų sode buvusį žvėryną: „Vienas krokodil[as] būk išsprukęs ir išbėgęs į Viliją; buvo užgynę kokį laiką maudytis Vilijoj. Kas sugautų, savininkas siūlęs 3 000 rub., dabar vėl žmonės maudosi, turbūt užmiršo ar sugavo krokodilą.“ Vilniuje Žemaitę pradžioje vargino neįprasta miesto tvarka („Basai nedrąsu eiti, o akmenys ėda avalynę“, 1912 m. liepos 12 d., bet 1913 m. spalio 4 d. ji jau rašo: „Kas kartas giliau leidžiu šaknis į Vilnių, kas kartas daugiau susibičiuliauju su vilniečiais“). Laiškuose taip pat nestinga informacijos apie Pirmojo pasaulinio karo pradžią ir jos atgarsius mieste.

1970 m. Žemaitei pastatytas paminklas skvere prie Gedimino prospekto (skulpt. Petras Aleksandravičius). Bulotų namas, kuriame ji 1914–1915 m. gyveno (J. Basanavičiaus g. 19), pažymėtas memorialine lenta. Kita memorialinė lenta yra L. Stuokos-Gucevičiaus g. 5, kur Žemaitė gyveno metais anksčiau.

Ištrauka: Tomas Venclova, „Vilniaus vardai“ (R. Paknio leidykla: Vilnius, 2017, p. 237).

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!