Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2021 m. 9 birželio d. 15:50
Ekspedicija aplink Mūšą – pamiršti Aukštaitijos perlai

Mūša ties Švobiškiu | Rūtos Vyžintaitės-Lajienės nuotr.

Šiaurės Lietuvoje nėra daug upių ar ežerų, todėl kiekvienas jų beribių laukų kontekste įgyja ypatingą reikšmę, kartais netgi didesnę negu tokio paties mastelio upė bet kurioje kitoje Lietuvos vietoje. Ne išimtis ir didžiausia šio regiono upė Mūša: kažkodėl nei labai apgirta, nei labai apdainuota, tačiau tikrai graži ir lyg magnetas prie savo krantų pritraukusi tiek gamtos, tiek kultūros perlų. Nors tyrinėti upes labiau įprasta iš baidarės, šį kartą išbandykime sausumos kelius: pamirštais vieškeliais apsukime lanką aplink Mūšos atkarpą į vakarus nuo Pasvalio.

Maršrutas

Vietoje laukų – jūros dugnas

Pradėti maršrutą aplink Mūšą galima Skalių (dar kitaip – Stipinų) atodangoje. Nors ši atodanga geriausiai atsiveria plaukiant pačia upe, ją apžiūrėti galima ir iš viršuje esančios aikštelės arba nusileidus žemyn prie vandens. Padrikais stačiakampiais išsišovusi atodanga bent jau man pasirodė gana egzotiška kaip Lietuvai, tiesa, neįprasta ne tik akiai, bet ir vaizduotei:  sunku suvokti, kad dolomitas, kuris sudaro atodangos pagrindą susiformavo iš prieš 350 milijonų metų šioje vietoje plūduriavusios jūros nuosėdų! Tai reiškia, kad šiandien sustingusi masė – ne tik nuosėdinės uolienos ar mineralai, bet ir kadaise čia gyvenusių gyvių kriauklės.

Beje, apie ypatingą atodangos kilmę sufleruoja  ir jos pavadinimas „Skalių atodanga“, kadangi  dolomitas dar kitaip vadinamas skala.

Stipinų atodanga (Skalių kalnas) | Puslapio wikipedia.org nuotr.

Žiemgalių piliakalnis

Keliaukime paupiu toliau į dešinę. Ieškantys nuotykių ir mėgstantys paslaptingus, visų pamirštus objektus gali krūmuose paieškoti beždžionių tilto per Mūšą liekanų, taupantys laiką – išsukti į  šiek tiek patogesnį kelią ir keliauti link Šimonių (Migonių) piliakalnio. Pasak archeologo Gintauto Zabielos, Žiemgaloje randama net septynis kartus mažiau piliakalnių nei vidutiniškai visoje šalies teritorijoje, taigi vaizdingas, jaukiai prie Mūšos įsitaisęs Šimonių piliakalnis – retas reginys šiuose kraštuose. Netankų piliakalnių tinklą regione galimai lėmė lygus kraštovaizdis, kuriame tokias tvirtoves buvo sunkiau įrengti, taip pat ir nemenkas atstumas iki to meto politinių bei kovos centrų, kurie buvo susitelkę Lietuvos pietuose. Taigi, jeigu ieškote istorinės romantikos ir norite pajausti būtent Žiemgalos praeities dvasią, Šimonių piliakalnis – tobula ir reta vieta tokiam potyriui.

Archeologiniai tyrimai rodo, kad  upės ir upelio santakos apsuptas piliakalnis buvo naudotas gynybai (tikėtina, kad nuo Livonijos ordino), ant jo stovėjusi medinė pilis. Šalia piliakalnio atrastos kelios  gyvenvietės, jų teritorijoje – nemažai prabangių papuošalų, kurie galėję priklausyti tik kilmingiesiems.  Manoma, kad  piliakalnio gyvenvietėse (su galimomis pertraukomis)  žmonės  gyveno sėsliai ir ilgai: kone nuo 1 tūkst. pr. Kr. pabaigos iki XIV a.

Nuo piliakalnio | Rūtos Vyžintaitės-Lajienės nuotr.

Nuo piliakalnio | Rūtos Vyžintaitės-Lajienės nuotr.

Šimonių piliakalnis | Rūtos Vyžintaitės-Lajienės nuotr.

Išnykusio geležinkelio išlikęs tiltas

Nors lygumų krašte ir negausu upių, ežerų ar piliakalnių, tačiau apstu kito autentiško ir būtent šiai vietovei būdingo vėlesnių laikų palikimo: pavyzdžiui, tiesiog neįmanoma nepastebėti kone prie kiekvieno kaimo pūpsančių malūnų ar siaurojo geležinkelio atkarpų. Būtent platus siaurojo geležinkelio tinklas  tapo ypatingai svarbus aktyvią žemdirbystę puoselėjusiam kraštui: juo buvo patogu gabenti derlių, traukiniais aktyviai keliaudavo ir vietiniai, kurie iki pat dabar traukinį meiliai vadina „siauruku“.  Deja, bet šiandien garsųjį siauruką primena tik pavienės išlikusios bėgių  atkarpos, senos nebeveikiančios stotys ir  vieniši geležinkelio tiltai. Vieną iš šių tiltų ekspedicijoje aplink Mūšą galime aplankyti ir mes: tai tiltas  pastatytas per Antrąjį pasaulinį karą ir sujungęs skirtingus Mūšos krantus ties Švobiškio miesteliu. Manoma, kad iki šių dienų tiltas išliko  tik dėl ypač tvirtų gelžbetonio konstrukcijų, kurios, beje, ne tik tvirtos, bet ir labai dailios.

Švobiškio tiltas | Rūtos Vyžintaitės-Lajienės nuotr.

Švobiškio evangelikų liuteronų bažnyčia | Puslapio wikipedia.org nuotr.

Mūša ties Švobiškiu | Rūtos Vyžintaitės-Lajienės nuotr.

Susiję:

Protestantiški upės krantai

Pasivaikščiojus po romantišką Švobiškio geležinkelio tiltą, būtina aplankyti ir patį  palei upę ištįsusį Švobiškį: nedidelę, bet galingai ošiančią Mūšos užtvanką ir renesansinę (XVIII a.) Evangelikų liuteronų bažnyčią. Įdomu tai, kad protestantiškomis nuotaikomis kadaise gyveno ne tik Švobiškis, bet ir visi kiti miesteliai palei Mūšą. Tokią religinę „madą“ (kaip ir kitose Šiaurės Lietuvos vietose) čia „užvedė“ netoliese esančioje Latvijoje mokslus krimtę dvarininkai. Dar ir šiandien Švobiškyje tebėra nedidelė, tačiau aktyvi liuteronų bendruomenė, šalia bažnyčios galima pasivaikščioti ir po senąsias  bendruomenės kapines. Gaila tik to, kad lankantis šiose nuostabiose vietose  palei Mūšą nepaliaujamai liūdina tai, kad jos visiškai nyksta. Apmaudu, nes yra tikrai pasakiškos.

Daugiau lankytinų Lietuvos objektų rasite čia

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!