Vytautas Paukštė | Juozo Budraičio nuotr., 2014 m.

Teatrų, kurie veiktų ne isteriškai, bet nuosekliai, pastoviai, mažėja. Tai didžia dalimi susiję su atskirais menininkais. Prieš kelis metus Klaipėdos dramos teatre atšventus Vytauto Paukštės aštuoniasdešimt penkerių metų jubiliejų, liko ypatinga meilė šiam aktoriui, jo išminčiai, visai jo aktorinei laikysenai. Tada pas Paukštę riedėjome kartu su Regimantu Adomaičiu, Gražina Baikštyte… Šį jubiliejų šventė visa Lietuva. Ir niekas nenorėjo grįžti namo. Naktį patraukus į Vilnių, ieškojome dar veikiančių restoranėlių, nes kalbėjome apie Vytautą ir norėjome, kad tos kalbos niekada nesibaigtų.

Visai neseniai atsidūrus Klaipėdoje prieš Vytauto Paukštės aštuoniasdešimt devintą gimtadienį, turint nedaug laiko iki spektaklio pradžios, noras dar kartą susitikti su aktoriumi buvo įgyvendintas. Nors aktorius nėra geležinės sveikatos, tačiau maloniai sutiko pasimatyti.

Vytautas Paukštė su žmona, aktore Julija Sakalaite | Asmeninio archyvo nuotr.

Paukštės žmona aktorė Julija Sakalaitė nustebino savo ypatingu dėmesiu aplinkai: ji gerus spektaklius žiūri net po kelis kartus, seka visą kultūrinį gyvenimą, tuo pačiu randa jėgų ir laiko svetingumui. Julijos ir Vytauto namai visą gyvenimą garsėjo atvirumu ir svetingumu, tad ir šį kartą pokalbį pagardino įneštas didžiulis dubuo uogų. Dialogas su Vytautu galėjo tęstis iki begalybės, bet riboto laiko rėmuose tiesiog buvo naujai prisiliesta prie „senų“ dalykų, bandant suvokti nepaprasto aktoriaus Paukštės fenomeną.

– Kažkodėl visą laiką įsivaizdavau, kad Jūs gyvenate sename Klaipėdos name.

– Gyvenu name, pastatytame toje vietoje, kur per karą sudegė visa gatvė namų. Šioje vietoje gatvės nebeliko, vien griuvėsiai.

– Gyvenate tiesiai priešais Klaipėdos dramos teatrą, kitapus upės. Kadaise tai buvo antrieji Jūsų namai. Tai gerai ar blogai?

– Iš pradžių buvo gerai, o dabar – nei šis nei tas.

– Liūdesys? 

– Rakštis tam tikra. Kiekvieną dieną matau savo grimo kambario langą.

J. Marcinkevičiaus „Mažvydas”, rež. Povilas Gaidys, 1976 m. | Asmeninio archyvo nuotr.

– Teatras – baisus dalykas. Jame labai daug negatyvo. Jį prisimeni, bet jis nėra toks pozityvus, kaip norėtųsi. Arba reikia jį lankyti, tada viskas sušvelnėja.

– Taip, reikia pastoviai „trintis“, „virti“, taip sakant. Tada nėra laiko susimąstyti, galvoti… Dirbi ir viskas.

– Vitalijaus Mazūro žodžiai man užstrigo visam gyvenimui: „Atvažiuoji į Klaipėdą, gali nesutikti vieno ar kito žmogaus, nebaisu, bet jeigu nesutinki Vytauto Paukštės, manyk, nebuvai Klaipėdoje. Pasidaro labai neramu, nesupranti, kas atsitiko Klaipėdos miestui, jeigu nueini į teatrą ir nėra Vytauto.“ Vitalijus taip gražiai pasakė, lyg kirviu nukirto. Visi tą patį jaučia. Klaipėdos miestas be Jūsų neegzistuoja.

– Egzistavo be manęs, egzistuos ir toliau.

– Aišku, teatras tolsta, kai iš jo pasitraukia bendraminčiai. Neabejoju, labai didelė netektis ir su Jumis ilgai dirbusio direktoriaus Gedimino Pranckūno (1944–2015) mirtis. Pamenu, kaip jis Jus globojo, vis atveždavo į Vilnių.

– Taip, be jo jaučiuosi našlaičiu. Labai gaila, kad viskas taip nutiko. Dabar, ačiū Dievui, vadovauti atėjo Tomas Juočys. Puikiai susitvarko su visomis problemomis.

– Gyvenant uždarai, neišeinant į lauką, matant per langą teatrą, apie ką daugiausia galvojate? Kas labiausiai neramina ar džiugina?

– Gal ir nesusimąstau apie tuos dalykus…

– Sveikata – toks baisus dalykas, kad viską suniveliuoja?

– Baisus dalykas. Ačiū Dievui, po vieno ar kito pablogėjimo pamažu atsigaunu, bet visi šitie dalykai negali praeiti be pėdsako.

Kučiumovas. A.Ostrovskio spektaklyje „Pasiutę pinigai”, rež. T.Kalvelienė, 1972 m. | Asmeninio archyvo nuotr.

– O prisiminimai?

– Oi… Jie „eina“ nuo Smetonos laikų. Va, ir mano kambary mane lydi prieš karą daryta nuotrauka, kur visa šeimyna šalia trobelės, kur mama gimusi… Nenoriu ten važiuoti, net jei ir galėčiau.

Kai ištiko insultas, jokių ypatingų dalykų nejaučiau. Bet visa šita košė, visas srautas prisiminimų: išdraskyti namai, pamatai telikę, šilas iškirstas, – visi šitie prisiminimai, nori nenori, vakare atsigulus, jie slenka po truputį, kaip filme.

– Jie ryškesni, negu prieš keletą metų?

– Ryškesni. Viskas ryškiau, viskas spalvotai, kaip ir turi būti.

– Kodėl ta atmintis, kuri būna „pasislėpusi“, tampa tokia aktyvi?

– Atmintis viską tiksliai atgaivina. Žinoma, tam tikrų momentų nebūna. Ištisinio veiksmo atsiminti neįmanoma, bet tai, kas atminty išlikę, labai tikslu.

– Visi istoriniai įvykiai labai stipriai buvo palietę Jūsų šeimą. Ypač tremtis. Koks santykis į tai šiandien? Juk tai jau ne pyktis? Ar požiūris į tai apskritai gali kisti?

– Iš esmės niekas nepasikeitė, viskas liko. Tik aišku, supranti, kad jau nieko nepakeisi. Buvo toks laikas, patekome į tam tikrą laiką, kur viskas įvyko būtent taip.

Podkoliosinas – Vytautas Paukštė, Kočkariovas – Darius Meškauskas, N.Gogolio „Vedybos”, rež. Valdas Pranulis, 1998 m. | Asmeninio archyvo nuotr.

– O tėvų veidai, išgąstis, vaizdiniai… Ar atminty sugrįžta?

– Lyg kažkas vyksta ir staiga taip ryškiai atgyja tam tikri dalykai, kurie lyg ir buvo nusitrynę. Ir staiga – su visomis spalvomis, intonacijomis…

– Kokius Tėvus šiandien atsimenate? Ar išnyra naujų detalių?

– Tos detalės yra senos. Negali atgimti tai, ko nebuvo, tik viskas truputį kitu rakursu ir kitomis spalvomis.

– Ar Jus Tėvai labai mylėjo, kai buvote mažas?

– Na, mūsų šeimoje buvo tėvo kultas. Dėl to, kad jis buvo uniformuotas, jis kiekvieną sekmadienį veždavo šeimyną į bažnyčią, kur man būdavo labai nuobodu. Pirmiausia jis užeidavo į kirpyklą Anykščiuose. Švariai nuskusdavo jam galvą, o tada visi žengdavome į bažnyčią. Tėvas visą laiką būdavo tarnyboje, o mes, vaikai, – su mama kariaudavome. Mama rankšluostį po ranka turėdavo ir lupdavo, kai reikėdavo.

– Kokie prisiminimai apie teatrą šiandien? Ar daugiau prisimenate žmones, ar spektaklius, ar žiūrovus?

– Prisiminimų daug ir apie viską. Mes juk atvažiavome į taip vadinamą priešremontinį teatrą. Tai buvo senasis medinukas, su visais savo užkaboriais. Mes juk ir gyvenome ten, kur dabar muziejus padarytas. Visi prisistatę lovų… Atvežė mus į tuščią vietą, išsodino iš autobuso…

– Vilniuje mokėtės Antano Vienuolio vidurinėje mokykloje, 1953–1957 studijavote Lietuvos valstybinėje konservatorijoje, 1957–1962 vaidmenis kūrėte Marijampolės (tuometiniame Kapsuko) dramos teatre, o 1963 tapote Klaipėdos dramos teatro aktoriumi.

– Į Klaipėdą atvažiavome iš Vilniaus, nes mes į autobusą įsėdome Vilniuje. Žinoma, norėjosi verkti. Bet atgabeno į Klaipėdą.

– O kokia ji tuomet buvo?

Ponia Tautkrūša. „Tautkrūša“ (pagal V.Švabo „Tautos sunaikinimas”, arba „Mano kepenys beprasmės”), rež. Aidas Giniotis | Asmeninio archyvo nuotr.

– Nyki. Jūreiviai. Buvo pavojinga į gatves naktį išeiti. Čia dar tęsėsi pokario metų neramumai. Griuvėsiai, degėsiai. Kažkas dar buvo likę senamiesty, ir teatras nesudegęs… O kai ateidavo vasara, tai Klaipėdoje – pliažas.

– Kas yra anų laikų teatro komuna? Ir miegojote vienoje patalpoje, ir vėliau vaidindavote scenoje. Kaip jautėtės psichologiškai? Gyvenant teatro šeimoj, lengviau, ar sunkiau?

– Apie tai mes nesusimąstydavome. Taip reikėjo ir viskas: ištrėmė iš Vilniaus, atvežė, išmetė… „Būsi čia!“ Buvo tam tikra konfliktinė situacija, nes natūralu, kad buvo senasis kolektyvas, ir staiga atvažiuoja nauji. Mes – diplomuoti, anie – nediplomuoti. Anuos reikia kaip ir atleisti… Trintis ir problemos tam tikros buvo. Na, bet apsitrynėme ir kažkaip gyvenome.

– Anų laikų labai įdomios, gastrolės. Ką atsimenate Jūs?

– Gastrolių būdavo daug – mėnuo. Pavasarį mėnuo ir rudenį mėnuo. Planuodavo ministerija, kokie teatrai kada ir kur važiuoja, kad nesusidubliuotų, nesusipintų. Mano jaunystės laikais veždavomės jau ne čiužinius, o tas vadinamas „raskladuškes“. Prieš mums atvažiuojant ir dekoracijas, ir žmones į gastroles dar vežiojo sunkvežimiais, o mums atvažiavus, situacija po truputį keitėsi, gerėjo. Bet viešbučių dar nebuvo, todėl gastrolių metu pasibaigus spektakliams publika išeidavo iš salės, o mes išsiskleisdavome „raskladuškes“… Aišku, ir blusų būdavo, bet ką padarysi. Šiaip taip permiegodavome, iš ryto vėl sulankstomas loveles susikraudavome į sunkvežimius ir važiuodavome toliau. Ir taip apvažiuodavome visus miestelius, vaidinome visur, kur tik įmanoma įlįsti. Kažkur taip vadinami „kultūros namai“ buvo troboje ar kokiame nors ūkiniame pastate.

– Ar laukdavo jūsų žiūrovai?

– Taip, nes nieko daugiau nebuvo. Kinas juk irgi tik atvažiuojamas buvo. Viskas daug vėliau atsirado. Po spektaklių gana dažnai būdavo baliai. Suruošdavo vaišes kaip reikiant.

– Ar laiškų iš žiūrovų gaudavote?

– Aš asmeniškai negaudavau. Gal kai kas gaudavo, tie, kurie vaidino meilužius.

– Ypač apmaudu, kad daug Klaipėdos teatro asmenybių verti monografijų, bet jų jau nieks niekada neparašys.

– Šitą nuoskaudą kai kas ir jaučia. Taip yra ir dėl to, kad aukštai buvom pakilę, tad skaudu yra žemai kristi. Tai – puikiai suprantamas dalykas. Kiekvienas menininkas jaučia savo galią, tad visi procesai turi būti objektyviai įvertinti.

– Kokie aktoriai Jums imponavo? Kokius partnerius labiausiai vertinote? Ar turėdavo laiko bičiuliautis ir ne teatre?

– Draugų buvo, bet daugiausia tai buvo su buteliu surišta. Nežinau, kaip Vilniuje, bet dabar pas mus teatre visas jaunimas praktiškai negeria. Jie turi daug „chaltūrų“: tik baigę darbą bėga kitur, nėra kada. O mūsų laikais buvo bendravimas „kaip reikalas“ – prie butelio, ir nieko čia baisaus aš neįžvelgiu.

– Kas inspiruodavo tuos susiėjimus?

– Po kiekvieno spektaklio veikdavo bufetas, ir į jį būtinai reikdavo užsukti. Palaukdavome, kol publika išeis. Susirinkę aktoriai – kas ką, vieni „čėrką“ padaro, kiti alaus ar dar ko nors. Tam tikras užsilaikymas būdavo, nieks iškart namo nebėgdavo.

Vytautas Paukštė | J. Budraičio nuotr.

– Ir vis dėl to, ko daugiau atminty – pozityvo ar negatyvo?

– Nepatikėsite, pozityvo. Buvo daug nemalonių dalykų, net papeikimų esu gavęs. Bet šiandien visa tai kitaip atrodo. Aišku, tie nemalonūs dalykai ir šiandien nemalonūs, bet jie atminty nedominuoja. Teatras – kaip teatras, nepasakysi, kad tai pragaras.

– Ar personažai sugrįžta atmintin?

– Ne. Kartais pro akis prabėga, kartais ir ištraukos iš monologų sugrįžta, bet jos ilgai neužsibūna ir nekankina.

– Panašiai sako ir Jūsų bičiulis Regimantas Adomaitis, nesigriauždamas dėl tolstančio teatro. Matau, kad skaitote nemažai spaudos. Kas labiausiai domina?

– Daugiausia skaitau „Argumenty i fakty“. Žurnalistai daug geresni už mūsiškius. Net nėra ko lyginti. Tas pats ir televizijoje. Lietuviška ir rusiška – žemė ir dangus. Rusų žurnalistai ir „kietesni“, lygiai taip pat ir objektyvesni. Jie ir prieš Putiną pasisako, ir „aplink“ visko parašo, – įdomu skaityti. Ne taip, kaip mūsiškiai. „Argumenty i fakty“ leidžiami pusantro milijono tiražu, – tai daug ką pasako. Įsidėmėjau net kelis žurnalistus, kurie nuolat labai įdomiai rašo.

– O tekstai, skirti kultūrai?

– Dabar nemažai publikacijų buvo skirta aktoriui Olegui Daliui (1941–1981). Keli ciklai net keliuose numeriuose. Iš įvairių pusių… Visiems atrodė, kad tai gilūs tobulybės ieškojimai, o tai buvo smarkiai girto ar pagirioto žmogaus būsenos. Aišku, talentas yra talentas, bet būtinas ir objektyvus požiūris į situaciją.

– Kažkada režisierius Rimas Tuminas svajojo Jus „persivežti“ į Nacionalinį dramos teatrą. Jam buvo labai svarbu geri aktoriai, tie, kurie jau ypač daug sukūrę gerų vaidmenų.

– Suprantama, vien geri aktoriai teatro nepadarys, tam reikia režisieriaus, bet be aktorių apskritai nieko nebus. Pažiūrėkite, – rusų aktoriai – dievai!  Taip, kad toks noras suprantamas.

Ilgiausių Metų, mielas Vytautai!