Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2021 m. 13 liepos d. 13:02
„Privalomas neprivalomų knygų sąrašas“ #6: Ernesto Hemingvėjaus „Fiesta“

Puslapio pixabay.com nuotr.

Atrodo, kad tiems skaitytojams, kuriems patinka Remarkas, turėtų patikti ir Hemingvėjus (1899-1961), tačiau taip, bent jau mokykloje, panašu, nėra (sprendžiu iš savo mokinių). Tiesą sakant, pamenu, kad pirmą kartą paėmęs Hemingvėjaus kūrinį į rankas taip pat pamaniau, kad jis ne man. Prireikė laiko, kad priprasčiau prie itin lakoniško rašymo stiliaus ir prisijaukinčiau „mažiau yra daugiau“ skaitymo filosofiją. Romanas „Fiesta“, pasirodęs 1926 m., yra puikus to pavyzdys.

Knygoje veikia trys pagrindiniai veikėjai – Breta Ešli, Džeikobas Barnsas ir Robertas Konas. Džeikas yra Pirmajame pasauliniame kare sužeistas veteranas, tapęs impotentu. Būtent dėl šios priežasties Džeiko ir Ešlės, kuriai jis nėra abejingas, santykiai nėra įmanomi – moteris nėra linkusi dėl meilės atsisakyti fizinių malonumų. Buvęs boksininkas Robertas situaciją tik apsunkina, nes nuolat sekioja Bretai iš paskos. Siužetas ganėtinai paprastas, knygoje daug veiksmo nėra – minėti veikėjai keliauja į Ispaniją, kad pabėgtų nuo įgrisusios kasdienybės, linksminasi, stebi bulių kautynes, vartoja alkoholį, įsivelia į santykių peripetijas. Vienas mano mokinys, rodos, ganėtinai nusivylęs tekstu, pastebėjo, kad „Fiestoje“ visi tik geria ir daugiau nieko neveikia, o štai kita mokinė pateikė rašytojos plunksnos vertą palyginimą: „Ši knyga yra kaip stovintis vanduo.“ Prisiminęs tokį pastebėjimą aš ir dabar šypteliu, nes jis yra kertinis tiek kalbant apie „Fiestą“, tiek apie visą Hemingvėjaus kūrybą. Tačiau tik iš pirmo žvilgsnio.

Hemingvėjaus pavardė siejama su ledkalnio teorija. Tai rašymo būdas, kuomet pasakoma mažiau, nei gali pastebėti labiau įgudęs skaitytojas. Štai ką apie tai viename interviu sakė pats autorius: „Aš visada stengiuosi rašyti ledkalnio principu. Septynios aštuntosios kiekvienos matomos dalies panirusios po vandeniu.“ Vadinasi, reikia skaityti tarp eilučių, žvelgti giliau, pamatyti tai, kas nėra juodomis raidėmis sudėta ant balto popieriaus lapo. Iliustruosiu tai pavyzdžiu, nesusijusiu su „Fiesta“.

Ernestas Hemingvėjus (1950 m.)

Pasakojama, kad kartą Hemingvėjus sėdėjo restorane su keliais draugais ir susilažino, kad čia pat sukurs trumpiausią istoriją vos iš kelių žodžių. Ji skambėjo taip: „Baby shoes. For sale. Never worn.“ Lietuviškai verstume: „Parduodami vaikiški bateliai. Niekada neavėti.“ Sakoma, kad niekas prie stalo šiai istorijai neliko abejingas – Hemingvėjus laimėjo lažybas ir susirinko iš kartu pietavusiųjų keliasdešimt dolerių. Skaitydami trumputį šešių žodžių kūrinį (jį priskirtume literatūros žanrui, angliškai vadinamam „flash fiction“), galime įsivaizduoti, kas nutiko, kad pirkti vaikiški bateliai taip niekuomet ir nebuvo panaudoti, savo galvoje susikurtas aplinkybes greičiausiai nuspalvindami tragiškomis spalvomis. Tai darydami, mes žvelgtume į po vandeniu panirusį ledkalnį, kurio viršūnė ir yra tie neva Hemingvėjaus parašyti šeši žodžiai.

Susiję:

Taigi, iš pirmo žvilgsnio „Fiestoje“ pasakojama apie, rodos, betikslį trijų žmonių lėbavimą drauge. Tačiau tai – tik ledkalnio viršūnė. Iš dialogų ir kitų detalių mes galime pastebėti veikėjų vidinę dramą, kurią jie išgyvena. Juk visi trys romane aprašomi žmonės – „prarastosios kartos“ atstovai. Šis terminas apibūdina dvasinį sukrėtimą, kurį Pirmojo pasaulinio karo metais patyrė jo dalyviai ir kiti liudininkai. Po karo jie išgyveno artimųjų netektis, fundamentaliųjų žmogiškųjų vertybių griūtį ir beprasmybės jausmą, kurio paliktą tuštumą ne vienas bandė užpildyti alkoholiu. Romanas „Fiesta (Saulė taipgi teka…)“, pasakojantis mums apie karo traumuotus žmones, nerandančius sau vietos po saule, yra bene garsiausias „prarastosios kartos“ kūrinys, išpopuliarinęs šią sąvoką. Tačiau ne tik ją. Po kūrinio pasirodymo labai išgarsėjo ir iki tol kur kas mažiau dėmesio sulaukdavusios Pamplonoje vykstančios koridos, bėgimas su buliais. Daugelyje šalių šie reginiai šiandien draudžiami, tačiau skaidydami „Fiestą“ tikrai pajusite jų metu tvyrojusią atmosferą, bent iš dalies patirsite tai, ką tekdavo išgyventi ryžtingai prieš bulių stodavusiam matadorui.

Apie patį Hemingvėjų daug nepasakosiu, tik pasakysiu, kad 1954 m. už apysaką „Senis ir jūra“ autorius laimėjo Nobelio premiją, o 1961 m. savanoriškai užbaigė savo gyvenimą šūviu į galvą. Įdomų interviu, kuris išverstas į lietuvių kalbą, 1958 m. išspausdino „The Paris Review“. Jį galite perskaityti čia ir daugiau sužinoti apie rašytojo aplinką, dienotvarkę, rašymo įpročius ir, be abejo, požiūrį į kūrybą.

„Privalomas neprivalomų knygų sąrašas“ – alternatyva tiems, kam įgriso lietuvių kalbos pamokose analizuojami kūriniai. Šiame sąraše – vienuoliktokams, dvyliktokams ir visiems vyresnio amžiaus žmonėms skirtos knygos – neprivalomos mokykloje, tačiau privalomos gyvenime. Visą sąrašą rasite puslapyje www.lietuviukalbosmokytojas.lt

Daugiau lietuvių kalbos mokytojo įrašų ieškokite feisbuko puslapyje

 

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!