Puslapio unsplash.com nuotr.

Puikiai pamenu laikus, kai skaičiau Keruaką. Buvau ką tik baigęs mokyklą, nerūpestingai leidau dienas vasarnamyje su draugais ir laukiau, ką man pasiūlys gyvenimas. Norėjau patirti jį visa savo esybe, maištauti, spjauti į visuomenės primetamus standartus ir būti nuo nieko nepriklausomas. Sensacingasis Džeko Keruako (1922-1969) romanas „Kelyje“ man tiko idealiai, nes alsavo laisve, nuoširdumu, tikrumu, rodė man, kad iš tiesų galima gyventi ne taip, kaip visi.

Įkvėptas knygos, tą pačią vasarą su draugu leidausi į avantiūristišką kelionę po Europą: traukiniais mes apkeliavome bent dešimt valstybių, miegojome stotyse, paplūdimiuose, parkuose, susipažinome su labai keistais žmonėmis… Manau, kad daugeliui tokia kelionė būtų pasirodžiusi itin nemaloni ar net pasibaisėtina, bet tik ne Keruakui. Visą Ameriką apkeliavęs autorius, be abejo, patyrė kur kas įdomesnių nuotykių ir daug labiau rizikavo savo kailiu. Ne veltui rašytojas dažnai vadinamas Amerikos bitnikų kartos Homeru, o jo 1957 metais pasirodęs romanas „Kelyje“ – minėtos kartos odisėja. Bet kas gi yra tie bitnikai?

Bitnikai („beat generation“ – „sudaužytoji, sutriuškintoji karta“) – tam tikra dalis žmonių, priklausančių ketvirtojo dešimtmečio ekonominės krizės metu gimusiai kartai, pergyvenusiai Antrąjį pasaulinį karą, patyrusiai pokarinio gyvenimo neviltį, iliuzijų sudužimą. Ryškiausiais bitnikų judėjimo atstovais laikomi Dž. Keruakas, A. Ginsbergas, V. Barouzas pradėjo abejoti to meto visuomenėje suvešėjusiu materializmu, „amerikietiškosios svajonės“ idėja, atmetė vartotojiškumą ir pasirinko bohemišką gyvenimo būdą. Bitnikai nenorėjo būti daiktų vergais, ieškojo tikro gyvenimo džiaugsmo ir prasmės. Jie nenorėjo dirbti, nes manė, kad darbas įkalina žmogų bukinančiame „dirbk, pirk, mirk“ gyvenimo cikle, kad visas žmonių kaupiamas šlamštas (nauji automobiliai, televizoriai ir pan.) tempia gilyn į dvasinės degradacijos dugną. Kaip rašo romano vertėja Irena Balčiūnienė, bitnikas – tai basas intelektualas, „klajojantis po pasaulį su kuprine ant pečių ir japonų poezijos tomeliu rankose“.

Būtent tokie yra ir Keruako romano „Kelyje“ veikėjai. Jie visą laiką keliauja, mylisi, filosofuoja, geria, vartoja narkotikus, klausosi džiazo, ieško nuotykių ir prasmės. Jų kelionė neturi konkretaus tikslo, tai kelionė dėl pačios kelionės, nuolatinis judėjimas, niekuomet nesibaigiantis kelias. Knygoje nėra aiškaus siužeto, įvykiai menkai susiję vienas su kitu, tačiau kiekviename sakinyje užfiksuotas tikras jausmas, neleidžiantis abejoti teksto nuoširdumu. Romanas parašytas per itin trumpą laiką – vos tris savaites, per kurias, kaip pasakojama, Keruakas beveik nevalgė ir nemiegojo. Dar įdomiau tai, kad tekstas atspausdintas ant 36 metrų ilgio popieriaus rulono, nepadėjus nei vieno kablelio, ir liejasi laisvai tarsi džiazo muzika, be kurios savo gyvenimo negali įsivaizduoti knygos „Kelyje“ herojai (paklausykite muzikos žemiau). Viename interviu Keruakas teigė, jog tokį rašymo būdą pasirinko tam, kad keičiant popieriaus lapą rašymo mašinėlėje nenutrūktų mintis.

Kontraversiškojo romano autoriaus gyvenime taip pat netrūko kontrastų. Jis buvo auklėjamas katalikiška dvasia ir net keletą metų mokėsi jėzuitų mokykloje. Vėliau Keruakas studijavo Kolumbijos koledže, tačiau jo nebaigė – stojo tarnauti į laivyną. Šeštajame dešimtmetyje autorius pradėjo praktikuoti budizmą, per gyvenimą išbandė daugybę profesijų. Visgi šis nebuvo ilgas. Keruakas mirė sulaukęs 47-erių metų, o jo ankstyvą mirtį paskatino alkoholio vartojimo sukelta kepenų cirozė. Amerikiečių rašytojas pasaulį paliko 1969-aisiais, žymiojo Vudstoko festivalio metais. Prasprūdęs pro akylų cenzorių akis, Lietuvoje romanas „Kelyje“ pasirodė 1972-aisiais – tais pačiais metais, kai išreikšdamas pasipriešinimą sovietinei valdžiai susidegino Romas Kalanta.

„Kelyje“ – kultinė knyga, padariusi milžinišką poveikį ir literatūrai, ir gyvenimo būdui abiejose Atlanto pusėse. Ji propagavo laisvo, niekuo nesuvaržyto, neprisirišusio prie vietos ir daiktų žmogaus idėją. Bet ši idėja priimtina tikrai ne kiekvienam. Jei širdyje nesate maištininkas(-ė), žymiausias Keruako kūrinys jūsų sieloje greičiausiai neras didesnio atgarsio, bet jei tai, apie ką rašiau, atrodo artima širdžiai, imkite šią knygą į rankas ir leiskitės į dvasinę kelionę.

„Privalomas neprivalomų knygų sąrašas“ – alternatyva tiems, kam įgriso lietuvių kalbos pamokose analizuojami kūriniai. Šiame sąraše – vienuoliktokams, dvyliktokams ir visiems vyresnio amžiaus žmonėms skirtos knygos – neprivalomos mokykloje, tačiau privalomos gyvenime. Visą sąrašą rasite puslapyje www.lietuviukalbosmokytojas.lt.