Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2021 m. 28 rugsėjo d. 12:27
Sustojęs Monparnaso laikas: Konstantino Brankušio ir Osipo Zadkino muziejai-memorialai Paryžiuje

Osipo Zadkino (Zadkine) muziejus Paryžiuje | Arūno Baltėno nuotr., 1989 m.

Konstantino Brankušio (Brankusi) studija ir Osipo Zadkino (Zadkine) muziejus Paryžiuje yra šių menininkų Monparnase buvusių studijų muziejai-memorialai, šiandieniniam žiūrovui pateikiantys ne tik menininkų kūrinius, bet ir darbinę, kūrybinę aplinką.

XX a. pr. Monparnasas buvo ta miesto dalis, į kurią ieškodami įperkamų studijų menininkai kėlėsi iš Monmartro. Taip buvo įkurta Paryžiaus Mokykla. Poetas Gijomas Apolineras (Apollinaire) Monparnasą net yra pavadinęs pasaulio centru. Nors šių muziejų erdvės yra ne visai tokios, kokias paliko menininkai (Brankušio studija yra perkelta iš Monparnaso ir atkurta šalia Pompidou centro; Zadkino muziejus buvo restauruotas ir subtiliai pertvarkytas taip, kad dar labiau atsiskleistų eksponatų ir erdvės dermė), žiūrovui tai netrukdo patirti dailininkų kūrybinę aplinką.

Abi ekspozicijos skirtingos: skiriasi eksponatų įvairovė (Brankušio eksponuojamos tik skulptūros, pavienės nuotraukos ir įrankiai, o Zadkino – skulptūros, grafikos bei tapybos darbai, audiniai), studijų erdvės (Brankušio studija išsidėsčiusi dvejose patalpose, o Zadkino eksponuojami ne tik pagrindinio namo kambariai, bet ir atskirame pastate esanti dirbtuvė; Brankušio ekspozicija fiziškai labiau atskirta nuo žiūrovo, o Zadkino muziejuje leidžiama pačiam judėti tarp eksponatų), taip pat jų išdėstymas (dėl jau aptartų skirtingų erdvių Brankušio skulptūrų asambliažai kur kas kompaktiškesni, žiūrovas vienu žvilgsniu gali aprėpti veik visus eksponatus ir yra pribloškiamas vizualinio intensyvumo, o Zadkino namuose dėl sumanaus  išdėstymo  patogu prieiti, pamažu atrasti, suvokti ir priimti jo kūrybą).

Konstantino Brankušio (Brankusi) studija Paryžiuje | Arūno Baltėno nuotr., 1989 m.

Osipo Zadkino (Zadkine) muziejus Paryžiuje | Arūno Baltėno nuotr., 1989 m.

Taigi, parodos išties skirtingos ir patiriamos kitaip, todėl primygtinai rekomenduočiau jas lankyti ne tą pačią dieną – tam tikra prasme ir emociškai, ir vizualiai parodos rezonuoja tarpusavyje, kyla pavojus susilieti įspūdžiams ir jas abi prisiminti kaip vieną, nors, žinoma, tai turėtų būti skirtinga patirtis. Reflektuojant gana natūraliai kyla noras jas prisiminti kartu.

Brankušio studija

Konstantinas Brankušis (1876-1957) buvo rumunų kilmės skulptorius, dailininkas ir fotografas, kūręs Prancūzijoje. Jis laikomas vienu įtakingiausių XX a. skulptorių ir modernizmo pionierių. Dar vaikystėje, kai ėmėsi gaminti darbo įrankius, atsiskleidė jo drožinėjimo gabumai. Studijų metus jis praleido Bukarešte, Miunchene ir galiausiai Paryžiaus vizualiųjų menų mokykloje (École des Beaux-Arts). Jo kūriniuose pabrėžiamos švarios geometrinės linijos, padedančios pasiekti pusiausvyrą su jo darbams taip pat būdingomis simbolinėmis užuominomis į reprezentacinį meną. 1200 fotografijų ir 215 skulptūrų Prancūzijai Brankušis paliko su sąlyga, kad jo dirbtuvės bus atstatytos tokios, kokios buvo jo mirties dieną. Brankušis palaidotas Monparnaso kapinėse, kur taip pat galima rasti meninikams skirtų jo antkapinių  skulptūrų.

Konstantino Brankušio (Brankusi) studija Paryžiuje | Arūno Baltėno nuotr., 1989 m.

Brankušio studija atkurta tiesiai prieš Pompidou centrą. Iš aplinkinio šurmulio, slegiančios daugybės praeivių ir koncentruotos šiuolaikinio meno aplinkos staiga atsiduri visiškai ramioje, tarsi izoliuotoje erdvėje. Joje viskas pasirodo tylu, lėta, konceptualu ir tuščia. Toks kontrastingas perėjimas į ramybės oazę buvo pasirinktas neatsitiktinai – tikroji Brankušio studija Monparnase buvo apsupta kitų pastatų, patekimas į ją siauromis gatvelėmis suteikė privatumo jausmą. Atkuriant šią studiją buvo, viena vertus, sudėtinga atverti viešumai erdvę, turinčią papildyti Pompidou ekspoziciją, ir, antra vertus, išlaikyti privatumą bei jaukumą, tvyrojusius ankstesnėje vietoje.

Tik pasukus už kampo atsiveria visa studija. Man buvo priimtinas toks perėjimas – tarsi atodūsis, atskiriantis chaosą ir skubėjimą išorėje nuo susikaupimo viduje, iškart visko neatskleidžiant, bet leidžiant ramiai įsijausti – iš už stiklo. Tačiau nė akimirkai  nepasijunti esąs atskirtas nuo objektų, menininko gyvenimo. Tas pasąmonėje išugdytas muziejinis sterilumas, reprezentatyvumas, atskirtis nuo objekto čia peržengiami – emociškai dalyvaujama menininko erdvėje. Dar vis juntama autentika, studijoje palikti ir veik nepaliesti darbai, įrankiai, patobulinti paties menininko, jų gausa, kažkoks savotiškas nedidelis chaosas. Žinoma, nors patyrimas skiriasi, menas, idėjos jokiu būdu nesumenksta.

Ateini į dirbtuvę ir gauni didelį kiekį meno, esi sukrečiamas taip, kad norisi prisėsti. Nesu viena iš tų laimingųjų, kurie dar galėjo laisvai sukiotis tarp skulptūrų – dabar ir ekspozicijos kambarys, ir dirbtuvės apgaubti stikliniu gaubtu. Tačiau neprieštarauju ir palaikau idėją kuo ilgiau išlaikyti tą nepaliestą autentiką, kurią dažniausiai esame įpratę iškuopti, sterilizuoti, sunumeruoti, datuoti ir galų gale saugiai paslėpti archyve. Lai jis lieka toks, koks buvo paliktas menininko, lai jis būna stebimas tik ten, kur buvo kurtas, kad žiūrovas, jau nebegalintis bendrauti su skulptoriumi tiesiogiai, pažintų jį ne tik iš jo darbų, bet ir per vizualiai atskleidžiamą kūrybos procesą.

Konstantino Brankušio (Brankusi) studija Paryžiuje | Arūno Baltėno nuotr., 1989 m.

Pasirinkimas išlaikyti (atkurti) visą studiją, o ne tik perkelti darbus į muziejų yra prasmingas dar ir dėl pačiam Brankušiui svarbaus darbų tarpusavio santykio: jis buvo tvirtai įsitikinęs, kad savo kūriniams – Endless Columns ir Large Roosters – surado idealias asambliažines kompozicijas sudarančias padėtis, kuriose jie galėjo būti tinkamiausiai suprasti ir todėl jų nebenorėjo judinti. Tai laikoma jo kūrybos kulminacija. Nors atkurtoje studijoje ir nesiekiama etnografiškai tikslaus detalių išdėstymo, joje stengiamasi išlaikyti skulptūras jungiančią atmosferą. Ekspozicijos išdėstymas studijoje buvo nuolat tobulinamas: 1910-aisiais išdėliojęs skulptūras susiejančius asambliažus, juos pavadino mobiliomis grupėmis; kasdien vis pataisydavo instaliacijas, mat buvo atidus erdviniams santykiams. Gyvenimo pabaigoje menininkas užsiėmė ne naujais darbais, o jų instaliacijomis bei jų tarpusavio jungtimis studijoje. Galų gale 1950-aisiais jis atsisakė parduoti savo kūrinius (iš jų buvo sudėliojęs idealias kompozicijas), bet kai galiausiai vis tiek pardavė, į pradinę vietą pastatė gipsines formas, kad ansamblis neprarastų vientisumo; tokiu būdu gipsui jis suteikė tiek pat prasmės, kiek ir marmurui.

Žiūrovui gali pasirodyti, kad juntamas santykis, gyvumas, istorija bei dalyvavimas ir sukuria meninę instaliaciją. Tačiau ne visi atkreipia dėmesį į skulptūrų formų svarbą. Brankušis manė, kad skulptūra jau slypi pasirinktoje medžiagoje ir ją tik tereikia atrasti; bet ta medžiaga turėjo būti gerai suprasta, kad pasiektų vienybę su forma. Šiuo atveju žiūrovas tam tikra prasme lieka atskirtas – jam lieka patirti tą santykį galutinėje stadijoje – formų vienyje ir sąveikoje, pačiam įvertinti jų derinius bei skulptūras galutiniuose asambliažuose.

Konstantino Brankušio (Brankusi) studija Paryžiuje | Arūno Baltėno nuotr., 1989 m.

Konstantino Brankušio (Brankusi) studija Paryžiuje | Arūno Baltėno nuotr., 1989 m.

Zadkino muziejus

Osipas Zadkinas (1890-1967) buvo dabartinėje Baltarusijoje, Vitebske gimęs litvakas, vienas iškiliausių XX a. skulptorių, kuriam įvairūs muziejai (Tate galerija Londone, Wallraf-Richartz muziejus Kelne, Kunsthaus Ciuriche) paskyrė ištisas retrospektyvas. Vaikystėje anksti prasiveržė jo poreikis piešti viską ir visada, improvizuotoje studijoje tėvo bibliotekos kampe iš molio jis lipdė pirmąsias figūras. 1905 m. tėvų buvo išsiųstas į Šiaurės Rytų Angliją, o 1910m. tėvo paskatintas išvyko mokytis skulptūros į Paryžių; tačiau, išmuštas iš vėžių  egiptiečių ir romėnų skulptūrų Luvre, studijas metė po šešių mėnesių ir atsidavė formų išryškinimo per paprastumą paieškoms.

Osipo Zadkino (Zadkine) muziejus Paryžiuje | Arūno Baltėno nuotr., 1989 m.

Vienintelė siekiamybė buvo nerti į kūrybą, dirbti su medžiu ar akmeniu neįspraudžiant jų į akademinę uniformą. Gyvenimo pabaigoje jis ėmė rašyti memuarus ir susirūpino savo darbų likimu – su žmona svajojo atidaryti muziejų. Mirė 1967 m. lapkritį, vos kelios dienos po paskutiniojo darbo – draugo, rašytojo Claude Aveline – biusto pabaigimo; palaidotas Monparnaso kapinėse. O. Zadkinas šiuose namuose, kurie žiūrovams duris atvėrė 1982-aisiais, kai menininko našlė, tapytoja Valentine Prax, perdavė palikimą Paryžiaus miestui, kūrė 1928-1967 m.

Į Zadkino muziejų patenku visai kitaip – iš ramios, elegantiškais namais apstatytos gatvės (pastatas priešais – farmacijos fakultetas, o šalia esančioje kavinėje stebėdama praeivius ką tik išgėriau kavos) ilgu akmeniniu koridoriumi įsuku į privatų kiemelį ir įėjusi į namą medinėmis grindimis, dideliais langais su vaizdu į sodą, iškart atsiduriu  tarp eksponatų. Negaliu sakyti, kad skulptūros taip pritapusios erdvėje, jog virto veik namo baldais, ne. Išlaikomas ir subtilumas, ir didingumas, bet kartu atrodo, kad kiekvienas eksponatas turi aiškią ir nepajudinamą vietą, puikiai dera namų erdvėje.

Kaip rašoma muziejaus puslapyje, wood, stones and clay create a dialogue within the studio – šios medžiagos vidinėje ekspozicijoje pasirinktos neatsitiktinai, nes tik su jomis Zadkinas dirbo studijoje. Pirmojoje salėje, didžiojoje studijoje, dėl kurios  Zadkinas ir persikėlė į šį rajoną, eksponuojamos ankstyviausios (1910-1920m.) aptakių, kreivų linijų medinės bei akmeninės skulptūros; atskleidžiančios jo domėjimąsi primityvizmu; medžiagos netobulumai paversti sodriomis formomis.

Antrojoje erdvėje (man labiausiai patikusioje dėl subtiliai sklindančios šviesos ir didelių gabaritų skulptūrų) eksponuojamos kiek vėlesnės (1920-1930) kalkakmenio skulptūros vaizduojančios moteris, toliau seka 1950-ųjų juodmedžio skulptūros bei įstiklinta veranda, už jos matosi dekoratyvieji, mažesni darbai, dengti aukso dažais; namo ekspozicija baigiama granitine mergaitės skulptūra, kuri tampa jungtimi su sodo skulptūromis. Studija kaip muziejus (ir atvirkščiai) yra pagrindinis dėmuo  kuriant publikai prieinamą erdvę – buvo svarbu išlaikyti nuoseklumą tarp kūrinių ir pastato erdvių. Skulptūros išdėstytos taip, kad tarp jų vyktų dialogas, o žiūrovas kviečiamas eiti nuosekliai apgalvotu ir gerai orkestruotu menininko kūrybos keliu.

Osipo Zadkino (Zadkine) muziejus Paryžiuje | Arūno Baltėno nuotr., 1989 m.

Be kita ko, džiaugiuosi, kad visai nereikia įtemptai analizuoti vien tik eksponatų; tarp jų tarsi atodūsiais žvilgsnis klaidžioja pro langus, o galiausiai tenka pereiti per sodą – jame trumpam prisėdus, tarp egzotiškos lapijos matosi dar kelios skulptūros; pats Zadkinas visus kvietė apsilankyti studijoje ir pamatyti, kaip medis gali pakeisti žmogaus gyvenimą, o žmonai yra prasitaręs, kad negalėtų gyventi antrame pastato aukšte, nes bato padas turi jausti žemę. Sode eksponuojamos neoklasicitinės, supinančios klasikinę Antiką bei kubistines nuorodas bronzinės skulptūros, kurios, nors pačios ir statiškos, esti nuolat besikeičiančioje natūralioje aplinkoje.

Iš kiemo galima įeiti į sodo dirbtuvę, kurią 1950-aisiais pasistatė pats menininkas. Joje iškart pajuntamas ryšys su menininko darbine aplinka. Žiūrovui prieinama ir gyvenamoji erdvė (kurią menininkas vos atsikraustęs užpildė medinėmis ir akmeninėmis skulptūromis), paversta namais eksponatams (tokia erdvės autentika suteikia patirčiai intymumo) bei pati studija, kurioje nors ir nedaug vietos bei eksponatų, nesunku pajusti kūrybinę atmosferą. Tokia ir yra muziejaus idėja – atskleisti vietą, kurioje buvo ir gyvenama, ir kuriama.

Parengta pagal O. Zadkino muziejaus, Tate galerijos internetinių puslapių informaciją, Brankušio studijos anotaciją.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!