Port Artūras | Larry Ellis nuotr.
Ne visi pasaulio paveldo objektai yra susiję vien tik su pakiliais istorijos momentais. Juk kaip bebūtų, net ir dviprasmiškiausi reiškiniai bei laikotarpiai gali palikti vertingą žymę – tiek architektūrinę, tiek ekonominę ar kultūrinę. Puikus to pavyzdys – Australijos nuteistųjų kolonijos.
Seniausi statiniai Australijoje
Kakadu sala | Robert Montgomery nuotr.
Australijos nuteistųjų kolonijos – vienas iš vos kelių UNESCO globojamų architektūros reiškinių (UNESCO numeris 1306) visame Australijos žemyne. Tačiau po šiuo numeriuku telpa net 11 skirtingose Autralijos vietose (daugiausiai – pakrantėse) išsibarsčiusių statinių bei kitų objektų, kurių atsiradimas savotiškai keitė visą Australijos likimą. Milžiniški kalėjimai ir galinga jiems aptarnauti skirta infrastruktūra, fabrikai, šachtos, naujai per negyvenamas teritorijas nutiesti keliai – beveik visą amžių trukęs kalinių deportavimas į Australiją smarkiai pakeitė žemyno pakrantę ir, žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, sukūrė pirmąjį ir vieną svarbiausių istorinių jo sluoksnių. Juk XVIII a. pab – XIX a. pr. statyti pastatai – dažnai vieni pirmųjų naujai įkurtoje kolonijoje.
Baltųjų istorijos Australijoje dalis
Haidės parko barakai | J Bar nuotr. / wikipedia.org.
XVIII a. pab. – XIX a. pr., kaip ir kitos Europos kolonijinės šalys, taip ir Britanijos imperija vykdė nuteistųjų deportacijas į tolimiausias savo kolonijas. Fiksuojama, kad vien nuo 1787 iki 1868 metų į Australiją išsiųsta apie 166000 žmonių, tarp jų ne tik vyrų, bet ir nemažai moterų bei vaikų. Kai kurie iš jų už rimtus nusikaltimus nubausti griežtam įkalinimui, kiti už lengvesnius nusikaltimus ar tiesiog politinį oponavimą – reabilitacijai per priverstinį darbą. Masinės deportacijos vyko puikiai viską apgalvojus: tokia gausi ir įvairialypė darbo jėga padėjo imperijai kurti ir išlaikyti koloniją: statyti uostus, fabrikus, išgauti reikalingus gamtos išteklius. Staigūs pokyčiai pakrantėje smarkiai paveikė ir Australijos vietinių gyvenimą: būtent kolonijų metais prasidėjo aborigenų stūmimas iš derlingesnių ir patogių gyvenimui Australijos pakrančių į mažiau svetingą žemyno gilumą.
Port Artūras | Thomas Huxley nuotr.
Frimantlo kalėjimas | David Stanley nuotr.
Tarp nuteistųjų – ir gabūs architektai
Pasitaikė atvejų, kai nuteistieji kolonijas ne tik statė, bet ir patys projektavo. Štai 1814 m. už dokumentų klastojimą į koloniją atsiųstas architektas Fransis Grinvėjus bendradarbiaudamas su tuometiniu Sidnėjaus gubernatoriumi per keletą metų suprojektavo ir pastatė ne tik dailų gyvenamąjį korpusą nuteistiesiems, bet ir bažnyčią, ligoninę, daug kitų paprastesnės paskirties pastatų. Taip pamažu jau profesionalų kuriamas miestas darėsi vis patrauklesnis ne tik kolonijų darbuotojams, bet ir laimės naujose žemėse ieškantiems atvykėliams.
Port Artūras | Larry Ellis nuotr.
Nenuostabu, kad su kolonistais siejamas ir pats seniausias išlikęs valstybinis Australijos pastatas – vadinamieji Gubernatoriaus rūmai – kurie, beje, įsikūrę vis dar gana autentiškoje kolonijinėje aplinkoje.
Tarp įspūdingesnių inžinerinių objektų – akmeninis, 260 km tįstantis Senasis Didysis Šiaurės kelias, tiestas kalinių atlikusių priverstinius darbus. Nors kelias buvo tiesiamas neprofesionaliai ir itin sunkiomis sąlygomis, daugelis jo techninių sprendimų laikomi itin sėkmingais ir vertais išsaugojimo.
Tarp lankomiausių – ištisas kolonijinis Port Artūro miestelis. Čia vienoje vietoje išlikęs bene masyviausias kalėjimo kompleksas, kuriame itin griežtomis sąlygomis buvo kalinami pakartotinai nusikaltę ir maištaujantys kaliniai. Nepaisant liūdnos šių kalėjimų istorijos, po ilgų svarstymų nuspręsta viską išsaugoti – taip prisimenant kolonijinę ne tik Britų imperijos, bet ir visos Europos praeitį.
