Labanoro regioninio parko nuotr.
Ščiūro ragas esantis Labanoro regioniniame parke (Molėtų r.) – miškingas, tarp dviejų nuostabiai gražių ežerų vingiuojantis pusiasalis. Iš aukštai šis pusiasalis atrodo ne ką mažiau svajingai negu garsioji Kuršių nerija: pušynai, mėlynas vanduo ir smėlėti krantai. Skirtumas tik vienas – šio pusiasalio ilgis gerokai trumpesnis (apie 3 km) ir skalauja jį ne sūrios, o kiek ramesnės gėlos bangos.
Tekstas ir fotografijos pirmą kartą publikuoti 2021 m. spalio 8 d. portale vilniausgalerija.lt
Naujas pažintinis takas
Ir nors Ščiūro ragas kur kas mažesnis už Kuršių Neriją, būtent kamerinis mastelis čia tampa savotišku privalumu: žygiuojant apie 8 kilometrus besitęsiančiu pažintiniu taku, vienu metu galima matyti kelis skirtingus krantus, kelis skirtingus ežerus, netgi kelis skirtingus horizontus ir kaip niekur kitur pajausti, kad esame beribiame ežeryne, kur sausuma – tik mandagus svečias. Bene labiausiai šis jausmas užvaldo iš Ščiūro rago kyšančiame dar mažesniame ragelyje, simboliškai vadinamame Cibragiu. Dalinai užtverdamas Juodųjų Lakajų įlanką, mažasis Cibragis sukuria jausmą, kad esame jau net ne prie dviejų, o prie trijų skirtingų ežerų.
Labanoro regioninio parko nuotr.
(Beje, norintys daugiau sužinoti apie Ščiūro rago fauną, florą ir atsiradimą, naudingos ir smagiai pateiktos informacijos ras specialiuose, visą taką lydinčiuose stenduose).
Ledynų palikimas
Lankytis tokiuose gamtos kampeliuose kur kas žaviau, kai žinai, kaip visas aplinkui matomas grožis atsirado. Kaip ir daugelis Lietuvos, o ypač – Labanoro regioninio parko ežerų, taip ir Juodieji bei Baltieji Lakajai susiformavo nuslinkus ledynams. Kad dar geriau tai įsivaizduotume, reikia nusikelti maždaug 10-15 tūkstančių metų atgal. Tuo metu šias vietas dengė storas, gal net pusės kilometro storio ledo sluoksnis. Tai nebuvo pirmas kartas, kai šią vietą užklojo ledas, tačiau manoma, kad būtent šis – paskutinysis – ledynmetis suvėlė didžiausias „raukšles“ ir paliko giliausias įdubas, kurias, šylant klimatui ir traukiantis ledynams, užklojo jų tirpsmo vanduo.
Tiesa, pačioje pradžioje, iš karto po ledynmečio, gamta dar neskubėjo tapti tokia svetinga: augmenija čia buvo kur kas skurdesnė, primenanti miškatrundę, tik kai kur augo pavienės eglės ir pušys. Jau vėliau, šylant klimatui, viskas pamažu ėmė panašėti į tai, ką matome šiandien.
Kodėl Juodieji ir Baltieji?
Labanoro regioninio parko nuotr.
Ščiūro ragą supantys ir jo gale susijungiantys Juodieji bei Baltieji Lakajai – vieni garsiausių ir gražiausių Lietuvos ežerų. Vis dėlto, mažai kas žino, kodėl vieni Lakajai yra Baltieji, o kiti – Juodieji. Kaip ir sako pavadinimas, ežerų skirtumas – šviesesnėje ir tamsesnėje vandenų spalvoje. Toks spalvos skirtumas atsiranda ne tik dėl skirtingų ežerų gylių ar juos supančio miško atspindžių, bet ir dėl skirtingų vandenyje ištirpusių mineralų, per kuriuos skirtingai lūžta į ežerą patenkanti saulės šviesa. Įdomu tai, kad nors daugelio Labanoro regioninio parko ežerų (iš viso jų yra apie 300) kilmė panaši, beveik kiekvienas iš jų turi savo atspalvį!
Beje, bene labiausiai su šiuo atspalviu pasisekė Baltiesiems Lakajams. Dėl ypatingai skaidraus vandens itin žavingai atrodo ne tik ežero pakrantė, bet ir gilesnės vietos, kuriose taip pat yra ką pamatyti: štai plaukdami valtyje galite stebėti nuskendusį mišką: net 20 m gylyje po vandeniu stovi apsemtos pušys!
Pažintinį taką rasite į navigaciją suvedę „Ščiūro rago pažintinis takas“.
Labanoro regioninio parko nuotr.
Labanoro regioninio parko nuotr.
