Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2024 m. 23 kovo d. 08:15
Keturiasdešimt Totorių kaimo istorija. Mečetė ir senosios kapinės

Keturiasdešimt Totorių kaimo mečetė ir kapinės | Kadras iš videopasakojimo

Manoma, kad totoriai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje įsikūrė XIV a. pabaigoje. Pirmosios žinios apie jų apsigyvenimą LDK pasirodė XVI a. pradžioje. Atvykėlius iš Volgos stepių ir Krymo – totorius – Vytautas apgyvendino Trakų apylinkėse, daugiausia prie Vokės. Taip atsirado ir Keturiasdešimt Totorių kaimas.

Istoriniuose šaltiniuose rašoma, kad šio kaimo vardas pirmą kartą paminėtas dar XV a. pirmojoje pusėje. Keturiasdešimt Totorių – bajorkaimis, kurį įkūrė totoriai ir kuriame iki šiol tebegyvena. Šioje nedidelėje gyvenvietėje, įsikūrusioje visai greta Vilniaus, yra išlikusi ir medinė mečetė bei kelios totorių kapinės.

Kaimas įsikūręs kalvoje, iškilusioje virš lygumos. Tai gatvinis kaimas, ir tokią formą jam suteikė totoriai, įsikurdami jame taip, kaip jiems buvo įprasta stepėse. Keturiasdešimt Totorių kaimas buvo tipiška totorių gyvenvietė, įkurta kunigaikščio teise. Šios gyvenvietės totoriai turėjo taisyti tiltus ir statyti naujus nuo Rūdninkų iki Vokės. Taip pat jie turėjo vežioti raštus. Totoriai vertėsi ir tradiciniais verslais – vežėjimu, odų išdirbimu bei daržininkyste. Pirmieji du verslai vaizdžiai atspindi jų meilę žirgui.

Apie tolimą totorių gyvenvietės praeitį byloja turkiškos kilmės kaimo pavadinimas. Istorikas Stanislovas Kričinskis manė, kad pirminis kaimo pavadinimas galėjo būti Kyrklar arba Kyrklary. 1558 m. turkiškame traktate „Risale-i Tatar-i Leh“ (kuris šiandien pripažįstamas esąs klastotė) kaimas vadintas Kyrk-tatar, paaiškinant, kad pavadinimas yra išverstas į turkų kalbą iš baltarusių Sorok Tatary. Tačiau šias prielaidas paneigė profesorius Henry Jankowskis. Jo atrastame 1692 m. dokumente yra įrašas Husein ibn Aysa, imam Kirk. Remiantis H. Jankowskiu, kaimo pavadinimo evoliucija būtų tokia: Kirk – Qirq – Sorok Tatary – Keturiasdešimt Totorių kaimas. 

 

Remiantis 1631 m. Jono Kierdėjaus revizijos medžiaga, Keturiasdešimt Totorių kaime būta 42-iejų totorių namų. Pagal to meto mastus tai buvo viena stambesnių gyvenviečių. 1655–1660 m. gyvenvietė, kaip ir daugelis kitų, nukentėjo nuo maskviečių antplūdžio ir okupacijos. Miestai, dvarai ir šventovės buvo sudeginti, sunaikinti, apiplėšti. Gyventojai patyrė žiaurią prievartą: vieni buvo nužudyti, kiti – išvaryti į Maskvos valstybės Kazanės žemes, dalis masiškai traukėsi. Tie, kurie traukėsi, judėjo Kuršo, Palenkės, Volynės link. Jie palikdavo visą savo kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą. Net ir tie, kurie spėjo pasitraukti, negalėjo ramiai atsikvėpti. Greitai tas žemes užplūdo švedai, tad teko gelbėtis nuo naujų puldinėjimų ir plėšikavimų. 

Keturiasdešimt Totorių kaimo mečetė | Kadras iš videopasakojimo

Keturiasdešimt Totorių kaimo mečetė ir senosios kapinės

Kiekvienoje musulmonų bendruomenėje turi būti maldos namai – mečetė. Manoma, kad pirmoji mečetė Keturiasdešimt Totorių kaime buvo pastatyta dar Vytauto Didžiojo laikais. Tačiau pirmą kartą apie atstatinėjamą mečetę 1615–1616 m. sužinome iš Petro Čiževskio veikalo „Alfurkanas“ (1617 m.), o dabartinė iki mūsų dienų išlikusi medinė mečetė buvo atstatyta 1815 m. (manoma, kad senoji sudegė per karą su Napoleonu).

Lietuvos mečetės turi patalpas, skirtas vyrams ir moterims. Patalpos moterims – tai tik Lietuvos totoriams būdinga ypatybė. Moterų patalpa paprastai įrengiama mečetės kairėje (žiūrint iš įėjimo pusės). Bet ji daug mažesnė už vyrams skirtąją. Abi puses skiria plona medinė pertvara, kuri vieno metro aukštyje nuo grindų turi išilginį plyšį, užtvertą grotelėmis arba stulpeliais. Plyšys pridengtas permatoma muslimo užuolaida, dažniausiai balta. Kiekviena patalpa turi atskirą įėjimą.

Keturiasdešimt Totorių kaimo mečetė yra medinė. Ji yra kvadratinės formos, su kūginiu stogu, turi bokštelį per vidurį, tačiau be arkados. Ši mečetė taip pat padalinta į dvi dalis – moterų ir vyrų pusę. Įėjus į mečetę patenkama į prieškambarį, kuriame privalu nusiauti batus. Į mečetę einama basomis. Moterys turi būti galvas apsigaubusios skaromis. Mečetėje grindys yra nuklotos kilimais.

Kadras iš videopasakojimo

Keturiasdešimt Totorių kaimo mečetė | Kadras iš videopasakojimo

Įėję į pagrindinę (vyrų) maldų salę išvysime minbar. Tai tam tikra sakykla. Kairėje pusėje nuo minbar tradiciškai turėtų būti mihram – niša, nukreipta į Mekos pusę. Tačiau po Keturiasdešimt Totorių kaimo mečetės rekonstrukcijos ši niša nebuvo įrengta. Kairėje pusėje nuo minbar yra viena garbingiausių mečetės vietų – lentyna, kurioje saugomas Koranas. Ant maldos namų sienų yra pakabinti paveikslai – muhir. Bet nė viename iš jų nepamatysite pavaizduoto žmogaus ar gyvūno. Islamo religija tai draudžia. Muhiruose gali būti vaizduojamos šventosios vietos, kaip antai Meka, arba kaligrafiškai užrašytos Korano suros ar maldos. Pamaldus musulmonas būtinai turi mokėti skaityti Koraną, nes tik tada gali aktyviai melstis mečetėje, kapinėse ar namuose. 

Keturiasdešimt Totorių kaimo mečetėje yra įrengtas ir nedidelis balkonėlis, į kurį pakylama, kai pagrindinėje maldos namų salėje pritrūksta vietos, o palei maldos namų pagrindinės salės sienas stovi keletas suolų. Ant jų pamaldų metu gali prisėsti vyresnio amžiaus parapijiečiai, kurie dėl sveikatos būklės jau negali klūpėti. 

Šalia Keturiasdešimt Totorių kaimo mečetės yra išlikusios ir senosios totorių kapinės. Jose yra antkapinis paminklas, datuojamas XVII–XVIII a. Antkapiniai užrašai liudija, kad čia palaidota daug karininkų ir jų šeimos narių. Keturiasdešimt Totorių kaimo mečetėje ilgą laiką buvo saugomi Lietuvos totorių vėliavų kotai, rodantys, kad šiose maldos namuose buvo kabinamos totorių pulkų vėliavos. 

Kapines totoriai iki šiol vadina mizar arba zirec. Senose totorių kapinėse niekada nepamatysite atitvertų vienas nuo kito kapų, nes totorių išpažįstamas islamas skelbia visų žmonių lygybę prieš Dievą. Senose kapinėse dauguma užrašų ant paminklų jau yra nebeįskaitomi. Nemaža dalis antkapių susmegę giliai į žemę. 

Keturiasdešimt Totorių kaimo kapinės | Kadras iš videopasakojimo

Keturiasdešimt Totorių kaimo mečetė ir kapinės | Kadras iš videopasakojimo

Mirusysis laidojamas taip, kad Paskutiniojo Teismo dieną, kai pašauks arkangelo Izraelio trimitas, pakilęs iš kapo galėtų eiti tiesiai į Mekos pusę. Ties galva ir kojomis dedama po akmenį. Akmuo, padėtas galvos pusėje, išgraviruojamas, tai yra tampa paminkliniu antkapiu. Užrašai buvo daromi arabų, lenkų, baltarusių ar rusų kalbomis. Šiais laikais atsiranda užrašų lietuvių kalba, ir patys paminklai tampa vis labiau panašesni į krikščionių antkapius.

Beveik visuose antkapiniuose akmenyse būna išraižytas pusmėnulis ir žvaigždė – išskirtinis ženklas, liudijantis, kad čia palaidotas islamo tikėjimo atstovas. Totoriai tiki, kad tam tikrą akimirką mirusįjį aplanko angelai, tad kapas turi būti toks, kad velionis galėtų jame atsisėsti. Totorių kapinėse kapvietės išdėstomos lygiagrečiomis eilėmis. 

Keturiasdešimt Totorių kaime senosios totorių kapinės, vadinamos mizar, yra šalia kaimo mečetės. Be jų Keturiasdešimt Totorių kaime dar yra trejos kapinės: didysis zirecis, mažasis zirecis ir Drozdovo zirecis. 

1997 m. šalia maldos namų buvo pastatytas paminklinis akmuo, skirtas totorių įsikūrimo LDK 600-osioms metinėms. Jubiliejaus proga Keturiasdešimt Totorių kaimo mečetėje lankėsi ir Lietuvos Respublikos prezidentas Agirdas Mykolas Brazauskas. 

Šiandien Keturiasdešimt Totorių kaimo totorių bendruomenę sudaro kiek daugiau kaip šimtas asmenų. Ši bendruomenė kartu švenčia pagrindines šventes, tokias kaip Ramazano bairamas, Kurbano bairamas, Ašuros bairamas, Mevliudas. 

Penktadieninės maldos ir švenčių metu galima patekti į mečetę, kai čia vyksta pamaldos.

Keturiasdešimt Totorių kaimo mečetė ir kapinės | Kadras iš videopasakojimo

Tekstas parengtas pagal Tatjanos Girniuvienės, prof. Galinos Miškinienės ir Keturiasdešimt Totorių kaimo bendruomenės pirmininkės Fatimos Buinovskajos sudarytas brošiūras. 

H. Jankowski, „The Tatar Name of Sorok Tatary. Orientas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenės tradicijoje: totoriai ir karaimai“. Vilnius, 2008 m.; V. Puronas, „Nuo mamutų iki cepelinų“. Vilnius, 1999 m.; „Lietuvos tautinės mažumos. Kultūros paveldas“. Vilnius, 2001 m.; S. Kričinskis, „Lietuvos totoriai“. Vilnius, 1993 m. 

Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!