Viskas prasidėjo nuo Juozo Statkevičiaus mamos. Rodos, šiandien jau retai kas gali nustebinti, tačiau kvietimas, skirtas šios kolekcijos pristatymui – jau meno kūrinys. Ne paslaptis, kad Juozo mama yra ištikimiausia jo gyvenimo palydovė, tačiau nuolatinis jos įtraukimas į šio menininko kūrybą – nepaprastai gražus meilės ir pagarbos ženklas. Šį kartą Statkevičius sukūrė erdvinį (3D) didelį kvietimą, kurio centre – jo jauna mama, stovinti pievoje tarp begalės gėlių. Mama šypsosi, apsivilkusi balta palaidine, kurią puošia juodas kaspinėlis. Šiame erdviniame kvietime ji atrodo lyg teatro scenoje. Toks nedidelis „namų teatras“ primena Augusto Strindbergo teatrą. Šiandieną Stokholme Strindbergo namuose galima įsigyti jo buvusio teatro personažų iš kartono išpjaustytų kostiumų rinkinių. Šis magiškas, magneto prilaikomas Juozo „teatras“ skirtas visoms mamoms, nes čia labai tiksliai pagauta nuotaika, o paryžietiška jo kokybė primena, kad tai, kas geriausia ir gražiausia, kiekvienas iš mūsų nori skirti savo mamai.
Neabejoju, kad namų skrynelėje ilgai pragulėjusi mamos jaunystės nuotrauka tapo svarbiausiu šios kolekcijos impulsu. Nostalgiškas monochrominis, pilkšvai rusvas praeities prisiminimas kolekcijoje išsiskleidžia visomis įmanomomis pavasario ir vasaros spalvomis ir atspalviais. Net tiesiogine prasme galime prisiminti madų tendencijas, vyravusias tuomet, kai Juozas buvo dar visai mažas. Šios mados gerai atsispindėjo Palangoje, Basanavičiaus gatvėje. Kas vakarą moterys puošėsi lyg ruoštųsi eiti podiumu. Ir buvo toks laikotarpis, kada dominavo gėlėti audiniai. Aišku, šiandien mamos, o ir mamų jaunystė, atrodo kitaip. Drabužiai įgijo kitą kokybę: audiniai plazda, vilnija, glaudžiasi prie kūno, jei reikia – formos kietėja, siluetai tampa griežtesniais.
Toks šuolis iš praeities į dabartį mados kūrėjams ne naujiena, tačiau šįkart nustebino Statkevičiaus vidinė kultūra. Jo kolekcija – lyg tikros gėlės: visos gražios, visos kvepia skirtingai ir skirtos įvairioms progoms. Vienos ištaigingos, vakarinės, tarytum „nuskintos“ didžiosioms šventėms papuošti, kitos – tiesiog gyvenimo grožiui įprasminti. Žodis „kasdienybė“ čia netinka. Juozas mums nuolat primena, kad tik grožis išgelbės pasaulį. Ir juo negali nepatikėti.
Kostiumai įvairūs, gėlių kolekcija demonstruojama pramaišiui su ištaigingomis sukniomis arba jaunatvišku šėlsmu akį traukiančiais modeliais. Tam naudojami vienspalviai ar švelniai languoti audiniai, vis kitoks galvos puošybos aksesuaras. Šioje kolekcijoje kelių modelių skrybėlaitės – tiesiog tapybos paletės su įstrižai pritvirtintais teptukais ar dažų tūbelėmis. Juk Juozas Statkevičius pats tuos audinius ir ištapė, o gėlių formos atskleidė ir moters grožį, nes toks ir yra kostiumo dailininko darbas.
Juozas Statkevičius pirmiausia yra menininkas, todėl viskas, kas papuola į jo rankas, įgauna vitališkos jėgos. Grimas, šukuosenos, papuošalai, avalynė – visa tai sudaro kostiumo visumą. Rodos, visko tiek daug, bet tuo pačiu kiekvienas kostiumas labai saikingas. Papuošalų koloritas toks subtilus, harmoningas audiniams ir net sukuria kuklumo įspūdį. Lyg Juozo mokytojas būtų tas mažas kaspinėlis ant mamos baltos palaidinės…
Drąsos ir laisvės, aukšto estetinio skonio šiam renginiui suteikė režisierius Gintaras Varnas. Skambėjo gal ne visai šio režisieriaus muzika, tačiau sunku įsivaizduoti, ar galėjo būti kitokia, nes kostiumai reikalavo savo garsų, be to, nuolatinis modelių žygiavimas sunkiai įsivaizduojamas be tam tikro ritmo.
Sugebėjimas įveiksminti šaltą LITEXPO salę, padaryti taip, kad matytum tik gėles ir žmones kaip gėles, ir nepastebėtum metalinių konstrukcijų virš galvos – didžiulis daugelio šį renginį organizavusių žmonių nuopelnas. Baltame fone dominuojanti kostiumų-gėlių žaismė tarytum skatintų ir manekenes šiek tiek atsipalaiduoti. Tačiau jos visos kaip stygos, reta kuri žiūrovams nusiųsdavo šypsenėlę. Vyrukai – paprastesni, mažiau išmuštruoti. Šioje kolekcijoje vyrams skirtas mažesnis dėmesys, tačiau pagrindinės tendencijos buvo ryškios. Juozas pateikė ir klasikinę, ir visiškai šiuolaikinę eilutę.
Po Manto Petruškevičiaus sukomponuotais gėlių vazonais per du renginius tikriausiai nusifotografavo pusė Vilniaus, o renginio metu plojimų negailėjo tie, kurie atviru jausmu priimdavo vieną ar kitą išradingą kostiumą. Nors Statkevičiaus visa aplinka prancūziška, man jis primena milanietį. Milanas pertekęs gražiais ir kvepiančiais žmonėmis. Kai podiumu žygiuoja pats Juozas, jauti įgimtą jo laisvę, grožį ir nuolatinį siekį tą grožį kurti. Tai – tikro talento bruožas, išryškėjęs seniai ir šia diena nepasibaigsiantis.
Begalinė Juozo Statkevičiaus fantazija per kelis dešimtmečius nepavertė menininko mašina. Jis kaip buvo, taip ir liko arčiausiai žmogaus esančiu dailininku. Jis kuria grožį jam, o ne sau. Statkevičiaus kūryba pasiekia tokį stilingumo ir apibendrinimo laipsnį, kad kiekvieną šio menininko darbą lydi improvizacija ir vitališkas kūrybingumas.