Rimas Tuminas | Aleksandros Torgušnikovos nuotr.

Mes, lietuviai – paskutiniai Europos pagonys. Ir tai jaučiasi visur, ypač teatre. Ko reikia, kad vaidintum? Pakanka vandens, akmens, medžio, gal truputį ugnies. Duok lietuviui aktoriui lentą, o visa kita – vaizduotės reikalas.

*

Neduok Dieve „pastatyti“ spektaklį! Žodis „statyti“ neturi sąvokų „pradžia“ ir „pabaiga“. Spektaklį reikia priartinti prie gyvenimo, suteikti jam potencinės energijos. Negalima paimti „gabalėlį“ gyvenimo, išanalizuoti ir vėl grąžinti į gyvenimą, nes gyvenimas jau būna nuėjęs į priekį. Vadinasi, kurti reikia šitam traukiny – važiuojant jame ir vaidinant jame. Visada stengiuosi sukurti laiko palydėtuvių scenoje jausmą.

*

Kovoti – ne, bet nepasiduoti – taip. Ir šiaip gyvenime nereikia kovoti, svarbiausia – nepasiduoti. Taip ir teatre. Aš vis sakau: konfliktai, kova – kaip ir dramaturgijoje – ne tiek svarbu; žmogus privalo nepasiduoti.

Rimas Tuminas

Režisieriaus Rimo Tumino Lietuvoje niekada nepamirš, nes jis ne tik kūrė spektaklius, bet ir teatrą pastatė. Atkūrus Nepriklausomybę – vienintelį teatrą!

Valstybinis Vilniaus mažasis teatras lig šiol yra Tumino teatras. Jo raidos etapai itin sudėtingi ir dinamiški. Kad atsirastų dar viena kultūrinė erdvė Vilniuje, teko šokti ir dainuoti pačių įvairiausių krypčių politikams, patiems jais tapti, kad vietoj kokios nors batų parduotuvės ar restoranėlio atsirastų tai, kas žmones jau tris dešimtmečius kiekvieną vakarą traukia, vilioja, verčia tapti jautresniais. Tai yra teatras, kuris Tuminui vadovaujant susiformavo iš aktorių trupės (daugiausia iš spektaklio „Čia nebus mirties“) ir pradėjo veikti 1990 m. kovo 2 dieną. O Antono Čechovo „Trijų seserų“ premjera, įvykusi 2005 m. lapkričio 11 dieną, žymi Valstybinio Vilniaus mažojo teatro atidarymą rekonstruotame istoriniame pastate pačiame Vilniaus centre – Gedimino per. 22. Tai buvo ypatingas įvykis ne tik trupei, bet ir visam Lietuvos teatrui: daugiau nei penkiolika metų gyvavęs teatras, matęs ir šilto, ir šalto, Tumino dėka galėjo pakelti savosios scenos uždangą. Tai – ne suplanuotas ar įsteigtas teatras, o natūraliai užsimezgusi gyvybė, kurios širdimi visad buvo ir išliko Rimas Tuminas.

Vilniaus mažojo teatro pradžia, – Gedimino pr. 22, 1992 m.

Šviesaus atminimo aktoriaus Vytauto Šapranausko pastebėjimas geriausiais nusako šio teatro radimosi aplinkybes: „Kai prasidėjo „Vyšnių sodo“ repeticijos, aš išėjau iš Rusų dramos teatro (kuriame jis ligi tol vaidino – D. Š.) ir perėjau į Mažąjį. Aš, beje, buvau pirmasis šio teatro darbuotojas – ar tik ne ūkio dalies vedėjo pareigose? Dar nebuvo Mažojo teatro, o mano pareigos jau buvo.“ Taip Tuminas, negalėdamas suteikti jokių socialinių garantijų, aplink save būrė talentingus teatro žmones. Ir šiandien, įžengęs į šiuos teatro rūmus, visur gali jausti šio režisieriaus ranką. Čia viskas lyg namuose – švaru, šviesu, paslaptinga. Mažasis teatras visada garantuoja ieškojimų galimybę, kuri teatro mene yra svarbiausias faktorius. Teatras nėra pastatas, bet teatras nėra ir vien tik spektakliai.

Kažkada teko kalbėtis su daugeliu Mažojo teatro vyriausios kartos aktorių, ir visi pašnekovai savo apmąstymus nukreipdavo tik į Rimo Tumino pusę. Jis vadinamas visaip: „kelionės kitur varikliu“, „garo katilu“, „elektros jėgaine“ ir t.t., ir pan. Juk būtent Tuminas išprovokavo naujo teatro atsiradimo būtinybę.

Kitas svarbus faktas: Tumino dėka ne kartą buvo nuslopinti valdininkų ketinimai profesionaliuose Lietuvos teatruose sunaikinti nuolatines trupes. Įvairius bangavimus pats režisierius tiksliai nusakė lygiai prieš porą dešimtmečių: „Per vieną mūsų trupės susitikimą su žiūrovais mažame mieste vienas iš žiūrovų pasakė, jog aktorius yra jo šeimos narys. Jis tampa jo draugu. Teatro misija – į šią kelionę turėtų vesti ansamblis, didžiulė energetika, didžiulis informacinis kamuolys. Noriu matyti šį miestą – Vilnių – teatro centru, kuriame gyventų ansambliai. Mūsų aktoriai negali išeiti, jie pasmerkti būti čia – Lietuvoje. Mes ilgai buvome valstybiniai teatrai. Istorija įrodė jų pranašumus. Puikus pavyzdys – Juozo Miltinio teatras. Ten išaugo didingi aktoriai. Tokie pat procesai vyko visuose teatruose. Juose išaugo daug asmenybių. Ir tik po to jomis pasinaudojo įvairios televizijos. Dėl socialinių pasikeitimų Lietuvoje siekiama išformuoti trupes. Atsiranda baimė, atsiranda kova. Iškyla esminiai klausimai: ar naikiname, ar laukiame atsitiktinių reiškinių? Šiuo metu bandoma sunaikinti menininkų gimimo namus, sunaikinti svarbius menininkų formavimosi procesus.“

Dirbdamas Lietuvoje, Rimas Tuminas pripažino laisvas valdymo formas, tačiau griežtai pasisakė prieš teatro kaip savito kūrybinio organizmo sunaikinimą: „Tokiu būdu valstybė nori nusiimti atsakomybę dėl kylančių problemų.“

Valstybė ir menininkas – pagrindinė Tumino tema, kuri skleidėsi ne tik jo vadovaujamų Valstybinio Vilniaus mažojo ir Lietuvos nacionalinio dramos teatrų politikoje, bet ir repertuare.

Tumino dėka Lietuvos valstybiniam akademiniam dramos teatrui 1998 metais rugpjūčio 3 d. buvo suteiktas Lietuvos nacionalinio dramos teatro vardas. Siekdamas šio statuso, Tuminas sakė: „Teatro kūrybinis potencialas, jo meninė įvairovė tokia unikali, kad Lietuvos teatro menas pretenduoja į Europos lyderius. Todėl būtina šią situaciją užfiksuoti, būtina sukurti vieningą teatrinę erdvę, kurios centre – Lietuvos nacionalinis dramos teatras. Šis teatras turėtų diktuoti Lietuvos teatrinę madą bei skonį. Repertuarinės ir meninės Nacionalinio teatro politikos pagrindas – pozityvios, teigiančios vertybės, kurios tvirtinamos ne vienadienėmis pjesėmis ar „laimingos pabaigos“ spektakliais, bet atsigręžimu į žmogų, į žiūrovą. Meniniai mūsų teatro repertuaro prioritetai – ne išoriniai efektai, bet giluminė žmogiškosios būties analizė.“

Saulius Šaltenis, „Lituanica“. LVADT, 1996 m. | Juozo Valiušaičio nuotr.

Tuminas paklojo rimtą pagrindą po kojomis, tik liko nesuprastas, kai išvyko į Maskvą. Tie keli vedliai, kurie reformavo Lietuvos profesionalios režisūros pagrindus, po truputį atsitraukia, tačiau šis laukas sunkiai užpildomas. Todėl švenčiant Tumino jubiliejų galime susilaukti ne vien sveikinimo kalbų, bet pykčio ir įtampos piktų žodžių, nes visiems, kaip pasirodė, tiesiog Tumino trūksta. Jo sukurtas meninis laukas, įvairios palankios aplinkybės menui skleistis išnaudojamos tik iš dalies. Ir niekam nerūpi jo asmeninis pasirinkimas, jo asmeninis gyvenimas, pažiūros, visiems Tumino reikia čia ir dabar, tad jam niekad nebus atleista.

Pastatęs Mažąjį teatrą, kuris išties nėra didelis, atrodė, kad jis bus tik benefisams skirtas, bet taip neatsitiko. Šis teatras tapo vienu iš svarbiausių Vilniaus kultūrinių centrų. Tuminas išvyko dar ir dėl to, kad jo teatrinė samprata, vizijos geriausiai skleidžiasi didžiųjų erdvių masteliuose. Jo teatrinė kelionė iki „Karo ir taikos“ (Maskvos J. Vachtangovo teatras, 2021 11 08) – geriausias įrodymas.

Lygiai prieš dešimt metų apie šio režisieriaus kūrybą kalbėjomės su ištikimiausiu jo kūrybos palydovu, kompozitoriumi Faustu Latėnu (1956–2020): „Kažkas manęs paklausė, kaip keitėsi Tumino stilius per trisdešimt metų, kai su juo dirbau? Aš atsakiau, kad jis niekaip nesikeitė. Nei Nekrošiaus nesikeitė, nei Tumino, nei mano… Mes absoliučiai nesikeičiam. Klaidinga manyti, kad stiliaus arba braižo pasikeitimas priklauso nuo žmogaus pasikeitimo. Gali keistis tik išraiška, „viršutinis rūbas“, bet emocinė, energetinė, vidinė dvasia išlieka lygiai tokia pati. Išliko ta pati ląstelė. <…> Todėl kai kalbam apie Tumino ar Nekrošiaus spektaklius, reikia kalbėti apie meno kūrinius – jie stato ne pjesę, o kuria meno kūrinį ta tema. <…> Rimas Tuminas per daug su kitais kompozitoriais ir nedirbo. „Viduržiemį“ (1978) statė su Alfredu Klimu, tuometiniu teatro muzikos skyriaus vedėju – tai buvo daugiau muzikinis „apipavidalinimas“. O mes su Tuminu susitikome vaikiškuose spektakliuose. Pavyzdžiui, „Žydrasis arkliukas“ (1979), žiūrint pro lietuviško teatro istorijos prizmę, įdomus tuo, kad jame jau ryškiai atsispindėjo Tumino stiliaus užuomazgos. To spektaklio finale jis pakvietė liaudies cirką (iš vienų  kultūros namų): išryškėjo visas feliniškas šventės groteskas – storulė kojomis varto kubus, vyksta cirkas – šventė… Vaikams įdomu, linksma, pasturgalis atgręžtas į žiūrovus… Tokiuose dalykuose atsiskleidžia režisierius, per tokius dalykus mes geriau pajuntame vienas kitą. Bendravimui reikalinga stiliaus pajauta. Taip gimė ir „Sniego karalienė“, ir kiti spektakliai. <…> O Tumino bruožas – mocartiškas lengvumas.“ (Iš autorės pokalbio, 2011 11 23)

Michail Lermontov, „Maskaradas“. Kunigaikštis – Vytautas Šapranauskas, Baronienė – Inga Burneikaitė. Valstybinis mažasis teatras, 1997 m. | Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Tuminas ir aktoriai   

Visos Rimo Tumino repeticijos prasideda nuo asociacijų, prisiminimų, kuriuos jis pasakoja kaip apie dabar vykstančius reiškinius. Jo manymu, teatras gali egzistuoti visur: namuose, prie arbatos. „Visada jis mumyse, jis tik laukia išraiškos. Žmogaus. Tai yra žiūrovo. Aktorius laukia galimybės atsistoti prieš jį, kalbėti… Pajutau, nuo ko teatras prasideda: nuo žmogaus, nuo aktoriaus, nuo meno santykio su aktoriumi, su gyvenimu. Galima viską surežisuoti, paversti teatru. O aš manau, kad teatras slypi atvirume. Paimti, pasigriebti tą, kurį tu kuri, vaidini, sujungti su savimi, įtikėti savimi labiau negu tuo, ką tu darai, ką kuri, ir su juo kartu šokti šokį, kad kartais būtų ir graudu, ir liūdna, ir smagu, ir džiaugsminga“. Dirbdami su Tuminu, aktoriai pripažįsta, kad šio režisieriaus teatras atrandamas per pojūčius, milimetras po milimetro – kol sukuriama visuma, o šis žaidimas pojūčiais ir sudaro spektaklio kūrimo esmę.

Aktorė Dalia Michelevičiūtė:

Rimas Tuminas yra grakščiausias savo kartos režisierius, nes su jo pagalba aktoriai kuria vaidmenis nejučia, nuaudžia kaip voratinklį. Tuminas – toks režisierius, kuris nesiūlo iškart globaliai mąstyti apie vaidmenį, bet repeticijų metu jam pasiūlo begalę paprasčiausių detalių, kurios, pasirodo, yra esminės. Pavyzdžiui, „prisimerk prieš saulytę“, o tas veiksmas padeda suformuoti visą charakterį. Ir svarbu, kad tai vyksta nejučia.

Prisimenu „Ričardo III“ repeticijas (1999), kurių metu svarstėme apie mano kuriamą Karalienę Margaritą. Kaip išreikšti josios pamišimą? Ir režisierius pasiūlė tam tikroje vietoje pradėti šokti. Ir aš mečiausi į tą beprotišką šokį! Iškart atsirado vaidmens proveržis.

William Shakespeare, „Ričardas III“. Margarita – Dalia Michelevičiūtė, Bakingemas – Rimantas Bagdzevičius, Ričardas III – Vytautas Grigolis, Karalienė Elzbieta – Rimantė Valiukaitė. LNDT, 1999 m. | Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Puikiai atsimenu, kaip savo scenas repetuodavo šviesaus atminimo Vytautas Grigolis, kai buvo kuriamas Ričardo III vaidmuo. Mes, aktoriai, negalėdavome akių atitraukti. Tuminas, priėjęs prie pat scenos, pasiūlydavo begalę mažiausių detalių: kada prisimerkti, kada šyptelti, pakrapštyti nagus, pagūščioti pečiais. Ir viskas tapdavo aišku. Jis kalbėdavo užuominomis, bet visi tai puikiai perprato ir nesunkiai padarydavo. Nes Tuminas itin gerai jaučia personažo „kelionę“. Dėl to aktoriams ar mokiniams, susidūrusiems su tokiu repeticijų stiliumi, su tokia elegancija ir tam tikru lengvumu, nelengva susitikus su tokiais režisieriais, kurie reikalauja vaidmens „vidurių“ ar aktyviai išreikštos emocijos.

Tuminas – ažūrinis režisierius, dėl to jis labai tinka įvairiems skoniams: tiems, kurie mėgsta teatro gelmę, ir tiems, kurie ateina į teatrą dėl pramogos. Kartais Tumino spektakliai atrodo kaip „tortas“, bet jie yra tokie patrauklūs ir skanūs, kad išėjus norisi džiaugtis ir teatru, ir gyvenimu, ir galbūt paskaityti kūrinį, pagal kurį sukurtas spektaklis.

Grakštumas ir lengvumas yra tai, kas pirmiausia šauna į galvą, galvojant apie Rimą Tuminą. Jo kartos režisieriai – Eimuntas Nekrošius, Jonas Vaitkus – tokie skirtingi. Nekrošius – grubaus, dužaus teatro režisierius, Vaitkus reikalauja begalinės energetikos, o Tuminas – lengvas vėjelis. Jis efemeriškas kaip pats teatras, nes teatro esmė ir yra efemeriškumas.

Aktorius Arūnas Sakalauskas:

Labai didžiuojuosi ir džiaugiuosi, kad man teko dirbti su vienu iš didžiausių Lietuvos režisierių. Vaidinau penkiuose jo režisuotuose spektakliuose. Du iš jų – Dievo dovana. Ypač Nikolajaus Gogolio „Revizorius“, kuriame sukūriau Chlestakovo vaidmenį. Galima buvo mokytis ir studijuoti aktorystę vien dėl to, kad galėčiau taip jį suvaidinti, kad man taip pasisekė. Chlestakovas – tai vaidmuo, po kuriuo (kaip klausdavo Eimuntas Nekrošius: „pasirašytum ar nepasirašytum?“) aš tikrai pasirašyčiau. Taip atsitiko tik Tumino dėka.

Nikolaj Gogol, „Revizorius“. Chlestakovas – Arūnas Sakalauskas. VVMT, 2001 m. | Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Tuminas sugeba persiimti artistiškumu: kai mato aktorių scenoje, jis jaučia, kur jam reiktų eiti, jis tampa juo. Tuminas sėdi salėje, tampa aktoriumi, ir staiga atsiveria didelės erdvės: jis tarytum pradeda matyti to žmogaus, kurį tu vaidini, akimis. Tuomet pasidaro neįtikėtinai lengva dirbti.

Repetuojant Tuminas niekada nėra pakėlęs balso. Na, gal kartais ir surikdavo, bet tik ne ant aktorių.

Rimas Tuminas – labai artistiškas, daug pasakojantis režisierius, turintis daug vidinės jėgos ir vidinės kultūros. Tarkim, savo teatrui sukurti reikia turėti nemažai jėgų. Ir šį procesą jis sugebėjo vystyti nuosekliai. Rimą Tuminą atsimenu dar iš senų Akademinio dramos teatro laikų. Vėliau jis ir vadovavo šiam teatrui, bet aš turiu omeny tuos laikus, kai buvau dar visai mažas, o jis – jaunas režisierius, dirbęs kartu su Irena Bučiene; tuomet teatrui vadovavo Henrikas Vancevičius. Tuminas nuosekliai ieškojo savo kelio, savo teatrinės kalbos, nuosekliai dirbo, bandydamas rasti savo nišą. Man atrodo, jo virsmas, ryškiausias brandaus režisieriaus proveržis – spektaklis „Nusišypsok mums, Viešpatie!“ (1994). Po šio spektaklio jis jau pakliuvo į teatro NBA (National Basketball Association, Nacionalinė krepšinio asociacija, krepšininkų profesionalų lyga – D. Š.). Todėl, kas bebūtų, ką ir kur jis bedarytų, tai yra jo gyvenimas. Aš neturiu jokios teisės to peikti, apskritai, nei teisti, nei vertinti. Tiesiog man teko laimė su juo dirbti, ir tuo aš labai džiaugiuosi. Tikiuosi, dar ne kartą dirbsim kartu.

Kiek teko dirbti su Rimu Tuminu, jis niekada nesitaškydavo purslais: jis niekada nekalbėdavo apie politinę situaciją ar kokias nors dienos aktualijas. Jis niekada nesidomėjo smulkiais dalykais – vėliavų plazdėjimais, lakstymais ir kokių nors dalykų deklaravimais, – tai yra emocijos. Tuminas domėjosi jausmu, kuris yra daug daugiau, negu emocija. Žmonės dažnai emocijas painioja su jausmais. Jausmas yra nekvestionuojama kategorija. Tarkim, meilė tėvynei, šeimai, vaikams. Tuminui žmogaus vidus buvo daug įdomiau. Mano nuomone, teatras visą laiką turi kalbėti apie žmogų, o ne pakeisti politologų, sociologų darbą. Jis tiesiog turi kalbėti apie jausmus ir apie žmogų. Tokį teatrą ir kuria Rimas Tuminas.

Sofoklis, „Edipas karalius“. Tarnas – Arūnas Sakalauskas. LNDT, 1998 m. | Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Tumino alchemija

Ypatingas atvejis Vilniaus mažojo teatro ir Tumino kūrybos istorijoje – spektaklis „Vyšnių sodas“, pirmą kartą buvo suvaidintas 1991-ųjų Šv. Kalėdų išvakarėse (1990-12-23). Ką bendra tada su atgimstančios Lietuvos nuotaikomis turėjo Čechovo pjesė? „Ar dabar tinkamas metas žiūrėti, kaip kažkas sielojasi dėl dvaro – parduos jį ar ne?“ – klausė anuomet „Vyšnių sodo“ režisierius. – „Nuostabu, bet spektaklis padvelkė pranašiška nuojauta tragiškų įvykių, kurie netrukus sausį sukrėtė Lietuvą ir pasaulį. Aš klausiau savęs – kaip suprasti tokį sutapimą? Kitos tautos, svetimos epochos klasikas, o pajutau tragišką mūsų likimo dvelksmą: tarp priespaudos, neteisybės ir laisvės.“

Mažojo teatro pirmagimį „Vyšnių sodą“ režisierius dvidešimt metų valė nuo laiko, rutinos, tariamo „čechoviškumo“ apnašų. Todėl šio spektaklio niekaip negalima buvo vadinti muziejiniu. Gal tai spektaklis – atsisveikinimas su XX amžiumi? Gal tai kūrybinio Tumino gyvenimo vertikalė – nes jis yra praėjusiojo amžiaus tyrinėtojas? Teatrui reikalinga laiko distancija. Vieni gali siekti ateities aiškiaregystės, kiti – tyrinėdami praeitį triuškinti dabarties pranašystes. „Mūsų profesijos bėda ta, kad mes negalime nieko pasilikti sau, reikia nuolat viską atiduoti, viskuo dalintis. Norisi visą laiką būti vargšu, sumuštu, nuogu, kad galėtum vėl pradėti kaupti, vilktis kokius nors literatūrinius, kultūrinius drabužius“, – sako Rimas Tuminas.

Anton Čechov, „Vyšnių sodas“. Ranevskaja – Eglė Gabrėnaitė, Jaša – Vytautas Šapranauskas. Vilniaus mažasis teatras, 1990 m.

Rimas Tuminas besąlygiškai tiki tais, su kuriais dirba. Šis jausmas atsirado iš tikėjimo teatro stebuklu, iš sugebėjimo gyvenimo paradoksą paversti regimu. „Premjeroje žmogų slepiam, keliam aktorių, o žiūrovas per aktorių pirmiausia mato žmogų ir tik paskui aktorių. Esu linkęs tikėti stebuklais. Jei tiki žmogumi, tai situacijas gali sukurti tokias, kuriose įvyksta stebuklas: atsiranda siela. Man svarbiausia teatre tvarka, švara ir tyla. Nes tik tuomet įmanoma kūryba. Teatras – tai meilės jėga, kuri gali atskleisti vidinius gyvenimo reiškinius ir stebinti, žavėti žmoguje slypinčiomis beribėmis jo galimybėmis,“ – tvirtina režisierius.

Visoje savo kūryboje Tuminui buvo svarbu atkreipti dėmesį į „švelniąją teatro jėgą“, kuri jam – vienas iš esminių teatro principų. Jis siekia į gyvenimą grąžinti tai, kas laikoma atgyvenomis – senus daiktus, sąvokas ir jausmus. „Iš prigimties aš alchemikas: iš pagalbinių patalpų galiu įsirengti kabinetą, iš vandens visada svajojau padaryti nektarą, o iš teatro – teatrą. Mūsų bendras tikslas – sukurti gerąjį teatrą, turint omeny tai, ką turime sakydami „geras žmogus“. Jeigu kas mus taip pavadins, būsim laimingi“, svarsto apie savo sėkmės prielaidas režisierius.

Kiekviename spektaklyje Tuminas idėjas kuria abstrakčioje filosofinėje erdvėje, o žemiškų tiesų pranašais paprastai tampa personažai. Jų tekstai Tumino dėka virsta dokumentiškai skausmingomis mintimis apie šią dieną. Režisierius per aktorius primena mums, kad net nuo pjesės parašymo laiko praėjus daugiau nei šimtui metų žmonių gyvenime niekas nepasikeitė. Todėl dažname Tumino spektaklyje viena ar kita scena nuskamba kaip atviras dialogas ir su savimi, ir su žiūrovais. Režisierius ne tik nuolat pats mokosi iš Čechovo, Shakespeare’o, bet savo aktorius skatina naujam šių teatro genijų kūrybos apmąstymui. Prisiliesdami prie jų veikalų ir ieškodami tikslių dramaturgijos analizės kelių, stebime ne vien praeities kultūros įtaką šiuolaikinei, bet ir tai, kaip nauja atsiveria sename.

Samuel Beckett, „Belaukiant Godo“. Estragonas – Andrius Žebrauskas, Vladimiras – Arvydas Dapšys. VVMT, 2002 m. | Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Marius Ivaškevičius, „Madagaskaras“. Tėvas – Arvydas Dapšys, Pokštas – Ramūnas Cicėnas, Motina – Eglė Gabrėnaitė. VVMT, 2004 m. | Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Anton Čechov, „Dėdė Vania“. J. Vachtangovo valstybinis akademinis teatras (Maskva), 2009 m.

Savo spektakliuose Tuminas dažnai minoriškai primena, jog gyvenimas visus paverčia lėlėmis, tačiau būdamas romantiku, nebijo pasakyti, kad tik sielos jaunystė gali išgelbėti pasaulį. Kad išgirstum angelų balsus, pamatytum dangų, išpuoštą deimantais, reikia tikėti gailestingumu. Spektaklių finalinėse scenose dažnai regime blankią šviesą, į kurią personažai panyra lyg į savo vienatvę, lyg į lėtai slenkantį jų ir mūsų gyvenimo laiką. Ir kuo greičiau gyvename, tuo laikas slenka lėčiau, nors mes to pripažinti nenorime. Jeigu ankstyvuosiuose spektakliuose Tuminui daugiau rūpėjo „mažojo žmogaus“ tema (Lietuvos valstybiniame akademiniame dramos teatre pastatytuose spektakliuose „Tyli naktis“, „Svečiai atvyksta prieš perkūniją, arba Sausainiai su gvazdikėliais“, „Tarytum mes nepažįstami“, „Ir vėlei tenai, kur marios šviesų“), tai pastarųjų metų kūriniuose audringa režisieriaus energija, papildoma dramaturgų tekstais, kartais virsta tulžingomis, įnirtingomis atakomis, kurių metu net patys personažai negali išvengti negrįžtamą gyvenimo irimą pranašaujančių dulkių. Meistriškai versdamas literatūrą teatru, Tuminas kiekviename spektaklyje sluoksniuoja lyriką su satyra, juoką – su sielvartu, ilgesį – su neapykanta, groteską – su poezija. Jis „girdi“ autorius ir tiksliai atskleidžia spektaklio žanrą.

Atrodo, kad jis net nesistengia sukurti naują spektaklį – jis tik tęsia tai, ką pradėjo daugiau nei prieš keturiasdešimt metų. Paradoksas: keliaudamas per savo spektaklius, Tuminas vis dėlto sukuria naują kokybę, kuri jo kūrybai suteikia naujų spalvų. Statydamas klasiką, naudodamas daug klasikinių režisūros priemonių, jis naujuosius spektaklius paverčia postmodernistiniais kūriniais. Švelniai kupiūruodamas autorius, Tuminas jiems suteikia daug interpretacinių atradimų.

Tuminas šiandien nesirenka vientisų, labiau apibrėžtų dramaturgijos kūrinių, kuriuos galėtų romantizuoti, nes tikriausiai nemato harmoningos meilės. Režisieriui svarbu išreikšti, kaip kančia brandina herojų mintis apie tai, kad dievai seniai apleido šį pasaulį, o mes kaip ligą paveldėjome visų epochų nuopuolius. Tuminas nesiūlo jokios išeities – jis ragina surasti ir suprasti dabartį.

Kuriam teatrui Rimas Tuminas bevadovautų – Lietuvos nacionaliniam, Mažajam ar J. Vachtangovo – jam svarbiausia „nesusmulkėti“, nenusileisti, nepasiduoti. Besirūpindamas Mažojo teatro likimu, viename savo laiške jis prasitarė: „Nors teatras ir mažasis, tačiau reikalauja didelių idėjų…“

Lev Tolstoj, „Karas ir taika“. J. Vachtangovo valstybinis akademinis teatras (Maskva), 2021 m.

Visur, kur dirba, Tuminas yra laukiamas, gerbiamas, ir kiekviena trupė po išsiskyrimo išgyvena akivaizdžią krizę. Rusijos spauda ne kartą stebėjosi, kaip Tuminui per gana trumpą laiką iš skirtingų aktorių pavyko sukurti galingą ansamblį, o vos praėjus metams po jo vadovavimo pradžios (2007) J. Vachtangovo teatrą paversti Rusijos teatro lyderiu.

Režisierius drąsiai įvertina savo pašaukimą: „Reikia pamažu išeiti ir apskritai jaustis svečiu. Atėjai į teatrą, ir jauskis svečias. Kai buvome jauni ir mums reikėjo namų, aš teigiau, kad teatras turi būti namai. Bet reikia pratintis suprasti, kad tu esi laikinas svečias. Ne tik žemėje, bet pirmiausia – teatre.“

Šiandien Tumino teatro kelionė tęsiasi kuriant Henriko Ibseno „Šmėklos“ Goldoni teatre, Venecijoje. Pagrindinį Fru Helenos Alving vaidmenį kuria aktorė Andrea Jonasson, garsaus režisieriaus Giorgio Strehlerio (1921–1997) našlė. Reikia tikėtis, kad kažkada jos frazė, ištarta apie savo vyrą, unikalų režisierių Giorgio Strehlerį – „Teatras su juo buvo nuostabus nuotykis: jei jis man sakė: „Skrisk“, pajutau, kad galiu tai padaryti“ – bus pratęsta naujajame teatro skrydyje.

***

Rimas Tuminas repetuoja „Karą ir taiką“, 2021. (Jurij Cokurov) | Aleksandros Torgušnikovos nuotr.

Režisierius Rimas Tuminas gimė 1952 m. sausio 20 d. Kelmėje. 1974 baigė TV režisūros studijas Lietuvos valstybinėje konservatorijoje, 1978 – režisūrą Valstybiniame A. Lunačiarskio teatro institute (GITIS) Maskvoje (Josifo Tumanovo kursas). 1979–1990 kūrė spektaklius Lietuvos valstybiniame akademiniame (dabar – nacionaliniame) dramos teatre. Nuo 1981 dėstė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (iki 1992 – Lietuvos valstybinė konservatorija), Vilniaus dailės akademijoje, docentas (1998). 1990 įkūrė Vilniaus mažąjį teatrą (nuo 1997 – Valstybinis Vilniaus mažasis teatras), jo meno vadovas. 1994–1998 Lietuvos valstybinio akademinio dramos teatro vadovas, 1998–1999 – Lietuvos nacionalinio dramos teatro generalinis direktorius. Nuo 2007 – J. Vachtangovo valstybinio akademinio dramos teatro Maskvoje meno vadovas. Sukūrė spektaklių Lietuvos ir užsienio teatruose.

Rimas Tuminas pastatė daugiau kaip 70 spektaklių, garsinančių ne tik Lietuvos, bet ir užsienio teatrus. Šio režisieriaus sukurti spektakliai gastroliavo JAV, Kanadoje, Anglijoje, Lenkijoje, Suomijoje, Islandijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Rusijoje, Prancūzijoje, Olandijoje, Šveicarijoje, Vokietijoje, Airijoje, Italijoje, Austrijoje, Belgijoje, Kolumbijoje, Kinijoje, Pietų Korėjoje, Meksikoje ir kitur; ne vienas jų pelnė įvairius prizus tarptautiniuose teatrų festivaliuose.

***

Jūs dar niekada nesate matę tokio žydinčio „Vyšnių sodo“. Tiesą sakant, nesvarbu, kiek angliškų šios klasikinės Čechovo pjesės pastatymų jūs būtumėte matę – šį kartą jūs ją iš tikrųjų pirmąsyk pamatysite. (Geoff Hammerton, Stebuklinga „Vyšnių sodo“ premjera. – Derby Evening Telegraph, 1998 05 12)

„Maskaradas“ yra šviesos sugrįžimo į teatrą triumfas. (J. R. Kowalczyk, Šviesos triumfas. – Rzeczpospolita, 1998 03 03)

Spektaklį „Dėdė Vania“ Tuminas kuria kaip didelio poveikio vaizdinių pynę: nuo siurrealių iki skausmingų ir gražių, sujungdamas tikro šieno (Vanios plaukuose) ar skysčių (arbatos, alkoholio) natūralizmą su ekspresionistine aplinka. Teleginas absurdiškai laisto arbatą per petį; Astrovas pučia morfino miltelius Teleginui į burną; Vania šnekučiuojasi su atskirtomis nuo kūno Jelenos kojomis; Jelena ir Sonia su tobulu sinchroniškumu tranko dulkių nusėstą pianiną, žvilgčiodamos į žiūrovus. Šis spektaklis – įspūdingas, įelektrintas, ikonoklastiškas Čechovas. Tai vienas geriausių mano matytų teatro kūrinių, kuris įtraukia kaip sūkurys. (Jessica Edwards, Dėdė Vania, 2012 11 06)