„Stalo teatras“

„Stalo teatras“ – profesionalus teatras, jau 17 metų kuriantis spektaklius vaikams ir jaunimui. 2012 ir 2014 m. teatras apdovanotas dviem „Auksiniais scenos kryžiais“ ir Kultūros ministerijos premijomis už kultūrinę edukaciją. Apie teatro atsiradimo istoriją, kurioziškus nutikimus bei spektaklius vaikams „Vilniaus galerija“ kalbasi su teatro įkūrėja Saule Degutyte.

– Pradėkime nuo pradžių: „Stalo teatras“ – objektų teatras vaikams. Ką tai reiškia? Kuo šis teatras skiriasi nuo kitų vaikams kuriančių teatrų?

– „Stalo teatre“ veikėjai sukurti iš paprastų daiktų – tai objektų teatras. Spektaklio metu personažai gali keistis, virsdami daugeliu veikėjų. Vienas daiktas gali suvaidinti daug dalykų. Vaikai, pamatę mūsų spektaklį, parėję namo susiranda įvairių daiktų ir patys kuria namie teatrą.

– Jūsų teatras gyvuoja jau 17 metų. Greičiausiai tuomet, kai teatras tik kūrėsi, dėmesys vaikų spektakliams nebuvo labai didelis, tačiau jūs užsimojote kurti ne tik vaikams, bet dar ir neįprastą, objektų teatrą. Kaip kilo tokia idėja? Kokia buvo jūsų pradžia?

Teatro įkūrėja Saulė Degutytė | „Stalo teatro“ nuotr.

– Prisiminiau savo vaikystę, kai mes neturėdavome tokių gražių ir spalvotų žaislų, o linksmai žaisdavome su žirklėmis, šachmatais, rūbų pakabom, užuolaidom ir t. t. Ir tokių paprastų daiktų daviau teatro būrelio vaikams. Jie puikiai įsijungė į objektų teatro fantazijas. Tad supratome, jog daiktų teatras vaikams labai naudingas – lavina fantaziją, skatina tausoti daiktus, o jiems sugedus – neišmesti, panaudoti spektaklių kūryboje. Be to, kai vaikas teatro scenoje mato jam pažįstamus daiktus, jaučiasi kaip namuose.

– Kaip objektų teatrą sutinka vaikai? Kokios reakcijos, emocijos aplanko pamačius jūsų spektaklius?

– Reakcijų per visus savo 17 gyvavimo metų esame susilaukę pačių įvairiausių. Ypač įdomu stebėti mažuosius žiūrovus užsienio gastrolių metu. Pvz., Izraelyje stebėtinai maži vaikai suprato visus spektaklio simbolius ir garsiai komentavo, Kinijoje žiūrovai iš džiaugsmo trypė kojom ir greitai plojo rankom, Maskvoje, Rubliovkoje (tai labai prabangus rajonas), rodant spektaklį „Gimimo diena“, kur veikia įvairūs daiktai (pvz., mamą vaidina kvepalų buteliukas, tėtį – pinigų kapšelis, vaikus – maži batukai, gyvates – vyriški kaklaraiščiai), vienas vaikas garsiai vis komentavo, jog aktorė išprotėjo.

– Ką reiškia kurti vaikams? Kuo teatro vaikams specifika skiriasi (o gal kaip tik nesiskiria) nuo teatro, skirto suaugusiems?

– Kai kuri spektaklį, dažnai negalvoji, kad tai vaikams, nes kuri iš širdies, pasitelkęs visą savo kūrybinę energiją, intuiciją. Čia ne taip, kad „siuvi mažesnio dydžio rūbą“. Žinoma, renkantis medžiagą, dramaturgiją, daiktus, gal tada daugiau svarstai apie žiūrovų amžių. Juolab, jog mūsų spektakliai dažnai skirti visai šeimai, nes yra daugiasluoksniai. Tėvai mato jiems skirtą liniją, vaikai – jiems prieinamus dalykus. Juk nereikia spektaklio suprasti paraidžiui. Kaip smagu žiūrint spektaklį savo galvoje gaudyti „nematomas sroves“, skaityti simbolius, kurti savo spektaklį. Vaikams rodome ir „nevaikiškus“ mitus – „Eglė žalčių karalienė“, „Avinėlio kelionė“ (pagal Pradžios knygą) ir t. t. Juk vaikai žaidžia rimtai – taip, kaip ir mes.

Teatrinė instaliacija „Muilo opera: Burbuliuko meilė“ | „Stalo teatro“ nuotr.

Spektaklis „Sibiro Haiku“ | „Stalo teatro“ nuotr.

– Ar vaikai – jūsų žiūrovai – keičiasi? Kas traukia, yra įdomu šiuolaikiniams vaikams? Ar jiems tebeaktualios tos pačios temos, prieigos būdai, kaip ir prieš 17 metų?

– Na, ačiū Dievui, vaikai nesikeičia. Gal tik tampa labiau išsilavinę ir vis garsiau išreiškia savo intelektą. Prieš spektaklius beveik visada su jais kalbamės. Pavyzdžiui, prieš teatrinę instaliaciją „Muilo opera: Burbuliuko meilė“ kalbantis apie tai, iš kur atsirado gyvybė – vos švebeldžiuojantis mažylis rėkia, jog iš zmogbezionių. Bet, deja, kol kas dar yra skirtumas su kuo vaikai ateina į spektaklį. Jeigu ateina kartu su tėvais – vienoks žiūrėjimas, o jeigu yra „atvaromi“ su klase – vėl kitoks. Mano nuomone, jeigu būčiau ministrė, liepčiau kas mėnesį vesti vaikų klases į teatrą. Taip, tik taip, išauklėtumėm kultūringus piliečius.

Spektaklis „Rhesanium“ | „Stalo teatro“ nuotr.

– Kaip vertinate šiandieninį Lietuvos teatro, skirto vaikams, lauką? Kaip jis atrodo pasauliniame lygmenyje: turime kuo didžiuotis ar atvirkščiai – yra kur pasitempti?

– Šiuo metu teatras vaikams jau yra pakilęs, ir, kaip ta skraiduolė žuvis, jau mėgina prisivyti žirafos – teatro suaugusiems – galvos lygį. Deja, tokioms „skraiduolėms“ koją kiša įvairūs pasilinksminimui skirti „spektakliukai“ darželiuose, nuomonė, jog spektaklis vaikui turi būtinai patikti (o kaip gali patikti liūdni dalykai, be kurių pilna emocinė spektaklio skalė tampa lėkšta), manymas, jog aktoriai yra burtininkai ir turi taip „užburti“ teatre nemokančius elgtis vaikus, kad tie iš karto suprastų, jog reikia spektaklį žiūrėti, o ne patiems jame vaidinti. Liūdina, jog dideli valstybiniai teatrai ne tik kad nelabai kuria spektaklius vaikams, bet ir nelinkę bendradarbiauti su mažais teatrais, kas Estijoje, kiek man žinoma, jau vyksta. Juk tai būtų nuostabi „simbiozė“: savo patalpų neturintys teatrai turėtų profesionalias aikšteles, kiltų teatro vaikams lygis, o didiesiems teatrams būtų nauda: žiūrovai nuo mažens priprastų eiti į teatrą. Bet džiugu, jog atsiranda vis daugiau profesionalių nepriklausomų įvairių teatrų, kuriančių vaikams, rodančių savo spektaklius profesionaliose aikštelėse, kaip, pvz., Menų spaustuvėje. Galima pasidžiaugti, kad gana dažnai Lietuvos kultūros ministerijos rengiamuose „Auksiniuose kryžiuose“ jau atskiriamas teatras vaikams ir jaunimui nuo lėlių ir objektų teatro kategorijų.

O kaip mes atrodome pasaulyje? Keletas Lietuvos teatrų, kuriančių vaikams, nuolat yra kviečiami į įvairius tarptautinius teatro vaikams ir jaunimui festivalius, tarptautinius turus. Tarp jų ir „Stalo teatras“. Esame aplankę daugelį Europos šalių, dalyvavę festivaliuose Azijoje, Šiaurės Amerikoje. Egzotiškiausios gastrolės galbūt buvo po Farerų salas.

– Kokie Lietuvos arba užsienio teatrai jus įkvepia, yra pavyzdžiai, į kuriuos norisi lygiuotis?

– Na, Lietuvoje įvairių jausmų man sukelia šokio teatro „Dansema“ profesionalumas, Klaipėdos lėlių teatro draugiškumas ir kūrybiniai ieškojimai. O iš užsienio mane įkvepia daug įvairių spektaklių vaikams ir suaugusiems, ypač objektų, ar įvairią materiją naudojančių teatrų.

– „Stalo teatras“ ne tik kuria spektaklius, bet ir užsiima edukacinėmis veiklomis.

– Nuo pat rezidentūros Menų spaustuvėje pradžios mes rengdavome edukacines-kūrybines dirbtuves prieš kiekvieną spektaklį. Žiūrovai gamindavo įvairius personažus iš tų medžiagų, kurios bus naudojamos tą dieną rodomame spektaklyje. Kuriame įvairias edukacines-kūrybines dirbtuves naudodami įvairias pasakas, dailės terapijos metodus, įvairius objektų-lėlių teatro žanrus. Taip pat rengiame muzikines dirbtuves, mokymus tėvams, auginantiems kūdikius, įvairias negalias turintiems vaikams ir suaugusiems.

„Stalo teatro“ nuotr.

– Ar per teatro gyvavimo metus  yra nutikę kurioziškų, šmaikščių situacijų?

– Na, situacijų buvo tikrai įvairių, bet vieną išvadą esame pasidarę, jog jeigu sklandžiai pavyko gastrolės – nebus ką prisiminti. Kuo daugiau nesusipratimų – tuo įdomiau. Vis dar juokiamės iš gastrolių į netolimą Baltarusiją kažkurį ankstyvą pavasarį, kai sugedo automobilio langas ir man teko kviesti pagalbą benzino kolonėlėje. Mielai padėti sutikęs sunkvežimio vairuotojas išardė dureles, pasižiūrėjo, pasakė, kad nieko nepavyks ir nuėjo. Teko ne tik sudėti atgal dureles, bet ir susirasti kartono, užklijuoti langą ir taip važiuoti. Dažnai pasitaiko (o tai, deja, parodo nerimtą požiūrį į teatrą vaikams), jog paprašius pianino, kuriuo turės gyvai groti muzikantas spektaklio metu, yra siūlomas kitas instrumentas. Tikrai įdomus yra mūsų gyvenimas – visų nuotykių ir neišpasakosi.

Sausio 30 d. Menų spaustuvėje bus galima pamatyti „Stalo teatro“ spektaklį-teatrinę instaliaciją „Muilo opera: Burbuliuko meilė“. Spektaklio sukūrimą parėmė Lietuvos kultūros taryba. Bilietus platina TIKETA.