Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2022 m. 5 kovo d. 21:33
Prof. D. Žalimas: „Reikia visiems galų gale suprasti, kad šiuo metu Ukraina kaunasi ir už mus“

Buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas ir tarptautinės teisės ekspertas prof. Dainius Žalimas | „BNS Foto“ nuotr.

Tekstas ir fotografijos perpublikuojami iš portalo bernardinai.lt

Jei branginame tarptautinę tvarką ir saugumą, privalome padėti Ukrainai atremti Rusijos agresiją – kelis kartus pabrėžė buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas ir tarptautinės teisės ekspertas prof. Dainius Žalimas. Su juo kalbamės apie tarptautinę teisę, tarptautinių organizacijų galimybes remti Ukrainą ir brangiai kainuojantį naivumą.

Profesoriau, dar 2009 metais rašėte: „[Reikia] atsikratyti iliuzijų, jog „putiniškasis“ režimas yra švelnesnis už buvusį totalitarinį komunistinį režimą. Jis tokiomis pačiomis priemonėmis smaugia tautas, siekiančias išsivaduoti iš imperijos kalėjimo, ir jei tik galėtų, taip pat kraugeriškai prismaugtų ir tas tautas, kurios jau išsivadavo, tad nereikėtų turėti iliuzijų, kad tas režimas susitaikė su negrįžtamu Baltijos šalių praradimu.“ Ar Rusijos didelio masto karas prieš Ukrainą Jums buvo nemaloni staigmena, ar veikiau tai, ko reikėjo laukti, stebint Rusijos politiką?

Paprastai būti teisiam būna malonu, tačiau man nėra malonu būti vienam iš tų, kurie šiuo klausimu buvo teisūs dėl Rusijos. Jau nuo 2000-ųjų mačiau tam tikrą Rusijos politikos tendenciją, kurią vertinau labai rimtai. Galiu kokiais metais apsirikti, tačiau berods būtent 2000 metais Rusija susigrąžino Sovietų Sąjungos himną ir neilgai trukus priėmė įstatymą dėl priėmimo į Rusijos Federaciją tvarkos. Normalios valstybės taip nesielgia. Nežinau kitos valstybės, kuri reglamentuotų priėmimo į savo sudėtį tvarką. Žinant Rusiją, buvo akivaizdu, jog tuo įstatymu bus žaidžiama ir kad Rusija turi įvairių planų. Mažai kas į šiuos Rusijos veiksmus žiūrėjo rimtai. Suprantu, kad gera gyventi iliuzija apie gražų ir taikų pasaulį, tačiau dėl tokių iliuzijų nebuvo deramai įvertinta reali grėsmė.

Už savo prognozes susilaukiau ir „rusofobo“ ar panašių etikečių, tačiau mano požiūris neturi nieko bendra su neapykanta. Tiesiog reikia žvelgti tikrovei į akis. Pagrindinis Rusijos tikslas – atkurti Sovietų Sąjungą – šiomis dienomis deklaruotas kaip niekada aiškiai, tačiau ryškėti jis ėmė jau nuo Čečėnijos įvykių.

Buvo veikiama vadovaujantis ideologija, kad, suprask, visi, gyvenantys buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje, turi paklusti. Na, o Rusija geriausiai žino, ko reikia tų šalių tautoms, neša išvadavimą, šviesą ir t. t. Rusija Sovietų Sąjungos sienų ribose yra siekiamybė. Ir pagal šią ideologiją nė viena iš išsilaisvinusių tautų, pabrėžiu, įskaitant ir mus, lietuvius, neturi teisės į nepriklausomą valstybingumą, yra žemesnė savo verte. Tai esą kažkieno laikinai suklaidintos marionetės, kurios neišvengiamai anksčiau ar vėliau turi sugrįžti į motušės Rusijos glėbį.

Remiantis šia ideologija, Rusijoje buvo labai rimtai kalbama ir rašoma. Tokios tendencijos ypač suaktyvėjo po Krymo aneksijos. Tada tapo akivaizdu, kad Ukrainos teisė į nepriklausomą valstybingumą Rusijos nėra pripažįstama. Ukraina arba turi gyvuoti kartu su Rusija, arba jos apskritai neturi būti. Šios idėjos yra įgyvendinamos dabar. Būti dėl to teisiam nėra smagu. Iš dalies galiu suprasti Vakarus. Kai gyveni tokį gyvenimą, kuriam apibūdinti tinka žodis „gerovė“, visai nesinori tikėti, kad iš šalies gali ateiti kažkas, kas tą gerovę sugriaus. Maža to – iš esmės sujudins civilizacijos pagrindus, pagrįstus Jungtinių Tautų Chartija.

Kaip manote, kodėl tokio masto veiksmai prasidėjo būtent dabar? Ar dėl Ukrainos spartaus tolimo nuo Rusijos įtakos sferos?

Reikėtų tam ieškoti įvairių priežasčių, ir galbūt geriausiai tai padarytų politologai, įdėmiai stebintys Rusijos politiką. Aš asmeniškai matau kelias priežastis. Visų pirma, Putinas akivaizdžiai sensta. Jam reikia įsiamžinti kaip Rusijos žemių suvienytojui, o laikas senka.

Antra, Putinas visą laiką laikėsi valdžioje nuolat pats sau susikurdamas išorinę grėsmę, prieš kurią galėtų kovoti, kad ir kas tai būtų – Sakartvelas, Ukraina ar dar kas. Taigi jam ir vėl prireikė „kažko tokio“. Kitu atveju galėjo pasirodyti, kad šalis yra neefektyvi. Beje, tai puikiai atspindi prasta Rusijos ginkluotųjų pajėgų būklė. Šios pajėgos labai primena Sovietų Sąjungos pajėgas – milžiną su molinėmis kojomis. Tuo galima tik pasidžiaugti. Iš to, kas vyksta Ukrainoje, matyti, jog neįvyko jokia šių pajėgų modernizacija, o nugalėti siekiama lavonų skaičiaus sąskaita. Tai verčia susimąstyti ir apie tai, kiek milijardų lėšų buvo pavogta, net ir paties Putino.

Žinote, esant tokiai situacijai, atėjus laikui atsiskaityti už rezultatus, labai patogu susikurti išorinę grėsmę. Be to, kuo daugiau laiko praeina, tuo labiau didėja grėsmė visiškai prarasti Ukrainą. Nepamirškite, kad visai neseniai buvo kilusi grėsmė ir dėl Baltarusijos praradimo. Taigi neišvengiamai reikėjo kažko imtis. Galiausiai neatmeskime galimybės, kad Rusijos vadovas gyvena iliuzijomis. Galima diskutuoti, kiek dėl to atsakingas jis pats, o kiek – jo aplinka. Bet kuriuo atveju atrodo, kad jis pats nuoširdžiai tikėjo, jog už Rusijos sienų yra laukiamas su savo išvadavimo misija.

Paminėjote 2014 metais Rusijos įvykdytą Krymo aneksiją. Praktine prasme esminis skirtumas tarp Krymo aneksijos ir šiuo metu vykstančio Rusijos karo prieš Ukrainą – išlieto žmonių kraujo kiekis. Tačiau ar iš tarptautinės teisės perspektyvos 2014 metų agresija kuo nors skiriasi nuo vykstančios šiandien?

Agresija yra agresija. Kai kuriais agresijos atvejais apskritai gali neiškristi nė vienas kraujo lašas. Priminsiu, kad per 1940 metų Lietuvos okupaciją buvo pavienių aukų, ne masinis kraujo praliejimas. Tačiau pagal tarptautinę teisę tokia agresija yra lygiai taip pat smerktina. Būtent dėl to esu linkęs akcentuoti, kad Rusijos agresija prieš Ukrainą prasidėjo bent jau 2014 metų vasarį, kai užsimaskavusios Rusijos pajėgos ėmė kontroliuoti Krymą. Vėliau įvyko aneksija, kas taip pat yra agresijos aktas. Kaip ir Rusijos tiesiogiai ir netiesiogiai finansuojama bei kitaip remiama separatistų veikla. Visais šiais veiksmais siekiama sunaikinti Ukrainos valstybę.

Jeigu agresija prasidėjo dar 2014 metų pradžioje, kodėl, Jūsų nuomone, tarptautinė bendruomenė jau tuomet jai nepasipriešino? Pavyzdžiui, pritaikydama plataus masto sankcijas?

Todėl, kad vyravo naivus tikėjimas. Vėl grįžtu prie atsakymo į jūsų pirmąjį klausimą. Niekas nelaukė blogiausio. Buvo tikima Rusijos diktatoriaus racionalumu. Svarstoma, kad galbūt pasiėmus Krymą jam daugiau nieko nebereikės. Tiesiog nelaukta tokio beprotiško žingsnio, koks žengtas dabar. Žinote, yra tas senas posakis, skelbiantis, kad Rusijos protu nesuvoksi, tad ir Putino veiksmų negalima suvokti racionaliu protu.

Tačiau reikia suvokti, ko jis siekia – atkurti Sovietų Sąjungą. Dėl šios priežasties buvo galima prognozuoti, kad Putinas imsis veiksmų savo tikslui pasiekti. 2014 metais nuogąstauta, jog pritaikius pernelyg griežtas sankcijas bus prarasta dialogo su Putino Rusija galimybė. Tai buvo nuolat pabrėžiama. Tačiau reikia turėti omenyje, kad šis dialogas yra dialogas su banditais. Ar, kai gatvėje kas nors bando apiplėšti žmogų, mes puolame megzti dialogą? Galbūt tam tikrais atvejais. Bet vis tiek tai darome, siekdami sustabdyti užpuoliką. Šiuo požiūriu galiu pasidžiaugti nebent tuo, jog dabar pasaulis prablaivėjo. Tie, kurie anksčiau tikrai nebūtų to darę, pagaliau pasisakė už griežtas sankcijas.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!