Kadras iš Kosto Kajėno videomedžiagos
Kiek alytiškė senojo margučių marginimo vašku amato puoselėtoja Audronė Lampickienė save prisimena, nuo mažutės mergaitės, tiek margina margučius. Tačiau tam, kad pasivadintų šio amato profesionale, kad margučiai, sukurti jos rankomis, nugultų muziejų, privačiose kolekcijose, dalyvautų parodose ir neštų jas sukūrusioms rankoms apdovanojimus, prireikė kelių dešimtmečių įdirbio.
„Vaikystėje buvo daug nelengvos buities. Gyvenau su savo seneliais, buvusiais tremtiniais, jų iš Sibiro grįžus statytame name. Jie, mano tėvai ir aš su broliu – mes tada gyvenome šešiese. Nors tautodailės, menų mano vaikystėje nebuvo, bet kiekvieną pavasarį Velykoms buvo vašku marginami margučiai. Tai darė mano mama, o dažus ruošdavo tėtis“, – į marginimo ištakas pasakojimu nukelia tautodailininkė.
Jos mama, puiki margintoja Danguolė Dikšienė, tuo tebeužsiima ir dabar, o 28-erių dukra Banga Vaicekauskienė tęsia šeimos moteriškosios linijos velykaičių vaškavimo tradicijas. Moterys savo namuose Alytuje mus pasitinka su kauge šimtmečių archajinę atmintį savo raštų simboliuose saugančiais margučiais. Trijų kartų moterų rankų įspaudais ant trapaus paviršiaus kalbančiais apie bendrystę vieno su kitu, su savo šeima, su atbundančia gamta, su amžinąja žmogaus būtimi. Su tuo, kas buvo, yra ir bus.
– Kiaušinių marginimo vašku tradicija jūsų šeimoje prasidėjo nuo mamos. Ar ši ją irgi atsinešė iš savo mamos? Kokios tos pirmosios patirtys, ryškūs pirmieji prisiminimai vaikui rankoje laikant kiaušinį ir gaunant margučių vaškavimo pamokas?
– Marginimo vašku tradiciją mano mama perėmė iš savo mamos. Tik tiek, kad aš savo močiutės margučių neprisimenu ir nesu mačiusi. Bet mama yra pasakojusi, kad jie buvo labai paprastučiai, o mano mamos jau buvo meniški ir gražūs. Prisimenu juos. Man net kvapą gniauždavo, kai sėdėdavau ir žiūrėdavau, kaip ji margina vašku.
Mama margindavo pati, bet mane nei ragindavo, nei skatindavo bandyti marginti, arba aš to neprisimenu. Kažkiek paūgėjusi, jau pradinukė, pati smalsumo vedama bandžiau adatėle braukti. Ilgokai neišėjo, gal dėl to, kad neturėjau pakankamai drąsos ar ištvermės bandyti keletą kiaušinukų numarginti, gal nuvildavo pirmas nepasisekimas. Bet puikiai prisimenu, kai ėmė pavykti, kai pirmą saulutę ar žvaigždutę padariau lygią, gražią, simetrišką, su gerai prigludusiais vaško brūkšneliais. Tą džiaugsmą, euforiją prisimenu. Šiuolaikinis žmogus pasakytų wow!
Kadras iš Kosto Kajėno videomedžiagos
Kadras iš Kosto Kajėno videomedžiagos
– Kokioms aplinkybėms susiklosčius, kokius žmones susitikus margučių marginimas tapo jūsų, jau kaip profesionalios margintojos, užsiėmimu? Kada šis senasis amatas ir tautodailė tapo svarbūs brandaus žmogaus gyvenime?
– Mūsų šeimoje tautodailė tapo svarbi su mumis apsigyvenus mano vyrui Sauliui, kai jis atsikraustė gyventi su manimi į Alytų po mūsų santuokos 1986-aisiais. Jis buvo labai imlus, reiklus žinioms, vaizdams, vyksmui – viskam, kas susiję su tautodaile. Ir pats bandė kurti, lankė parodas, bendravo su menininkais. Pirmiausia jis pradėjo dalyvauti parodose, o tada pasikvietė mane. Ir tas susidomėjimas, nors iš pradžių nebuvau prie to linkusi, užaugo.
Apie Saulių labai gražiai yra pasakiusi mano mama – kad gyvenant šalia jo neįmanoma nekurti. Tai ir paaiškina, kaip mūsų velykiniai margučiai persikėlė į parodas. Vėliau tokiu pat principu pradėjome marginti suvenyrinius, medinius, margučius, dalyvauti mugėse, daug dešimtmečių važiavome į didžiausią Lietuvoje tradicinių amatų mugę Vilniuje – Kaziuko mugę. Taip metai po metų renginių vis daugėjo, o mūsų margučiai vis gražėjo.
Prisimindama margučių raštų tobulinimą ir savo ieškojimus, jaučiu labai didelį dėkingumą Laisvei Ašmonaitienei, kuri tuo metu dirbo Nacionaliniame kultūros centre, Tautodailės skyriuje. Nešina keletu dėžučių su savo mediniais margučiais nukeliavau į centrą, pasibeldžiau į Tautodailės skyriaus duris ir įėjau. Kaip dabar prisimenu Laisvės reakciją – kaip jai patiko! Ji mane pastūmėjo į teisingąjį šio amato kelią, kad daugiau marginčiau vašku tikrus kiaušinius. Tada ir prasidėjo skaitlingiausias mano natūralaus lukšto margučių marginimas.
– Kiek laiko marginate?
– Visą gyvenimą – intensyviau ar ne taip intensyviai. Trisdešimt metų tikrai intensyviai marginu. Priešvelykinio laikotarpio kartais būna ir tokio, kad išvis nemarginu, ypač jeigu visas laikas būna skirtas mokymams, į kuriuos esu dažnai kviečiama. Bet nėra tokių metų, kad nebūčiau marginusi.
Kadras iš Kosto Kajėno videomedžiagos
– Kur glūdi vaškavimo technikos stebuklas? Kokios būsenos jus pačią įtraukia į šią veiklą, kad be jos savęs neįsivaizduojate?
– Marginimas vašku mane asmeniškai įtraukia vien vaško kvapu. Kai kas jo nemėgsta, o man jis labai malonus. Tai ir šiluma, kai žvakelės ugnelė tirpina vašką. Susikuri arti savęs oazę, pasineri į ją visomis savo mintimis. Tas krebždenimas, kai adatėlė braukia per lukštą vaško brūkšnelį. Vien tas garsas. Jeigu esu sudirgusi, pasiimti marginti – tai ir vienas iš nusiraminimo, atsipalaidavimo būdų. Jeigu ši veikla neteiktų malonumo, tikriausiai to ir nedaryčiau. Gal dėl to ir toks rezultatas.
Margutis man yra daug kas. Tai tiltas į praeitį, nes žinau, kad jau tikrai kelis šimtus metų Lietuvoje margučiai marginami vašku, tuo labiau kad tai darė ir mano mamos giminės moteriškoji linija. Galbūt margino ir mano promočiutė. Man labai svarbus šis ryšys su praeitimi, svarbu, kad margina ir mano dukra. Turiu dvejų su puse metų anūkę, kurios rankyte taip pat jau esame braukę vaško brūkšnelį. Ši bendrystė man turbūt užvis svarbiausia. Jos netgi neįmanoma apibūdinti žodžiais, jeigu nesi to savo širdyje išgyvenęs. Tai būsena, kai žmogus jaučiasi laimingas, viduje susitaikęs su savimi ir visu pasauliu.
Aišku, svarbi ir kitų žmonių nuomonė, nes gausiai dalyvauju parodose, renginiuose, amatų pristatymuose. Labai džiugina ir žmonių susidomėjimas, jų emocija, išgyventa čia ir dabar,
atsiliepimai ir žodžiu, ir raštu. Visa tai susideda į vieną bendrą ir darnų paveikslą. Mūsų šeimos margučių yra visuose pasaulio žemynuose. Per daug metų jie yra apkeliavę visą pasaulį. Turime ištikimų gerbėjų, kuriems kasmet prieš Velykas esame reikalingi savo patarimu, pasakojimu ar dalyvavimu. Esame kviečiami, ir tai yra labai malonu.
– Kalbate, kad jūsų šeimoje margintojų – trys kartos, auga ir ketvirtoji. Ką viena iš kitos perimate, pasimokote?
– Tarp mūsų didelis amžiaus skirtumas: mamai devyniasdešimt metų, man – per penkiasdešimt, dukrai – 28-eri. Skiriasi ir mūsų raštai. Vienai į kitos margučius pasižiūrint atsiranda ir minčių, ir pakopijavimo. Tačiau įdomiausia, kad kiekvienai gražiausi yra ne pačios margučiai. Man ir mano dukrai tokie yra mano mamos margučiai, o močiutei tikrai jau ne jos. Jai daug gražesni mūsiškiai. Kiekviena marginame individualiai, daug ir ne tik prieš šventes, todėl visos trys susėdusios tai darome tik retkarčiais, prieš Velykas.
Kadras iš Kosto Kajėno videomedžiagos
– Ar lengvai leidžiate savo margučiams iškeliauti už namų slenksčio?
– Su margučiais atsisveikiname įvairiais būdais, esame labai daug jų išdovanoję, pardavę, jų yra muziejų kolekcijose. Turime vadinamąjį savo šeimos margučių aukso fondą, kelis dešimtmečius kaupiame medinukus. Šį fondą pradėjo sudaryti Saulius, vis atrinkdamas jam pačius gražiausius. Tačiau negalėčiau pasakyti, kad jokiomis aplinkybėmis iš to fondo kokio margučio neatiduotume į kitus namus. Viskas priklauso nuo konkretaus atvejo. Mūsų namuose yra buvęs Sauliaus sukurtas angelas, net su išpjaustinėtu kitoje pusėje mano vardu, bet atsirado pirkėjai, kuriems reikėjo būtent šio angelo vienam mažam vaikeliui. Ir kai pamatai tokią meilę, interesą, poreikį – viskas, lengvai atsisveikini. Po šiai dienai džiaugiuosi, kad tas angelėlis saugo tą vaiką.
Taip pačiai ir su margučiais: būna, kad atrodo, jog su kokiu nė už ką neatsisveikinsi, o kitą kartą, žiūrėk, per tris sekundes apsisprendi ir padovanoji.
– Pakalbėkime apie šio senojo amato tradicijos tąsą ir kartu jos sąjungą su šiuolaikiniu pasauliu. Kas margutyje turi būti būtinai užfiksuota kaip tradicija – per simbolių raštus, spalvas, ir kas margutyje suskamba kaip atpažįstamas jūsų autorinis darbas?
– Kalbėdama apie tradiciją, vėlgi paminėsiu Laisvę Ašmonaitienę, kuri man yra paaiškinusi šio senojo amato pagrindinius principus – kad raštai turi būti uždari, nesklindantys į šalis, kad dalis lukšto turi būti su raštu, o dalis palikta nemarginta. Nesiekiu, kad mano margučiai būtų atpažįstami, absoliučiai apie tai negalvoju, vis dėlto mano margučiai atpažįstami. Gal dėl to, kad jų marginu daug. Kartais interneto platybėse aptinku savo darbų kopijų – tam tikro motyvo, rašto. Kartais draugai atsiunčia kokią nuotrauką sakydami: „Žiūrėk, radau tavo margutį.“ O jis visai ne mano, bet toks kaip mano. Štai tokiu būdu šiuolaikinis pasaulis leidžia dalintis.
Kita vertus, kalbant apie šiuolaikines technologijas ir meno kūrinio kopijavimą jas pasitelkus, vaizdą galima nukopijuoti, padauginti, bet tikro kiaušinio lukšto niekas nepakartos ne žmogaus rankomis – bent kol kas. Ir man tai labai patinka.
– Ką per tradiciją, per senąjį raštą margutyje norite palinkėti šiuolaikiniam žmogui?
– Pasimokyti, prisiminti, skaityti paprastus raštus. Kaip skaitome tekstus lietuvių kalba, panašiai galima perskaityti ir margutį. Nes simboliuose, raštuose yra užkoduota šimtmečių informacija. Dažnas šiuolaikinis žmogus atpažįsta kokį nors prekės ženklą, bet paima margutį į rankas ir nieko jame nemato. Dėl to truputėlį apmaudu, kad žmonės yra pamiršę. Kviesčiau prisiminti.
Labai dažnai galvojama, kad margutis marginamas tam, kad būtų tiesiog gražus. Bet senovėje tikrai taip nebuvo. Kiekvienas ženklas, kiekvienas simbolis turėjo savo prasmę. Ant margučio randame ir saulę, šviesos, šilumos, gyvybės pagrindą – apvalų ornamentą, pagrindinį rašto simbolį, dažniausiai sutinkamą ant kiaušinio lukšto. Taip pat žvaigždę. Jeigu numarginti kiaušinio viršus ir apačia, tai yra dvi priešybės: žemė ir dangus, diena ir naktis, gėris ir blogis. Trejybės ženklas reiškia krikščionybės Švenčiausiąją Trejybę, o kalbant apie žmogaus būtį – gimimą, gyvenimą ir mirtį. Arba paukščio pėdelę. Jeigu raštas dalijasi iš keturių – vadinasi, tai keturios gamtos stichijos, keturios pasaulio šalys, keturi metų laikai. Jeigu aplink visą margutį eina ornamento juosta, kuri neturi nei pradžios, nei pabaigos, tai yra begalybė – begalinis gyvybės ratas, nuolatinė kaita, atsinaujinimas. Gyvybės medis ant margučio vaizduoja požeminį pasaulį, žmogaus gyvenimą ir dangų. Labai dažnai sutinkamas žalčiukas, primenantis atvirkščią S raidę. Buvo tikima, kad pavasarį pradaužus kiaušinį iš jo išlaisvinama gamtą žadinanti gyvybės gyvatė – gyvata.
Kiekvieno elemento brūkšnelių skaičius irgi turi savo reikšmę: pavyzdžiui, jeigu jų septyni, tai savaitės dienos, jeigu devyni – tai sustiprintas trejetas, jeigu dvylika – dvylika mėnesių.
Kadras iš Kosto Kajėno videomedžiagos
Kadras iš Kosto Kajėno videomedžiagos
Pats tas vienas taškas, padėtas ant kiaušinio lukšto – visa ko pradžia ir pabaiga.
Pagrindinės margučių spalvos yra trys. Juoda – tai žemė maitintoja, iš kurios pavasarį ištrykšta gyvybė. Raudona – kraujo, gyvybės spalva. Žalia – žalumos, gyvybės, augmenijos, nubundančios gamtos spalva. Buvo ieškoma ir kitų: geltona – subrendusių javų spalva, mėlyna – dangaus.
Iš tikrųjų kiekvieno mūsų žiūrėjimas į margutį yra skirtingas ir savitas. Pagrindas yra mūsų viduje, mūsų mintys, mes marginame, mes suteikiame margučiui visą galią. Paprastas kiaušinis yra gyvybės simbolis, o margutis, kaip tikėta senovėje, gyvybines galias sustiprina dešimtis kartų. Dėl to žmogui dovanodamas margutį visų pirma jam linki sveikatos, stiprybės, visokių palankių dalykų.
Praktiniai patarimai, kaip teisingai marginti vašku
„Marginti vašku visiškai nesunku, – sako margintoja Audronė Lampickienė. – Gerai pasiruošus, kiekvienam išeina. Jeigu ne pirmas ir ne trečias, tai dvidešimtas kiaušinis tikrai pavyks.“ Svarbiausia bandyti, tinkamai pasiruošti marginimo procesui ir po pirmo nesėkmingo bandymo nenuleisti rankų.
Vaškas, kotelis su adatėle, vaško šildyklė.
Vaškas turi būti labai karštas, tik tada pavyks nubraukti tiesų ir gražų brūkšnelį. Kiaušinis neturi būti ką tik ištrauktas iš šaldytuvo, geriausia, kad būtų prieš valandą išvirtas, šiek tiek šiltas.
Kotelis su adatėle – labai paprastas įrankis: į bet kurį pieštuką su trintuku gale galima įsmeigti smulkią vinutę arba smeigtuką, įvairių dydžių adatėlę su galvute. Ir viskas – patogiai, kompaktiškai atsisėdame prie stalo, prisitraukiame kuo arčiau rankų vaško šildyklę, nes jeigu
per daug užtruksime, kol atnešime vaško lašelį iki lukšto, vaškas ant adatėlės sustings. Žvakutė po šildykle turi būti balta, nearomatinė, nes tokios prasčiau dega. Brūkšnelis ant kiaušinio lukšto kas kartą braukiamas į save – taip lengviau pavyks nupiešti jį tiesų.
Margučio marginimas dviem spalvomis ir vaško nuvalymas.
Pirmiausia ant balto virto kiaušinio vašku nupiešiame dalį piešinio. Tada kiaušinį merkiame į šviesiausią spalvą, kokią turime, pavyzdžiui, geltoną. Išėmę iš dažų geltoną kiaušinį jį nudžioviname ir tada ant sauso tęsiame vaškavimą. Šį kartą piešinį pabaigiame iki galo. Tada margutį merkiame, pavyzdžiui, į žalius dažus, palaikome, išimame, nudžioviname ir nuo sauso nuvalome vašką.
Tai padaryti labai patogu prie žvakės liepsnos iš šono laikant margutį ir plotelį po plotelio valant vašką minkštu popieriumi ar audinio skiaute. Virš žvakės liepsnos laikomas kiaušinis aprūks. Marginant daug margučių, juos galima trumpai įstumti į 100–110 laipsnių temperatūros orkaitę. Patirpus vaškui skardą su margučiais ištraukti ir atsargiai paėmus po vieną audinio skiaute nuvalyti. Yra margintojų, kurie vašką, kartais specialiai paspalvintą kreidelėmis, palieka nenuvalytą. Toks reljefinis raštas atrodo irgi įspūdingai, tačiau, pasak A. Lampickienės, pagal senąsias tradicijas užbaigtas margutis tas, nuo kurio vaškas būna nuvalytas.
Augalinių dažų paruošimas.
Ne vienas augalas tinkamas pasiruošti natūralius dažus kiaušiniams marginti. Labai gerai dažo raudongūžio kopūsto, sutrintų mėlynių uogų nuoviras, taip pat visiems puikiai žinomi svogūnų lukštai, kuriuos reikėtų užsimerkti gerokai iš anksto, gal net keletą kartų užvirinti. Šiemet A. Lampickienė, kadangi gamina arbatas ir prisidžiovina daug žolių, paeksperimentavo – kiaušinius pabandė nudažyti fermentuotų kanapių lapų, šalavijų lapų ir topinambų (vadinamųjų žieminių bulvių) žiedų nuovirais.
Dėl dažymo sėkmės tautodailininkė rekomenduoja paieškoti – galbūt į nuovirą įpilti šiek tiek acto, įberti druskos. Vienas ar kitas būdas tikrai nėra geresnis, dažymo sėkmė priklauso ir nuo kiaušinio lukšto – juk neaišku, ką sulesė jį padėjusi višta. Pasitaiko, kad vienas iš tos pačios dėžutės išimtas kiaušinis nusidažo labai gerai, o kitą gali merkti į trejus skirtingus dažus, bet spalvos išgauti niekaip nepavyksta.
Žalio kiaušinio turinio ištuštinimas prieš dažant.
Specialiu grąžtu arba yla, skriestuvo adatėle žalio kiaušinio gale padaroma viena skylutė (jeigu jų bus dvi, kiaušinio ištuštinti nepavyks). Tada skylutė paplatinama kanceliariniu peiliuku. Imame tuščią švirkštą ir į jį pritraukiame oro. Įkišame švirkšto adatą į kiaušinio vidų pro skylutę ir pučiame orą, kad šis kiaušinio turinį išstumtų į indelį. Vieno karto neužtenka, procedūrą reikia pakartoti kelis kartus, kol išbėgs visas kiaušinis. Įtraukiant švirkštu oro adata nuimama, kad kiaušinio turinys jos neužkimštų. Ištuštintas kiaušinis kelis kartus išplaunamas įšvirkštus į jį vandens ir tuo pat būdu jį pašalinus. Marginama kiaušinio lukštą prieš tai išdžiovinus.
Projektą „Tautodailės atspindžiai“ iš dalies remia Lietuvos kultūros taryba.
