Akvilė Melkūnaitė | Tomos Saldukaitės nuotr.
Akvilė Melkūnaitė verčia prancūziškus tekstus – prozą ir dramas – į lietuvių kalbą, kad jie būtų prieinami mūsų šalies skaitytojui, o taip pat siekia, kad lietuviškoji dramaturgija prabiltų prancūziškai (su kolegomis prancūzais Akvilė Melkūnaitė yra išvertusi Mariaus Ivaškevičiaus, Sigito Parulskio, Gintaro Grajausko, Lauros Sintijos Černiauskaitės, Mindaugo Nastaravičiaus ir Birutės Kapustinskaitės pjesių – išspausdintų ir virtusių spektakliais Prancūzijoje). Kviečiame skaityti pokalbį su vertėja, kuriame mąstoma apie kultūrą plačiąja prasme, kalbos, autoriaus ir kūrinio bei vertėjo (ap)raiškų ir santykių ypatybes, čiuopiant dabarties pulsą, jaučiant istorijos dūžių aidą.
Kas ir kaip esame XXI amžiaus tikrovėje, kurią sukrėtė karo realybė, tapdama iššūkiu ir išbandymu kiekvienam asmeniškai ir visai žmonijai skleidžiasi pašnekesyje su vertėja.
– Tavo raiškos sritis – vertimai prancūzų kalba, tad pasidalink prancūzakalbės kultūros pajauta. Kiek ji Tau įdomi ir pažini?
– Įdomi ir pažini tiek, kiek apskritai įdomi kultūra, o ji didelė ir svarbi gyvenimo dalis, jei žiūrėsim plačiai: nuo kasdienybės iki meno. Terpė, kurioje esam, kvėpuojam. Prancūzai turi grakščią sąvoką, kuri sujungia abu dalykus: lʼart de vivre – gyvenimo menas. Prancūzijos kultūra man įdomi ir reikalinga pažinti, nes studijavau prancūzų kalbą ir verčiu iš prancūzų kalbos, turiu bičiulių Prancūzijoje. Tiesa, tą neaprėpiamą reiškinį pažįstu tik fragmentiškai ir labai mažas jo daleles – tai kelionės, knygos, filmai, sutikti žmonės, išgirstos naujienos, tai nėra baigtas, o vykstantis procesas. Dabar daugiau domiuosi karo naujienomis, negu kita informaciją.
– Kokia Prancūzija Tavo akimis? Kas asmeniškai įdomiausia, artimiausia, labiausiai įkvepia ir žavi?
– Enciklopedinio žvilgsnio ar žvilgsnio iš paukščio skrydžio neturiu. Dabar veikiau norėtųsi kalbėti apie liūdinantį ir atsainų – kiek girdžiu ir skaitau – prancūzų požiūrį į karą, regis, besąlygišką pasitikėjimą rusų kultūra ir palankumą jai, žvilgsnį pro rožinius akinius (pvz., kovo 27 d. Paryžiaus Garnier opera surengė labdaros koncertą „konflikto Ukrainoje“ aukoms paremti – žodis „karas“ nevartojamas ir pan.). Domiuosi, bet nenorėčiau idealizuoti prancūzų kultūros taip, kaip jie idealizuoja rusų. Bet tai gal atskira tema.
Mano įspūdis subjektyvus ir stereotipinis: kaip ir visų šalių, turtinga istorija, į kurią įeina ir monarchija, ir audringa, prieštaravimų pilna 1789 m. revoliucija, ir gotikinių katedrų statymas, ir altorių griovimas bei „Proto“ ir „Mokslo“ skulptūrų atsiradimas vietoj buvusių šventųjų, ir tautų sambūvis, ir modernios Luvro piramidės atsiradimas šalia buvusių karališkų rūmų, po revoliucijos tapusių muziejumi. Kai Vilniuje nukėlė Petro Cvirkos skulptūrą, juokais pagalvojau apie Luvro rūmus – kaip gerai, kad prancūzai jų nenugriovė, statydami modernią stiklo ir plieno piramidę (projektas užsakytas 1981 m., kai prezidentu buvo socialistas François Mitterrandʼas). Pagal susikertančių ideologijų ir praeities ženklų šalinimo logiką, turbūt turėjo griauti. Praeitį ir dabartį derinantis požiūris praturtina ar bent jau neskurdina miesto veido. Yra kūrybiškas ir vaisingas. Gal tai vienas iš patrauklių dalykų. Smagus ir patrauklus tas „gyvenimo menas“, kai neabsoliutinamas, smagi prancūzų atsaini elegancija, lengvumas, polėkis, jei kalbam apie charakterį. Bet pasakyti tiek, reiškia nieko nepasakyti.
Akvilė Melkūnaitė | Algirdo Kubaičio nuotr.
– Veikiausiai ne kartą esi buvusi Prancūzijoje, tad prisimink pirmąjį apsilankymą, kas tada padarė didžiausią įspūdį? Gal gali pasidalinti ypač įstrigusiais Prancūzijos patyrimais?
– Pirma viešnagė buvo Brantomo miestelyje prie Dordonės upės, šalies pietvakariuose, pagal studentų mainų programą gyvenau šeimoje, kuri turėjo viešbutuką ir jame darbavosi: vasara, saulėkaita, kieme nuolat plevėsuoja daugybė baltų rankšluosčių ir patalynės. Prisimenu akmeninę Perigė miesto katedrą pietų saulės šviesoje ir kaimynus duonkepius, kurie sakydavo labanakt dešimtą vakaro, nes trečią–ketvirtą ryto turėdavo pašauti į krosnį bagetes ir kruasanus, kad septintą ryto miestelio gyventojai galėtų jų nusipirkti pusryčiams. Man, augusiai sovietinėje santvarkoje, tai buvo ir pasakiškas, ir žemiškas patyrimas – kaip? Duonkepiai? Keliasi trečią ryto? Paskui patys pardavinėja duoną? „Žmonės kaip ir mes“, labai malonūs ir šilti (svarbu, kad ne didmiesčio gyventojai), šalia darbų rado laiko parodyti apylinkes, drauge žiūrėti jiems matytus, man naujus filmus (didelį įspūdį tada paliko Luco Bessono „Didžiosios žydrynės“ vaizdai ir muzika), tuomet ir pati ten jaučiausi kaip filme. O kur dar kruasanas su uogiene, kava pusryčiams ir taip toliau.
Avinjono teatro festivalis, jame turi įvykti Oskaro Koršunovo „Įstabiosios ir graudžiosios Romeo ir Džuljetos istorijos“ premjera (2003 m.; titravau spektaklius ir buvau trupės vertėja), karštis, platanai, čirškia cikados, dalyviams susirinkus į būstinės kiemą, festivalio direktorius paskelbia, kad renginys dėl laisvai samdomų techninių darbuotojų streiko neįvyks. Siaurose gatvelėse ant šaligatvių sėdi iš kitų miestų autobusais atvykę streikuotojai, tyliai ir sutartinai šnabžda (o visa gatvė skamba labai galingai, lyg koks gyvačių choras): „Grève, grève, grèvegé-né-rale!“ (Streikas, visuotinis streikas!). Mūsų ašaros po tamsiais akiniais ir, keliems prancūzams technikams padedant, tyliai, saugiai pastačius dekoracijas, įjungus reikalingus aparatus, uždarame Šv. Juozapo gimnazijos kieme po atviru dangum maždaug 30 svečių iš įvairių teatrų stebint įvyksta premjera, su tikrom žvaigždėm ir tikrais paukščiais virš Romeo ir Džuljetos. Prancūzų Montekiai ir Kapulečiai pykosi ir kovojo tarpusavy, mes ir kiti svečiai tapom tos situacijos įkaitais. Buvo laisvo laiko ir proga autostopu nuvažiavus pamatyti rožinius flamingus užliejamose pievose, pakeliui į pajūrį, į miestelį Saintes Maries de la Mer ir t. t.
– Kaip prancūzų kalba Tave patraukė? Galbūt pameni, kada išgirdai ją pirmąkart? Tavo manymu, tu pasirinkai prancūzų kalbą studijų dalyku – profesija, o gal ji pasirinko Tave?
– Tikriausiai išgirdau Džo Daseną ar Dalidą, ar Mirej Matjė, nepamenu. Tiesa, pamenu Salvatorės Adamo dainą „Tombe la neige“ („Sninga“) iš tėvų grojamos vinilinės plokštelės, turbūt ją išgirdau pirmą. Nieko romantiško: mokykloje sekėsi ir buvo įdomu literatūra ir kalba (mokiausi anglų), artėjo laikas rinktis – pagalvojau, būtų gerai mokytis kitos kalbos ir ją studijuoti. Patraukliausiai skambėjo prancūzų, niekas iš aplinkinių jos nemokėjo ir jokių ypatingų žinių apie ją neturėjau, tiesiog idée fixe. Ėmiau mokytis privačiai, kad galėčiau stoti į prancūzų filologiją Vilniaus universitete. Taip ir įvyko. Viskas savaime.
– Kalbos mokomasi visą gyvenimą, tačiau vertimo praktika reikalauja daug daugiau. Tavo patyrimu ir manymu, kas yra vertėjas? Kokia jo užduotis, pareiga?
– Kiek patyriau, vertėjas klauso, skaito, stebi, gilinasi, perteikia, perduoda, dalijasi ir kuria. Kaip ir bet kuri kita profesija, ši turi daug amato dedamųjų ir tiesiog „dvelksmo“, kūrybos. Kalbos mokėjimas viena iš jų. Nebūtų buvę Babelio ir žmonių užmojo pastatyti bokštą iki dangaus, nebūtų Dievas nubaudęs už siekį turėti „bokštą su dangų siekiančia viršūne ir pasidaryti sau vardą, kad nebūtų išblaškyti po visą žemės paviršių“ (Pr, 11), bokšto nugriovęs ir kalbą sumaišęs, iki šiol visi tebekalbėtume ta pačia kalba ir vertėjo profesijos nebūtų. Dabar turim darbo jungti tai, kas, pagal Babelio legendą, seniai iširę, austi audinį. Žodis ir tekstas, regis, lotyniškai reiškia „sujungimas“. Žodžių tekstilė. Toks ir darbas, jungti, supratus „perkelti“ į kitą terpę.
Šv. Jeronimo kapas (kenotafas) Betliejuje, po Šv. Kotrynos bažnyčia | Akvilės Melkūnaitės asmeninio archyvo nuotr.
– Kaip jauteisi pradėdama vertimo praktiką? Kaip tai regėjosi tada, kaip vertini šiandien tiek pirmuosius darbus, tiek apskritai vertimo procesą, tai – darbas ar malonumas, amatas ar kūryba?
– Pirmas mano vertimas buvo 1928 m. parašytas siurrealisto André Bretono pasakojimas „Nadža“ (arba, neprancūzinant vardo, „Nadia“), magistro darbo dalis. Jaučiuos dėkinga savo mylimai dėstytojai, profesorei Genovaitei Dručkutei, kad leido man tokią avantiūrą (tada nebuvo tokios praktikos, jog kūrinio vertimas būtų baigiamojo darbo dalis). Neturėjau viso literatūros kūrinio vertimo patirties, buvo labai įdomu ir sudėtinga, bet kartu ir lengva, nes nežinojau, su kokiais sunkumais susidursiu. Tad ir neįtariau, kur tyko slenksčiai. Daug skaičiau apie dadaistus, siurrealizmo judėjimą, visur buvo vieni atradimai. Iki šiol man tai vienas brangiausių darbų. Baigus studijas įsidarbinau „Baltų lankų“ leidykloje, ir šį vertimą išleido. Viskas tiesiog įvyko. Man vertimas yra tiesiog mėgstamas darbas, nežinau kito apibrėžimo. Mėgstamas, todėl ir suteikia daug džiaugsmo. Tai gal kūryba? Words, words, words.
– Tavo manymu, kokios esminės, būtinos savybės vertėjui?
– Kantrybė, smalsumas, išradingumas, kūrybingumas ir atkaklumas. Pabaigos nėra, tad reikia kantrybės ilgai eiti tuo keliu, jis labai įvairus. Svarbu turėti bendrakeleivių.
– Kas Tau leidžia teigti, jog tam tikras vertimas yra geras, pavykęs?
– Apie savo vertimą: jaučiuosi, kad padariau viską, ką įstengiau, o kai reikėjo pagalbos, kreipiausi į išmanančius šaltinius (žmones ar knygas) ir ją gavau. Kai pasitariau su redaktore ir radome geriausią variantą. Padariau, ką galiu: supratau mintį, pajutau ritmą, dvasią – išverčiau, tada tas vertimas pavykęs.
Kai skaitydama vertimą suprantu pasakojimą ar temą, girdžiu ritmą, alsavimą – gal tai poezija, pažįstu ir „įsikertu į“ autoriaus stilių, kai nekliūva lietuvių kalba, neklumpu už supainiotų stilistikų arba „nesiklijuojančių“ kalbos registrų – žodžiu, lygiai taip pat, jei kolega padarė viską, ką galėjo, man regis, vertimas geras ir tai tiesiog „iš akių matyti“.
– Turi vertimo kriterijus ir tam tikrą idealą, kuriuo seki, kurio sieki, eini link, tarsi matuodamasi?
– Vertimo kriterijus – autorius, jo kūrinys.
Žaviuosi ir mokausi iš kolegų, labai labai daug galiu išvardyti. Ypač žaviuosi tais, kurie vertė milžiniškus, turtingus kūrinius tuo metu, kai nebuvo interneto.
Visų patirtys ir keliai individualūs, tad matuotis galiu tik su savo darbais – kažko anksčiau negalėjau ar nesupratau, ką gal dabar jau galiu, permanau greičiau, lengviau negu anksčiau, tiesiog įgudimo ir patirties dalykai. Gal ir greičiau pamatau, ko negaliu išversti.
– Galima sakyti, esi dramaturgijos vertėja. Kas Tau yra drama?
Nieko originalaus nepasakysiu: drama yra parašyta scenai, gyvam atlikimui, tekstas turi būti režisieriaus ir aktorių įkūnytas. Jo kita paskirtis negu prozos. Tad ir versti dramą – kitokia patirtis nei versti prozą: atrodo, paneriu, kvėpuoju jos ritmu ir baigiu – išneriu, svarbu nesustoti, pajausti jos gyvumą, ritmą, girdėti ją. Jeigu kūrinį rengiasi statyti scenoje, klausau gyvo aktorių skaitymo dar prie stalo, kalbamės apie tekstą ir taisau, kas kliūva, nesklandu ar neaišku.
– Išgyvenamo karo akivaizdoje, Tavo nuomone, menas neturėtų būti politizuojamas, kūryba turėtų būti apolitiška, kitaip sakant, „menas dėl meno“, o galbūt visas gyvenimas yra vienokia ar kitokia prasme politika, žmogaus raiška bet kokia forma byloja jo poziciją, nuostatas, įsitikinimus ir pažiūras?
– Galiu tik tiek pasakyti: mano akimis, kiekvienas, ar jis gydytojas, duonkepys, ar menininkas, visų pirma yra žmogus. Visa kita yra mūsų žmogystės – arba jos nebuvimo, trūkumo – vaisius ar pasekmė.
– Akvile, balandžio 23-iąją minima Pasaulinė knygos diena, šia proga Tavo linkėjimas – „…“?
– Dabar visiems mums, su proga ar be jos, su knyga ar be jos, skaitantiems ir ne, linkiu taikos.
