Arūnas Baltėnas. Jurginės. Šiaulių r., Raudėnai, 2009 m.
Jurginės – atgimstančios žalumos, pavasario darbų pradžios šventė. Atgaivinus senąsias tradicijas, Jurginės minimos Raudėnų miestelyje: čia vis dar aidi ragų gaudesys, sklinda duonos kvapas, o į lauką išgenami gyvuliai. Autentiškos šventės akimirkos įamžintos fotografo Arūno Baltėno fotografijose.
1999 metais Šiaulių rajono Raudėnų miestelio bendruomenė atgaivino Jurginių šventės tradiciją. Pirmaisiais metais į savo namus ir laukus pakvietė ūkininkas Algimantas Brikas, o nuo 2000-ųjų Jurginės švenčiamos Jovitos ir Vidmanto Lubių sodyboje. Šventė prigijo, ji suburia ne tik kaimynus, į svečius atvyksta ir kitų Žemaitijos miestų – Kuršėnų, Šiaulių, Mažeikių, Kelmės, Plungės, Telšių – moksleiviai, folkloro ansambliai. Arūno Baltėno fotografijose – 2009 metų šventės akimirkos.
Apie Jurginių tradicijas pasakoja Raudėnų pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos, etikos ir etnokultūros mokytoja, šventės siela Jovita Lubienė.
Kaip nutiko, kad Raudėnuose švenčiamos Jurginės, atsakyti nelengva, bet gerai žinau, kodėl ir šiemet jos bus. Užtenka žiemai baigiantis sulaukti vieno kito skambučio, vieno kito mokinių klausimo: „Kada šiemet Jurginės?“ ir pasidaro aišku, kad tikrai vėl jas švęsime. Jei norim, kad papročiai, apeigos ir jas lydintis folkloras išliktų, kad šventė prigytų ir būtų tęsiama, labai svarbu tradicijas perduoti, ir kad būtų, kas jas perima.
2010 m. vasarą Raudėnų krašte vyko kompleksinė kraštotyros ekspedicija. Tuomet vyresnieji Raudėnų seniūnijos gyventojai prisiminė, kad balandžio pabaigoje, apie Šventą Jurgį, buvusi diena, kai reikėjo į lauką išginti viščiukus: „(…) kad išperintų viščiukų vanagas neišgaudytų, išleidžiant pirmąkart į kiemą, juos reikia pavaryti į pietų pusę. Jeigu pučia šiaurys – geriau palaukti kitos dienos arba prakišti pro tekinio skylę, sudėjus į krepšį, aprūkyti šventintu kadugiu.“
Kaip konkrečiai buvo švenčiamos Jurginės, jie nebeprisiminė, tačiau kai kurie šventės fragmentai atmintyje dar buvo išlikę. Tai mus paskatino pamėginti atgaivinti šią pirmosios ganiavos ir žiemkenčių javų apėjimo šventę. Pirmaisiais metais pabandėme atkurti pagrindines visoje Lietuvoje žinomas Jurginių tradicijas – gyvulių išginimą, javų apėjimą, supimąsi, kiaušinienės kepimą ir kt. Paskui pradėjome rimčiau gilintis į mūsų krašto ir aplinkinių regionų tradicijas, papročius. Tad dabar Raudėnų Jurgines – linksma ir patraukli šventė, kurią švenčiame pagal žemaitiškus bei savojo krašto papročius, prisimindami ir kitose Lietuvos vietose išlikusias tradicijas.
Arūnas Baltėnas. Jurginės. Šiaulių r., Raudėnai, 2009 m.
Arūnas Baltėnas. Jurginės. Šiaulių r., Raudėnai, 2009 m.
Kodėl būtent Raudėnuose susigrąžinome Jurgines? Turbūt todėl, kad turėjome savo namus, gyvulius, žiemkenčius – buvo kur švęsti. Be to, buvome ir esame skatinami, raginami šios tradicijos neapleisti, sulaukiame visokeriopos pagalbos iš savo artimųjų – tėvukų ir vaikų, kolegų mokytojų, moksleivių, kultūros ir seniūnijos darbuotojų, bendruomenės narių, Raudėnų folkloro ansamblio „Gerviki“ dalyvių ir kitų bendraminčių – etnokultūros, tradicijų, folkloro mėgėjų ir puoselėtojų iš visos Lietuvos. Žinoma, patiriame šventės džiaugsmą ir manome, kad tai svarbu, vertinga ir reikalinga tiek mums patiems, tiek visiems jos dalyviams.
Mūsų Jurginių šventė yra dviejų dalių. Prieš šventę rengiamos konferencijos, seminarai, vedamos atviros pamokos ir kūrybinės dirbtuvės, kas antrus metus vyksta „Jurjos“ – Šiaulių rajono vaikų ir moksleivių, liaudies kūrybos atlikėjų konkursas, organizuojama tautodailininkų ir amatininkų mugė, liaudiškų sportinių rungčių varžytuvės ir kt. Vėliau vyksta šventė su įvairiomis apeigomis, jurginėjimo vaišėmis ir linksmybėmis
Jau porą dešimtmečių Jurginės kaskart kitokios. Ir gamta, jos spalvos, nuotaika, net temperatūra kasmet kitokia, bet kad tai pastebėtume, vertintume, brangintume, turime stabtelėti, apsidairyti, tiesiog pajurginėti tame pačiame ciklinio laiko ir gimtosios erdvės taške – balandžio 23 d. mūsų Raudėnuose. (Ar nors žinoti, kad galime tai padaryti.)
Jurginių akcentai:
Velykoms margučiai, o Jurginėms jurgučiai – gausumui, turtingumui, vaisingumui.
Merginos senuoju tradiciniu būdu vejasi šiais laikais labai populiarias „draugystės juosteles“.
Arūnas Baltėnas. Jurginės. Šiaulių r., Raudėnai, 2009 m.
Pavasarį ragais arba daudytėmis kasmet pasveikina nuolatinis Jurginių svetys – Šiaulių „Saulėtekio“ gimnazijos folkloro ansamblis „Vieversėlis“, vadovaujamas Arūno Stankaus.
Tradicinės Jurginės – tai šeimos ir kaimynų, bendruomenės šventė, kiekvienas jos dalyvis turi savo pareigas. Šiandien vyriausioji karta dar gali perteikti dainavimo tradiciją, ir noriai tai daro.
Prieš gyvulių išvarymą prie slenksčio gaspadinė deda užrakintą spyną – taip surakina vilkams nasrus, porą jurgučių – vaisingumui, gausumui, turtingumui (žalias – pavasario žaluma, rudas – žemės, grūdų, gyvulių spalva). Jei išvaroma iš tvarto avis užliptų ant jurgučio, jos nuo vilkų niekas nebeapsaugos. Kiekvieną išgenamą gyvulį reikia aprūkyti švęstos verbos (kadagio) dūmais – raganos neapstos.
Jurginės – pirmosios ganiavos šventė: nesvarbu, koks tądien oras, būtina gyvulius trumpam išginti net ant sniego, kad jų niekas nenužiūrėtų, kad jie nesirgtų, kad netrūktų pašaro. Žemaitijoje piemenukas tris kartus apibėgdavo aplink bandą su tvarto raktu ir rykšte rankose. Tada raktą mesdavo į bandos vidurį, kad vilkai nepjautų, o rykštę užkišdavo tvarte už balkio, kad banda neišsibėgiotų.
Arūnas Baltėnas. Jurginės. Šiaulių r., Raudėnai, 2009 m.
Gaspadorius su Jurginių išvakarėse kepta duona, lašiniais ir alaus ąsočiu apeidavo žiemkenčių laukus 3–12 kartų.
Šventės išvakarėse išsikepdavo ir apeiginės duonos kepaliukų, kuriuose įkepdavo po 2 kiaušinius.
Vieną apeiginės duonos kepaliuką užkasdavo apeito javų lauko pakraštyje – taip prašydavo gero derliaus, gyvulių apsaugos nuo žvėrių ir ligų. Užkastą duonos kepaliuką užliedavo alumi.
Arūnas Baltėnas. Jurginės. Šiaulių r., Raudėnai, 2009 m.
Kitą kepaliuką pasidalydavo su šeimos nariais, artimaisiais – bus geras derlius, žvėrys gyvulių ir paukščių nekliudys. Apeiginės Jurginių duonos duodavo ir elgetoms, padėdavo bažnyčioje ant šv. Jurgio altoriaus.
Vaišinimasis gamtoje per Jurgines vadinamas jurginėjimu. Čia dalyvavo visi: piemenys, jaunimas, suaugusieji. Kaimynai lankydavo vieni kitus, linkėdavo derliaus, gyvulių sėkmės, žemdirbių sveikatos.
Pirmąjį rastą laukinių paukščių kiaušinį aukodavo dievams. Mūsų Jurginėse dalyvaujantys piemenukai (moksleiviai pradinukai) dievui Ganikliui aukoja kraujo spalvos kiaušinį, margintą paukščių paukštės pėdele, ir duoda priesaiką gyventi darnoje su gamta.
