Parodos instaliacijos fragmentas | Neringos Poškutės-Jukumienės nuotr.

Lietuvių autorinės juvelyrikos kūrėjai ypatingai retai išeina už savo lauko ribų. Tai nebūtinai reikėtų suvokti kaip priekaištą – kiekviena medija turi savo žaidimo taisykles, veikimo lauką ir raiškos priemones, o juvelyrika savaime yra labai vieniša meno sritis. Turiu galvoje labiau jos kūrimo aplinkybes – dažniausiai tam reikia specifinių priemonių, medžiagų, įrankių, prietaisų, visa tai turi tilpti į dirbtuves, kuriose savo ruožtu reikia susikaupimo ir atsiskyrimo, papuošalo kūrimas užtrunka ne vieną dieną, o dažniausiai – ne vieną savaitę ar netgi mėnesį.

Visgi pažiūrėjus iš kitos pusės, autorinė juvelyrika jau mažiausiai penkis dešimtmečius nebėra tik papuošalų gamyba (o mes vis dar neturime žodžio, kuris galėtų stoti greta papuošalo, nereferuodamas į puošybą). Tai sritis, artimiausia kūnui, sritis, kurioje nepaprastai svarbi komunikacija tarp kūrėjo ir dėvėtojo. Sritis, kurianti ženklus kūnui, kurie gali tapti ir ženklais visuomenei. Gali, bet retai tampa.

Autorinės juvelyrikos kūrėjų įsijungimą į reliacinį meną Europoje reikėtų datuoti dešimtojo XX a. dešimtmečio pradžia, kai juvelyrikai nebereikėjo įrodinėti savo konceptualumo ir šiuolaikiškumo, savo priklausomybės meno, o ne amato sferai. Reliacinė estetika – terminas, priklausantis prancūzų kritikui ir kuratoriui Nicolas Bourrioud; taip jis apibūdino atvirus, nebaigtus, interaktyvius kūrinius, kai svarbiausia – pats bendravimo su publika procesas. Lietuvoje anuo metu, dešimtajame XX a. dešimtmetyje, juvelyrai atidarė grupinę parodą Pamėnkalnio galerijoje su performansu, veikdami beveik sinchroniškai su Vakarų kolegomis; galima prisiminti ne vieną tolimesnį anuometinį bandymą išeiti iš puošybiškumo rėmų – Algio Mikučio ir Ąžuolo Vaitukaičio „Desmurgiją“, Sigito Virpilaičio „Priekūnius“, tačiau didžioji dauguma lietuviškųjų kūno ženklų taip ir liko ekspozicinės erdvės/vitrinos ribose, geriausiu atveju iš dirbtuvės ar galerijos persikeldami ant dėvėtojo rūbo ir tuo pabaigdami savo misiją.

Ryškiausia (jei ne vienintele) reliacinės estetikos atstove Lietuvos šiuolaikinės juvelyrikos lauke neabejotinai galima pavadinti Neringą Poškutę-Jukumienę, pastarąjį dešimtmetį nuosekliai vykdančią juvelyrikos kaip tyrimo programą. Iš darymo persiorientavusi į tyrimą, ji demonstruoja savo siekimą nuolatos plėsti veikimo laukus, tuo pat metu likdama autorinės juvelyrikos areale, tuo pat metu atsisakydama daugybės dalykų, kuriais įprastai apibūdinama juvelyrika, arba kvestionuodama įprastas sąvokas, definicijas bei medžiagas. N. Poškutės-Jukumienės solo paroda „OMG“ Telšių galerijoje – kol kas išsamiausias autorės pasakojimas apie tai, kas išlieka svarbu, kai tikslu tampa nebe daiktas, o procesas, ir kas nubyra kaip nereikalingos metalo drožlės.

Objektas iš serijos „Ribos“. „Ribų juosta“, 2020 m. | Neringos Poškutės-Jukumienės nuotr.

Visų pirma, nubyra objektiškumas. Atrodo, kad dažniausiai menininkams svarbu sukurti išliekantį kūrinį, tokį, kuris atlaikytų laiko išbandymą ir net ir po daugelio metų kalbėtų apie amžinus dalykus. Ne. Bent jau Neringai tai netinka. Akronimai ir lakštinis auksas ant odos, puodai, virstantys aksesuarais ar kolona, garsas, kurį skleidžia metaliniai rombai, metami į įmagnetintą plieno lakštą, siūlymas pasimatuoti metalines regalijas veidrodyje, auksinė vėliava, plevėsuojanti prie galerijos įėjimo – visko daug ir viskas kalba apie norą patraukti, įtraukti, išprovokuoti žiūrovą čia ir dabar. Tam, kad jis „atsineštų savo kūną“ į parodą ir virstų eksponatu čia ir dabar. Tai, kas su darbais nutiks vėliau, nėra taip svarbu, jie jau bus atlikę savo funkciją. Viename interviu autorė sakė: „Iš tiesų įprasta, kad pirmas impulsas yra sukišti darbus į vitrinas ir ten laikyti. Tačiau man rūpi provokacija, aš siekiu kūrinį išvesti iš vitrinų, noriu, kad žiūrovas, aktyvią naujieną sužinojęs meno kūrinio dėka, jame dar atrastų ir juvelyrikos mediją, kad nustotų į ją žvelgti taip, lyg vienintelis galimas jos pavidalas būtų šaltas vitrininis neliečiamas dalykas po stiklu, o materiali vertė yra vienintelė vertingoji savybė.“

Neringos Poškutės-Jukumienės kūriniai – procesualūs, o ne objektiški. Net tuomet, kai jie – apčiuopiami, daiktiški. Auksiniai. Ir čia yra antrasis dalykas, kurio atsisako autorė: tai vertė. Juvelyrikoje vertė reiškia labai daug; tai – viena iš išskirtinių jos savybių. Juvelyrikoje auksakaliai, dizaineriai ir menininkai žarsto safyrus, rubinus ir deimantus, inkrustuoja juos į platiną ir auksą, savo kūryba sukurdami pridėtinę vertę šioms savaime brangioms ir vertinamoms medžiagoms. Taip buvo (ir tebėra) įprasta, aišku, jei nesi autorinės juvelyrikos kūrėja(s) – iš tų, nuo septinto praėjusio amžiaus dešimtmečio maištaujančių prieš brangių medžiagų naudojimą juvelyrikoje ir vertę perkėlusių iš materialios – į meninę plotmę.

Instaliacijos „In gold we trust“ fragmentas. „Aukso pirštas“ | Neringos Poškutės-Jukumienės nuotr.

Tačiau Neringa Poškutė-Jukumienė elgiasi dar kitaip. Ji naudoja auksą, atsisakydama laikyti jį vertingu. Tiksliau, auksas, kaip vienas iš svarbiausių juvelyrikoje naudojamų metalų ir vienas iš vertingumo ekvivalentų, šioje parodoje egzistuoja visais įmanomais pavidalais, tačiau nei vienas jų savaime negeneruoja vertės. Auksinė vėliava, plevėsuojanti tiek galerijos įėjimu, iškart nurodo į ironiją – tai lyg ženklas, kad viskas, ką pamatysite įėję, bus apibarstyta aukso dulkėmis, į kurias tačiau jokiu būdu nereikėtų žiūrėti rimtai. Aukso mūsų gyvenime labai daug, bet jis netikras – arba jei ir tikras, tai nieko nereiškia. Kaip tik apie tai ir kalba menininkė, eksponuodama „auksinę“ striukę, kurią galima ir dabar matyti parduotuvių vitrinose, „auksinius“ batelius, prieš keletą metų įnirtingai reklamuotus visose batų parduotuvėse. Auksines mintis, auksu išrašytas ant sienos. Tikras auksas čia – atlieti pačios autorės pirštai su auksiniu žiedu ant vieno iš jų. Ar tai nuoroda į karalių Midą, kuriam prisilietus, viskas virsdavo auksu? Bet mes juk pamename, kaip baigėsi karaliui. Todėl Neringa Poškutė-Jukumienė filmuotame performanse pabando aukso folija padengti savo kūno fragmentus – tuos, kuriuos dažniausiai puošiame, riešus, kaklą – tam, kad parodytų tokio puošimosi laikinumą, o drauge – ir (žinoma) kvestionuotų aukso reikalingumą.

Auksas visuomet brangsta krizių laikais, nuvertėjant pinigams. Auksas – valstybės išleidžiamų banknotų garantas. Investicinis auksas (tai rašant, vaizduotė ima piešti aukso luitelius, saugomus požemiuose) ir panašūs dalykai. Tačiau juk viskas tėra mūsų susitarimo reikalas. Ypač auksas. Mes patys nusprendėme, kad būtent šis metalas bus vertingas, tai tėra socialinis konstruktas, kurį žmonija pati suformavo ir kuriuo nusprendė pasitikėti. In Gold We Trust, ironizuoja menininkė, o aš negaliu neprisiminti kito autorinės juvelyrikos kūrėjo, šveicaro Davido Bielanderio, kuris auksiniams papuošalams suteikia kartono pavidalą. Iš pirmo žvilgsnio ir neatspėtum, kad tai – ne iš kartoninės dėžės išpjauta apyrankė.

Dar vienas dalykas, kurio savo ekspozicijoje (ir kūryboje) atsisako N. Poškutė-Jukumienė, tai pastovumas. Juvelyrikos kūrinys tarsi preziumuoja, kad jis bus sukurtas su didele meile ir kantrybe, bus vertingas materialiai (šitą jau aptarėme ir atmetėme) ir išliks ilgam. Gal netgi bus perduodamas iš kartos į kartą. Neringa tuo tarpu savo kūrinius kuria iš rastų objektų ir iš plieno atraižų, iš veidrodžių ir puodų. Ir jie skirti tam, kad aplink juos ir juose judėtų žiūrovas. Be dalyvių jie neveikia. Jiems (ir autorei) būtina, jog tas, kuris ateina pažiūrėti parodos, ją patirtų visu kūnu. Vėl grįžtu į 2021 m. interviu, kuriame menininkė sakė: „niekada nevengiu ir papildomų „žaidimo“ elementų, kurie parodytų, kad tas objektas iš tikrųjų tėra tik daiktas, kol su juo nepradedi žaisti. Tai reiškia, kad bet koks konceptualios juvelyrikos objektas gali ištransliuoti pagrindinę mintį tik drauge su kūnu“. Žiūrovas turi atsinešti savo kūną ir tapti parodos komponentu. Šiuo atveju – pavyzdžiui, miesto meru, nes Neringa įgalina žiūrovą pasimatuoti regalijas: atsistojęs priešais veidrodį, jis turi rasti savo kūnui tokią padėtį, kurioje stilizuotos rombo pavidalo (apie tai dar pakalbėsime) regalijos „užlipa“ ant jo pečių, apdovanodamos laikiną žaidėją miesto valdovo statusu. Veidrodžiai ir rombai įvairiais pavidalais figūruoja ekspozicijoje, skatindami ne žiūrovo narcisizmą, o provokuodami žaidimui. Siūlydami ne dar kartą pažiūrėti į save, bet kaip tik – pasimatuoti kito antpečius. Be žiūrovo Neringos Poškutės-Jukumienės kūriniai liktų nebylūs, tai, viena vertus, suartina jos kūrybą su tradicine juvelyrika, kuriai dėvėtojo kūnas taip pat besąlygiškai būtinas, kita vertus – tai performatyvūs darbai, kuriuose juvelyrikos lieka tik tiek, kiek jos reikia, kad iš metalo išpjautum rombą ir padengtum jį spalvotu emaliu.

Instaliacijos „Matriar(ch)atas“ fragmentas. „Puodai papuošalai“ | Neringos Poškutės-Jukumienės nuotr.

Einame toliau, skaičiuoju, ką dar atmeta autorė, ir čia galima vėl grįžti prie reliacinės estetikos – siekimo įtraukti publiką į aktyvų santykį ir reagavimo į socialinį bei politinį kontekstą. Kadangi dar jai nerūpi statiškumas ir asocialumas, drauge su apolitiškumu, ir tai tikriausiai yra dalykas, labiausiai išskiriantis N. Poškutę-Jukumienę iš lietuviškojo autorinės juvelyrikos lauko. Ji visuomet laiko ranką ant pulso, ant politinės gyslos, jungiančios Lietuvą ir Baltarusiją (čia prisimenu jos darbą, reflektuojantį protestus Baltarusijoje), Lietuvą ir Ukrainą – tai galima matyti iš rombų, šmėkščiojančių darbuose, padengtų šalių, dėl kurių skauda, vėliavos spalvomis.

Objektas „BlueYellow“, 2022 m. | Neringos Poškutės-Jukumienės nuotr.

Ji reaguoja į korupcinius politikų žaidimus, į sovietinės santvarkos likučius Klaipėdoje – mieste, kuriame gyvena. Į seksistinius ir patriarchatinius aspektus kasdienybėje. Iš šios performatyvios, besikeičiančios, interaktyvios juvelyrikos galima suprasti, kas rūpi menininkei, ir dar labiau – kad jai apskritai RŪPI. Kad ji stengiasi ne atsitraukti, atsiskirti, atsiriboti, o atvirkščiai – įsitraukti, įsiveržti, įsilieti. Kaip olandai Atelier Ted Noten ar Dinie Besems, dešimtajame XX a. dešimtmetyje prašę iš publikos objektų ir juos perkūrinėję, Amsterdamo raudonųjų žibintų kvartale pastatę automatą, kurio pagalba buvo galima nupirkti žiedą labiausiai patikusiai prostitutei ir t.t. Įdomių dalykų buvo (ir tebėra), tačiau Lietuvoje šiuo metu su publika iš visų juvelyrų žaidžia viena Neringa; nieko stebėtino, kad žiūrovai dažnai baugščiai traukiasi ar apskritai stengiasi kuo greičiau pasišalinti iš nepatogios interaktyvios erdvės. Tačiau autorės tai kol kas nebaugina. Jei neliks nė vieno, drįstančio matuotis miesto valdovo žiedą ar karūną, ji vis tiek nenurims – mėtys metalinius rombus į metalo lakštą, statys koloną iš vienas ant kito sudėtų virtuvinių puodų, kurs aksesuarus iš emaliuotų indų.

Dar jai nerūpi rimtumas, nes su visomis čia paminėtomis kategorijomis ji žaidžia, apversdama daiktus, vaizdus, atvaizdus ir žodžius aukštyn kojomis. Akronimai, kuriuos taip pamėgo autorė, aksesuarai, reikšmės ir vertės, garsai ir judesiai, metalo dūžiai ir puodai be dugno, kėdė, virstanti kuprine, kurią geografinio performanso metu Neringa nešė nuo centrinės Klaipėdos aikštės iki jūros, rombai, išpjaustyti iš atitveriančios/perspėjančios geltonai juodos juostos – viskas kartu susilieja į savotišką metažaidimą, kuriame metalas ir juvelyrika tėra tik vienas iš aspektų. Jos darbai neturi pabaigos, jie bet kada gali atgyti, pasikeitus fizinėms, socialinėms, politinėms aplinkybėms ir atsiradus kitai erdvei. Tada vėl susikurs kitos konsteliacijos ir susiformuos kiti akronimai. O kol kas ji ironiškai griauna tikėjimą materialiomis vertybėmis, balansuodama tarp OMG ir WTF (taip vadinasi parodą sudarančios dalys) ir mato pasaulį per rombo formą. Nes pasitelkus ją, galima žaisti daugeliu būdų: į rombus išsiskirsto geltonai juoda užtverianti juosta, jis simbolizuoja deimantą ir būtent rombas vienu metu buvo piešiamas ant Kauno gatvių kaip įspėjamasis ženklas. Neringa Poškutė-Jukumienė, apsibrėžusi ant Telšių galerijos grindų ne apskritimą, o rombą, mėto metalinius rombus į skardą, keldama triukšmą. Sakydama, kad juvelyrika nebūtinai yra tylus ir vienišas menas.

Neringos Poškutės-Jukumienės nuotr.