Videomedžiagos kadras.

Dvi meistrės, tautodailininkės – Leokadija Kunicka-Šalkovska ir jos brolienė Olia Kunicka – yra ketvirtoji karta šeimoje, rišanti verbas. Jau ir abiejų Vilniaus krašto verbų rišėjų vaikai, vaikaičiai, marčios su malonumu įsitraukia į šių meninių sausažiedžių ir žolynų kompozicijų kūrimą.

„Verbų pynimas yra mano kraujyje. Nuo mažens pažįstamas. Kiek save prisimenu, tiek visą laiką pyniau verbas, – tvirtino meistrė Leokadija, kasdienybėje dirbanti restauratore. – Puikiai prisimenu savo pirmąją verbytę, volelinę: žalias fonas iš kraujažolių ir užrašas „Aleliuja“ iš baltų smulkių gėlyčių. Gaila, kad neišsaugojau. Dar prisimenu, kaip grįžusi iš mokyklos rasdavau mamą pristačiusią verbyčių palei sieną. Man jos širdį glostydavo, tiesiog negalėdavau atsidžiaugti. Mamos rankos buvo iš tiesų darbščios, žinote, kaip sako – be manikiūro.“

Аuksarankė Jadvyga Kunicka, ponios Leokadijos mama, buvo garsi verbų meistrė, šį amatą perėmusi iš savo mamos Marijos Višnevskos, o ši – iš saviškės. Taip verbų rišimo tradicija keliauja iš kartos į kartą, ir jokių jos silpnėjimo ženklų nematyti. Atvirkščiai, kaip sako ją tęsiančios puoselėtojos, – kaip lydėjo kitas šeimos moteris visą gyvenimą, taip visą gyvenimą lydi ir jas.

Verbininkėms darbo – ištisus metus

Verbų pynimas yra ilgas, sudėtingas, žinių, meistriškumo, meninio skonio reikalaujantis darbas. Augalų sėjimas, auginimas, rinkimas, džiovinimas, dažymas trunka ištisus metus. Ir kiekvienas procesas turi savo paslapčių, kurias būtina išmanyti. Tik tuomet atsidedama kūrybai ir verbų ornamentų, formų, spalvų derinių paieškai.

Vilniaus krašto verbos komponuojamos būtinai ant lazdyno kotelio aplink dėliojant natūralių arba dažytų gėlių, kitų augalų raštus. Pavyzdžiui, poniai Leokadijai mieliausi yra motiejukai, o meistrė Olia vieno mėgstamo augalo neturi. Verboms rišti moterų krepšiuose pūpso įvairiaspalviai sausučiai, šlamučiai, smilgos, javų varpos, kiškių ašarėlės ir uodegėlės, natūralios ir sukultūrintos, kraujažolės, bitkrėslės, dygūs žiedynai ir gausybė puokščių kitų augalų.

Seniausios verbos – šimtametės – yra volelinės ir plokščiosios. Tautodailininkei L. Kunickai-Šalkovskai ypač artimos pastarosios, o meistrė Olia yra sukūrusi autentišką ananaso formos verbų rūšį, neturinčią tradicinei verbai būdingos smilgų viršūnės. Iš tiesų, pasak senosios tradicijos puoselėtojų, Vilniaus krašto verbos stebina formų, spalvinių derinių įvairove, gyvybingumu, atsinaujinimu ir madomis.

Videomedžiagos kadras.

Videomedžiagos kadras.

Ponia Olia juokauja, kad verbininkėms darbo būna per akis ištisus metus, net pailsėti nebūna kada. Pavasarį šiltnamiuose reikia sėti gėles, tada sodinti darže daigus. Vasarą – reikalingus augalus rinkti laukuose, prie ežerų.

„Vykstame į laukus kaip į savo daržą. Porą metų vienoje vietoje nebuvome. Atvažiavome ir žiūrime, kad vieta pasikeitusi, vietoj pievos jau stovi namai. Tai pajuokavome, kad kaip čia taip – niekas net nesiteikė mūsų atsiklausti, ar galima išnaikinti mūsų gėles. Nieko nepadarysi, tenka važiuoti ieškoti kitur. Arba būna, kad žmonės guli prie ežero, ilsisi, maudosi, o mes renkame prie kranto zuikio ašarėles. Neturime laiko net pailsėti. Nes jeigu nesurinksi augalų laiku, sugrauš pelės arba nužydės, peraugs.

Kartą važiavome į Palangą ilsėtis, prie automobilio prisikabinę priekabą. Tai ilsėjomės taip, kad namo parsivežėme pilną priekabą gėlių“, – verbininkių džiaugsmus ir vargus vardijo O. Kunicka.

Meistrė Leokadija: mėgstu džiazuoti atspalviais

Ponia Leokadija prisiminė, kad jos močiutė Marija rišdavusi volelines verbas iš smulkių sausų gėlyčių. Taip pat darydavo ir popierines verbas, karpydama iš popieriaus narcizus, rožytes. O Kriaučiūnai, į kuriuos iš Vaivadiškių atitekėjo jos mama Jadvyga, garsėjo tuo, kad kiekvienuose namuose čia buvo paplitusi tradicija rišti savo verbas.

„Kriaučiūnuose gyveno vienas vyras, kuris irgi pynė verbytes, – pasakojo L. Kunicka-Šalkovska. – Ir vieną kartą praeidamas pro šalį mamai jis pajuokavo: tu tokios verbos, kokias mes čia darome, tikrai nepadarysi. Nors mama visai negalvojo tuo metu grįžti prie verbų pynimo, kai išgirdo šiuos žodžius – įsižeidusi pagalvojo: čia aš verbos nepadarysiu?! Dar ir kokią!

Ir supynė didelę volelinę verbą, kokių čia niekas nei matė, nei darė. Kai vyras ją pamatė, buvo šokiruotas. Net negalėjo įsivaizduoti, kaip galima tokią didelę padaryti.“

Ponia Leokadija aiškino, kad ir dabar rišdama verbas prisimena, kaip darbuodavosi jos mamos rankos, iki šiol atkartoja, tausoja jos amato principus.

„Man patinka plokščiosios verbos, žaisti netikėtomis spalvomis, džiazuoti atspalviais. Kaip ir mamai kažkada. Stengiuosi kaitalioti savo verbų ornamentus, stilių – pavyzdžiui, kas kartą tas pats motiejukas gali būti vis kitaip užsuktas. Iš visų augalų gali padaryti viską, kas kartą tą patį augalą gali vis kitaip panaudoti. Taip ir žaidžiu. Nemėgstu rišti daug vienodų verbų. Ką širdis ir fantazija sako, tą ir darau. Ir svarbiausia – kuo daugiau darai, tuo lengviau įsivažiuoji.

Pinu ir volelines verbas, su margučiais, bet širdžiai artimiausios – plokščiosios su širdelėmis. Gal todėl, kad joms reikia kiek mažiau medžiagos. Nes negaliu prisirinkti jos tiek, kad pridaryčiau daug verbų mugėms. Žinoma, kai verbas rišu parodoms, ypač konkursinėms, tarptautinėms, tenka pasistengti“, – aiškino restauratore pagal profesiją dirbanti L. Kunicka-Šalkovska.

Videomedžiagos kadras.

Videomedžiagos kadras.

Kiekvienai verbų rūšiai – atskiras laikas

Meistrė Olia verbų pynimo amato išmoko iš Jadvygos Kunickos, kai būdama aštuoniolikos ištekėjo už jos sūnaus ir atsikėlė gyventi į Kriaučiūnų kaimą.

„Iš pradžių man tik patikdavo žiūrėti, kaip verbos daromos. Paskui vyro mama juokais paragino: gal jau užtenka žiūrėti, gal laikas pabandyti? Taip ir pradėjau – po truputį, nuo mažiausios verbytės, nuo širdelių ornamentų. Prisimenu, pirmąsias savo verbas Kaziuke Kalvarijų turguje pardaviau po penkiasdešimt centų. Ir buvo taip malonu, kad užsidirbau savo pinigėlių. Paskui jau pasiruošiau Verbų sekmadieniui. Taip verbų pynimas tapo mano hobiu ir papildomu uždarbiu. Ir štai jau pinu 44 metus“, – kalbėjo laiškininke šiuo metu dirbanti O. Kunicka.

Ji negailėjo gražių žodžių prisimindama verbų rišėją Jadvygą, kuri tiesiog trykšdavo fantazija, kurdavo daug skirtingų verbų. Kiekvienai rūšiai būdavo skiriamas atskiras laikas: vieną savaitę būdavo rišamos plokščiosios verbos, kitą – volelinės. Dar ponia Olia pamena, kad jos mokytoja niekada nepeikdavo jos pirmųjų bandymų, niekada iš jos lūpų neišgirsdavo pasakymo, kad verbos yra negražios. Ji mandagiai pasiūlydavo išbandyti ar kitokią spalvą, ar kompoziciją.

Verboje – meistro charakteris ir gyvenimas

Abi moterys tvirtino, kad Vilniaus krašto verbomis ypač žavimasi Lenkijoje – jų subtilumu, natūralumu. Netgi bandoma mėgdžioti, įpinti lietuviškų fragmentų į lenkiškas verbas. Tiesa, lenkiškos verbos nuo lietuviškų skiriasi labai ryškiomis, kone liuminescencinėmis spalvomis, margaspalvėmis verbų „šukuosenomis“. Taip pat lenkams nebūdinga verbas pinti su lazdynų pagaliukais. Ir tai nieko nuostabaus, svarstė ponia Leokadija – juk lenkų tautiniai drabužiai yra kur kas ryškesnių spalvų.

Kunicka-Šalkovska prisiminė, kaip būdama paauglė su mama pardavinėdavo verbas prie bažnyčių Verbų sekmadienį. Kaip suvažiuodavo, suskrisdavo į Vilnių minios žmonių ir verbas pirkdavo glėbiais. Kaip su savo verbomis moterys atvykdavo į Kaziuką Kalvarijų turguje ir ten verbos būdavo akimoju išgraibstomos. Kokia originali verbų pynėja buvo meistrė Jadvyga – pavyzdžiui, rišdama verbas pagalvodavo ir apie tuo metu vyravusias drabužių madas. L. Kunicka-Šalkovska pasakojo, kokio didelio populiarumo sulaukė jos mamos pintos baltų ir juodų ornamentų verbos.

Videomedžiagos kadras.

Videomedžiagos kadras.

Kunicka pridūrė, kad ir verbos turi savo madas: vienais metais kyla bumas natūralių verbų, paskui grįžta spalvotos arba natūralios su akcentu. „Iš tiesų rišame įvairias verbas, kad atėjęs žmogus galėtų išsirinkti labiausiai patinkančią. Būna, prieina per Kaziuką, pagiria, kad gražios verbos, bet iš karto neperka. Eina toliau pasižvalgyti. Ir tikroji padėka meistrui būna tada, kai tas žmogus grįžta po kelių valandų ir pasako: žinote, jūsų verbos pačios gražiausios!“ – džiaugėsi O. Kunicka.

„Verba, kaip ir pats meistras, turi tobulėti. O tradicija, esanti kraujyje, turi tęstis. Verbos yra mano visas gyvenimas. Kiek galėsiu, tiek darysiu. Aš myliu savo verbas. Mano mama jas rišo iki paskutinių gyvenimo metų. Prisimenu, kaip jai jau sergant demencija sudėdavau ant stalo gėles, surūšiuodavau, ir ji intuityviai rišdavo. Paskui prašydavau mamos man padaryti vien viršūnėlių. Pridarė jų tiek, kad paskui porai metų užteko“, – kalbėjo ponia Leokadija.

„Taip, – tikino meistrė Olia. – Verboje yra tavo charakteris, tavo gyvenimas. Kaip mano verba gražiai supinta, toks, manau, yra ir mano charakteris.“

Projektą iš dalies remia Lietuvos kultūros taryba.