Choreografas Edvinas Jakonis, „Fundamentalusis adagio“, 2022 m. | Martyno Aleksos nuotr.
„Kūrybinis impulsas X“ – Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre birželio 10-ąją nuvilnijo scenoje liudydamas, jog kūryba reikalauja impulso, idant rastųsi kūryba. 2012 m. tuometinio baleto trupės vadovo Krzysztofo Pastoro inicijuotas kūrybinių dirbtuvių projektas šiemet jau dešimtasis – jubiliejinis, gerokai išsiplėtęs ir išaugęs renginys savąją vertę byloja svaria retrospektyva, kurioje – labiausiai pavykusios per dešimtmetį sukurtos choreografinės miniatiūros ir naujieji šių metų choreografiniai sumanymai.
Edvinas Jakonis, antrus metus šokantis LNOBT scenoje – baleto trupės korifėjus, baigęs baleto meno studijas Miuncheno akademijoje, vis labiau įsiprasminantis daugialype šokio raiška scenoje. „Kūrybiniame impulse X“ jis pristatė choreografinę miniatiūrą „Fundamentalusis adagio“ pagal Sergejaus Prokofjevo „Pelenės“ op. 87 adagio. Apie šią kūrybinę patirtį kalbamės su Edvinu, o taip pat žvelgiame į dabarties ir ateities horizontą.
Edvinai, ką tik įvyko „Kūrybinis impulsas X“, tad patyrimai ir įspūdžiai – labai gyvi. Pasidalykite, kokie jie, kas Jumyse šiandien?
„Kūrybinis impulsas“ – tai neįtikėtinas patyrimas, iki šiol sunku sugrįžti „ant žemės“ po emocijų antplūdžio ir suvokti, kad šis pasirodymas jau tapo dalimi mano kelionės mene. Esu labai dėkingas taip susiklosčiusioms aplinkybėms, kad išsipildė vienas mano meninių tikslų. Džiaugiuosi, kad paskutiniu momentu visgi mane paragino pateikti kaip projekto choreografo paraišką. Esu labai laimingas ir dėkingas visiems prisidėjusiems prie mano choreografinės miniatiūros realizavimo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje.
Savajai choreografinei miniatiūrai „Fundamentalusis adagio“ pasirinkote Prokofjevo „Pelenės“ adagio; šio kūrinio svarbą, ypatingumą išskyrėte kalbėdamas spaudos konferencijoje, prašyčiau papasakoti plačiau, kuo ir kodėl ši muzikinė šokio medžiaga Jums reikšminga ir brangi tiek kaip šokėjui, tiek kaip choreografui.
Adagio iš baleto ,,Pelenė“ man įsiminė nuo pirmų metų Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, be jokios išskirtinės priežasties, nes pačiam jo sušokti ir neteko, tiesiog įsitvirtino atmintyje ir kaskart, išgirdus muzikinę kompoziciją, nuo melodijos grožio šiurpdavo oda. Šis kūrinys tebuvo man patinkanti melodija iki dienos, kai ėmiau ieškoti muzikos savo choreografinei miniatiūrai. Būtent tada, visai netikėtai aptikau dar negirdėtą šio adagio aranžuotę, atliekamą violončelės ir fortepijono dueto. Tą pačią dieną nedvejodamas šią muziką ir pasirinkau, norėjosi pabandyti iliustruoti visiems žinomą kompoziciją kitomis spalvomis, perrašyti kita plunksna, kitu šriftu.
Choreografas Edvinas Jakonis, „Fundamentalusis adagio“. Haruka Ohno, Gohar Mkrtchyan, 2022 m. | Martyno Aleksos nuotr.
Choreografas Edvinas Jakonis, „Fundamentalusis adagio“. Imanol Sastre Martin, Edvinas Jakonis, Haruka Ohno, Gohar Mkrtchyan. 2022 m. | Martyno Aleksos nuotr.
„Kūrybinis impulsas“ yra kūrybinių dirbtuvių projektas, visi dalyviai, pristatantys savo kūrinius, juos patys atlieka nuo pradžių iki galutinio rezultato. Pasidalykite patirtimi, kas tapo didžiausiais iššūkiais, galbūt netikėtais, kurie atskleidė Jums pačiam dar nežinomas, iki tol neatrastas asmeninių gebėjimų savybes?
Tai buvo mano pirma choreografijos kūrimo žmonių grupei patirtis, nes dar M. K. Čiurlionio menų mokykloje vykusiuose „Kompozicijų vakaruose“ visada kurdavau ir atlikdavau savo choreografiją pats. Natūralu, kad proceso pradžia buvo nedrąsi ir neryžtinga, tačiau, visiškai paniręs į pastatymo srautą, supranti kiekvieno atlikėjo darbo dinamiką, subtilybes, išmoksti formuluoti geriausiai veikiančią darbo ir repeticijų strategiją, idant per ganėtinai trumpą laiką išgautum kuo geresnį rezultatą, tiek kalbant apie judesių atlikimą, tiek apie tikslingą miniatiūros koncepto transliavimą atlikėjams. Choreografo, repetitoriaus amplua neabejotinai yra absoliučiai naujas požiūrio rakursas, kuris buvo kartu iššūkis ir intriga. Nepaisydamas smulkių kliūčių miniatiūros realizavimo kelyje, dėkoju savo šokėjams už smalsumą, atvirumą, pasitikėjimą ir atsidavimą.
Minėtoje spaudos konferencijoje pabrėžėte, jog prieš dešimtmetį regėta dabartinio baleto trupės vadovo Martyno Rimeikio pristatyta miniatiūra „Belaukiant Godo“ Jus ypatingai sužavėjo, įkvėpė patį tobulėti, lavinti skonį ir siekti kurti šokio meną. Kokie įspūdžiai žvelgiant į naujuosius choreografinius darbus, taip pat ir „Kūrybinio impulso“ retrospektyvą – kas ir kaip matėsi šiemet? Kas jaudino, įkvėpė?
Šių metų „Kūrybinio impulso“ programa nustebino savo koloritu. Įspūdį kėlė artistų ryžtas kalbėti vis labiau viena nuo kitos besiskiriančiomis choreografinėmis kalbomis. Visos kompozicijos buvo absoliučiai savitos ir individualios, akivaizdu, jog choreografų drąsa ieškoti unikalių judesio interpretacijų progresyviai veda projektą į priekį. Žinoma, Martyno Rimeikio miniatiūrai ,,Belaukiant Godo“ esu neabejingas, muzikinė kompozicija ir judesių sekos priminė, kaip 2012-aisiais pirmą kartą ją išvydęs pasiryžau savo, ne tik kaip atlikėjo, bet ir kaip kūrėjo, saviraidai. Esu įkvėptas naujųjų miniatiūrų autorių ryžtingumo eksperimentuoti ir be baimės nerti ne tik į choreografijos kūrybą, bet ir viso vyksmo scenoje apipavidalinimą, nuo savo numerio aprašymo iki scenografijos smulkmenų ir garso ypatybių.
Choreografas Edvinas Jakonis, „Fundamentalusis adagio“. Imanol Sastre Martin, Edvinas Jakonis, Haruka Ohno, Gohar Mkrtchyan , 2022 m. | Martyno Aleksos nuotr.
Choreografas Edvinas Jakonis „Fundamentalusis adagio“, 2022 m. | Martyno Aleksos nuotr.
LNOBT gegužės 27, 28, 31 d. ir birželio 1, 2, 3 d. vyko premjeros „Baletų triptiko“, kuriame: Martyno Rimeikio „Dienos, minutės“, Iváno Pérezo „Flesh“ ir Wayne’o McGregoro „Infra“ kūriniai. Edvinai, ką Jums reiškia taip arti regėti tokių pasaulinių šokio meistrų darbus, kokias mintis, kūrybinius impulsus Jumyse jie žadina?
Vargu ar galėčiau tinkamai perteikti, kokias intensyvias teigiamas emocijas ir įkvėpimą patyriau turėdamas galimybę dalyvauti šių metų „Baletų triptike“. Neįtikėtinas jausmas prisiliesti prie tokio mastelio savo srities meistrų kūrybos. Visas procesas nuo pirmųjų repeticijų iki paskutinio „Infros“ dueto pabaigos buvo lyg sapnas, šių pasirodymų metu scenoje jaučiausi pakylėtas kaip niekad. McGregoro kūno kalba atvėrė duris į naujas judesio plastikos ir dinamikos erdves. Beprotiškai džiugu, kad teko išgyventi tokį kūrybinį procesą, prisijaukinti iki šiol nepažintą šokio braižą. Tai didžiulė garbė ir atsakomybė atlikti tokius choreografinius šedevrus scenoje kartu su geriausiais mūsų trupės artistais Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro auditorijai.
Choreografas Edvinas Jakonis, „Fundamentalusis adagio“. Imanol Sastre Martin, Edvinas Jakonis, Haruka Ohno, Gohar Mkrtchyan, 2022 m. | Martyno Aleksos nuotr.
Baleto trupės vadovas Martynas Rimeikis ir užsienio choreografai pabrėžia mūsų trupės atsidavimą, atvirumą ir smalsumą naujovėms, kūrybinę aistrą, degimą. Pasidalykite, kaip jaučiatės Jūs LNOBT, besibaigiant antrajam sezonui?
LNOBT jaučiuosi turintis derlingą terpę progresuoti kūryboje, vystyti savo, kaip šokėjo ir atlikėjo, universalumą dalyvaudamas tiek klasikiniuose, tiek neoklasikiniuose, tiek šiuolaikiniuose baletuose. Džiaugiuosi, kad šį sezoną atlikau keletą naujų įvairios šokio stilistikos solinių vaidmenų. Esu įkvėptas ir motyvuotas įveikti daugiau iššūkių ir formuoti savo meninę savimonę.
