Daiva Šabasevičienė. Kūnai, priglaudę grožiui atviras sielas
Vito Weisas ir Urosas Kaurinas spektaklyje „Herojus 2.0“ | N. Zgank nuotr.
Lietuvos festivaliuose – taip pat ir šių metų „Sirenose“ – yra ir pusiau studentiškų darbų, dažnai vadinamų įvairiais eksperimentais ar „naujuoju teatru“. Tarptautinėje „Sirenų“ programoje parodytas slovėnų aktorių sukurtas spektaklis „Herojus 2.0 – spektaklių spektaklis“ patrauklus tuo, kad Urošas Kaurinas ir Vito Weisas – neįkyrūs, inteligentiški aktoriai be didelių pretenzijų – „lengva ranka“ suvaidino tai, kas jiems svarbu. Kūrėjai, reaguodami į šiuolaikinę aplinką, suvokdami, kad šiandien vis didesnė universalių aktorių paklausa, pademonstravo „mokyklą“, koks turi būti aktorius ir ką jis turi mokėti, kad įvyktų geras spektaklis.
„Herojus 2.0 – spektaklių spektaklis“ – teatro mokyklos vadovėlis. Šie aktoriai šoka, juda, mimikuoja, gestikuliuoja, pasimuša, palaksto, pakalba, pabendrauja ir tarpusavyje, ir su žiūrovais. Jie valdo dalį šviesų, dalį garsų… Scenoje jie ir vandens išgeria dėl bendros sveikatos… Jie laisvi nuo visko, nuo noro sukurti sunkiasvorį kūrinį, nuo „ketvirtos sienos“. Jie – žmogiški. Pabrėždami savo organiškumą ir ryšį su auditorija, aktoriai, sveikindamiesi turbūt su kiekvienu žiūrovu, juos pasitinka prieš spektaklį, o vėliau nusirengia ir vaidina visiškai nuogi. Ir niekam ne gėda – nei žiūrovams žiūrėti, nei jiems būti. Viskas natūralu, paprasta, tik tas noras neatpalaiduoti žiūrovo priverčia aktorius įsitempti, laikantis gana greito tempo, kuris gal kiek ir priverčia paprakaituoti ar patirti nedidelių traumų (aktorius Urošas Kaurinas ir koją belakstydamas susižalojo).
Scena iš spektaklio „Herojus 2.0“ | N. Zgank nuotr.
Tas „gyvuliukų pasaulis“, kurį pirmuosiuose kursuose turi atkartoti visi aktorinį meną studijuojantieji, labai atpažįstamas, artimas, bet tuo pačiu būdingas visoms uždaroms teatrinio proceso sistemoms. Bet spektaklis „Herojus 2.0 – spektaklių spektaklis“ išlieka šiltu, nes pagrindiniai jo kūrėjai vis dėlto kitokie, nei lietuvių aktoriai. Jie betarpiškesni, nespazmuojantys ir tikrai priklausantys profesionalų kastai. Abu faktūriškai skirtingi, tad visą laiką buvo įdomu juos stebėti, regint įvairias jų būsenas, įvairias išraiškos formas.
Aktorius Vito Weisas stebina gebėjimu įsikūnyti į pačias įvairiausias emocines situacijas, jas įtikinamai perteikti savo kūno fizika, balso garso niuansais ir intonacijomis. Vienas iš svarbiausių spektaklio akcentų – Oscaro Wilde’o „Laimingojo Princo“ pasakojimas. Aktorius Urošas Kaurinas tai daro taip paprastai ir įtikinamai, kad imi suvokti teatrą, kuriame jokių teatrinių priemonių ir netrūksta. O paskutinė pasakos dalis – apie Kregždžiuką, išmokusį nugalėti mirties baimę, išgirsti žmogaus vidų… Aktorius pasakoja apie Laimingąjį Princą, apie nukrintantį išorinį kevalą, brangenybių luobas, apie tai, kaip amžiams išlieka gyva, kitų nelaimes atjaučianti žmogaus širdis. Prieš mūsų akis stovi nuogas aktorius, savo iš pažiūros paprastu pasakojimu „skelbiantis“, kad tikroms istorijoms nereikalingas „išorinis“ teatras. Visi lakstymai buvo reikalingi tam, kad sustojus galėtum ramiu tonu papasakoti gražiausią pasaulyje istoriją, kuriai joks teatras nereikalingas. Bet kad ji būtų žmogiškai papasakota, aktoriui reikia ilgą kelią nueiti: ir varle straksėti, ir žabtus „narinti“, mankštintis, kvėpuoti, artikuliuoti… Šis aktorinio kiauto nusiėmimas ir buvo gražiausia spektaklio vieta. Nuogas kūnas, priglaudęs grožiui atvirą sielą.
„Henrietta Lacks“ (rež. Anna Smolar) | D. Matvejev nuotr.
Šiuolaikinį lenkų teatrą kuria galybė žmonių. „Sirenose“ parodytas Annos Smolar surežisuotas spektaklis „Henrietta Lacks“ – beveik kamerinis kūrinys. Jame vaidina keturi aktoriai, kurie kartu yra ir spektaklio dramaturgai (kartu su Anna Smolar ir konsultantu Piotru Gruszczyńskiu). Kaip būdinga režisierei, pagrindinis ramstis – dokumentinė medžiaga su moralizuojančia pabaiga. Lietuvoje žiūrovai mėgsta visų tipų lenkiškus spektaklius. Vien dėl to lenkų režisierių sukurti spektakliai dominavo paskutinių metų Lietuvos teatro sezonuose. „Henrietta Lacks“ pasakoja istoriją, kuri kadaise nuskambėjo visame pasaulyje: apie afroamerikietę, mirusę nuo gimdos vėžio, po kurios mirties jos audinių ląstelės pradėtos naudoti tyrimų tikslais. Istorija ilga, kupina smulkiausių detalių, kurios, kaip ir visame gyvenime, sudaro esmę. Dramaturgų daug, tad nieko nuostabaus, kad dokumentinė medžiaga apkaišyta ir įvairiomis išgalvotomis situacijomis, reikalingomis rastis sceninei dramaturgijai. Spektaklio prodiuseris „Nowy teatr“ garsėja savitu repertuaru, siekia ir ekperimentuoti, ir išlikti nevienadieniu tirštoje lenkų teatro panoramoje.
Iš pažiūros matematiškai sukonstruotas spektaklis, kuris, kaip ir žmogaus kūno ląstelės neturi regimų jungčių, režisūrinių siūlių, įdomus ne dėl temos. Stiprioji dalis ir buvo tos dramaturgijos dėlionė. Protingai apgalvota, supainiota, sunarpliota, išnarpliota ir pateikta. Viskas – iš gabalų, iš atskirų skiautinių, bet visuma – prasminga. Veikia ir pačių kūrėjų „solidarizavimasis“ su mirties nužmoginimu. Mes tuo įsitikiname vis dažniau, todėl kai iš scenos apie mirtį kalbama kaip apie mažmožį – nieko jau nestebina. Bandymas modernizuoti šiuolaikinį gyvenimą kvepia poza (tai irgi lenkų teatro savybė, keliaujanti per visų režisierių spektaklius (ko nepasakysi, pavyzdžiui, apie antrus metus pristatomus slovėnų spektaklius). Nors siekiama viską pajungti kažkokiam dirbtiniam intelektui, mokslui, tačiau nepaleidžiant gijos su žmogiškumo „laboratorija“ – tomis ląstelėmis, kurios kankina kiekvieną iš mūsų. Šiame spektaklyje nuo buities, nuo kasdienybės šokama į mokslą, į sisteminius žmonijos išsigimimus (rasizmą, automatizmą ir pan.). Spektaklyje pateikiama daug mąstymą skatinančių temų, ir tai sudaro kūrinio didžiausią vertę.
Scena iš spektaklio „Henrietta Lacks“ | M. Hueckel nuotr.
Asketiškame Annos Met sukurtame scenovaizdy (keli laboratoriniais daiktais „nusėti“ stalai ir keturios kėdės) įvyksta tai, kas kartais neįvyksta scenografijos pripildytuose spektakliuose. Lenkų aktoriai – Marta Malikowska, Sonia Roszczuk, Maciejus Pesta ir Janas Sobolewskis (pastebėkite, lenkų programėlėse aktorės visada rašomos pirma vyrų), mums yra artimi. Jie kartais „laiko“ nereikalingą pozą, bet niekada nebūna išglebę, nuvytę. Jie išmokę nespazmuoti, išsiskiria tokiu aukštu profesionalumu, kad bandai tai priskirti jų asmeninėms savybėms. Bet vos tik jie išeina nusilenkti, pamatai visai kitus jų bruožus, o tai leidžia suvokti, kaip jie subtiliai moka kurti vieną ar kitą vaidmenį. Tai akivaizdu ir „Henriettos Lacks“ aktorių vaidyboje.
