Tekstas ir fotografijos perpublikuojami iš portalo bernardinai.lt.

Rež. Thomo Vinterbergo filmo „Dar po vieną“ („Another Round“, Danija, Švedija, 2020 m., 115 min.) kadras. Aktorius Madsas Mikkelsenas.

Tokia psichologinė hipotezė sprendžiama danų režisieriaus Thomo Vinterbergo – Larso von Triero bendražygio garsiajame manifeste „Dogma 95“, filme „Dar po vieną“ (Another Round / Druk, Danija, 2020 m.).

Visai nenuostabu, kodėl ši tokia įtraukianti skandinaviška tragikomedija-alkodrama, kurioje pagrindinį vaidmenį atlieka vienas populiariausių Danijoje aktorių – Madsas Mikkelsenas, sulaukė didžiumos kino kritikų Europoje palankaus vertinimo, taip pat – pagrindinių laurų Europos kino akademijos apdovanojimuose (EFA).

Lietuvoje Th. Vinterbergo darbą pirmieji turėjo progą išvysti Europos šalių kino forumo „Scanorama“ žiūrovai. Negalint jo pamatyti didžiuosiuose kino ekranuose – namų kino platformos jį siūlo bent mažuosiuose.

Režisieriaus Th. Vinterbergo darbas „Dar po vieną“ iš pirmo žvilgsnio yra apie keturių vyrų bičiulių mokytojų eksperimentus su alkoholiu, daugumoje recenzijų jis apibūdinamas kaip tragikomedija apie girtuokliavimą ir nesitaikstymą su vidurio amžiaus krize. Pasaulio kino duomenų bazėje IMDb šio filmo vertinimas siekia beveik 8 balus, filmų apžvalgų ir recenzijų svetainėje „Rotten Tomatoes“ – 90 proc. teigiamų atsiliepimų.

Seni bičiuliai – istorikas, fizinio lavinimo mokytojas, psichologas ir muzikos mokytojas, dėsto pamokas vienoje provincijos mokykloje. Visi jie patiria vidurio amžiaus krizę, visiems jiems darbas įgrisęs iki kaulų smegenų, o ir santykiai šeimoje labai nekokie: svajonės apie meilę ir laimingą gyvenimą nugrimzdusios ten, kur ir jaunystės energija – tik atrodo, kad visa tai netoli, tačiau iš tiesų negrąžinamai dingusios praeityje.

Kolegoms – Martinui (Madsui Mikkelsenui), Tommy (Thomui Bo Larsenui), Nikolajui (Magnusui Millangui) ir Peteriui (Larsui Ranthe) – reikia kažkaip įsikvėpti – ir voilà režisieriaus genialumas: jis prisimena norvegų psichiatro profesoriaus Finno Skårderudo mokslinę teoriją, esą nuo pat gimimo žmogui kraujyje trūksta alkoholio – o tam, kad iš tiesų pasijustum laimingas, reikia būti šiek tiek girtam. Kolegos mokytojai sutaria: terapijos tikslams vartoti stipriuosius gėrimus darbo metu ir stebėti, kaip alkoholio vartojimas paveiks jų darbą bei asmeninį gyvenimą. Nusistato taisykles: nesisvaiginti vakarais ir savaitgaliais. Iš pradžių eksperimentas lyg ir duoda teigiamų rezultatų, tačiau ilgainiui 0,5 promilės kraujyje pagal mokslinę teoriją iki tikros laimės potyrio gyvenime eksperimento dalyviams nepakanka – hipotezė nepasitvirtina, hapiendas subliūkšta.

Rež. Thomo Vinterbergo filmo „Dar po vieną“ („Another Round“, Danija, Švedija, 2020 m., 115 min.) kadras

Filmo režisierius Th. Vinterbergas kalbėdamas apie šį savo darbą yra teigęs, kad filmas, iš pradžių sumanytas kaip alkoholio fenomeno tyrimas, ilgainiui įgavo kur kas daugiau ir gilesnių poteksčių.

„Netikėtai atradau skandinavų profesoriaus teoriją, – viename interviu užsienio žiniasklaidoje yra pasakojęs Th. Vinterbergas, – kurioje jis teigia, kad pavartojus nedidelį kiekį svaigalų žmogaus sąmonė atsiveria, jis tampa kur kas imlesnis aplinkiniams, pakyla jo kūrybingumo lygis, o mąstymas tampa platesnis. Istorijoje yra tokių pavyzdžių. Tačiau svarbu atkreipti dėmesį, kad šis filmas – ne tik apie alkoholį, bet ir apie tai, ką reiškia būti gyvam. Tarkime, jus kamuoja vidurio amžiaus krizė, ji tapusi niūria kasdiene jūsų rutina. O filmas būtent apie tai – kaip pasižadinti, prabusti.“ Taip pat, pasak režisieriaus, „Dar po vieną“ – apie kontrolę ir apie galimybę patirti būseną, kai kontrolė iš rankų išslysta. Neatsitiktinai filme minimas danų filosofas ir teologas Sørenas Kierkegaard’as, – tai labai kirkegoriškas filmas: apie nuopuolį, kontrolės praradimą, savęs atsisakymą dėl kažko nauja, dėl įkvėpimo.

„Kierkegaard’as labai tinka filmui „Dar po vieną“. Taip pat ir dėl to, kad man norėjosi atskleisti danų sielos esmę – o ši be Kierkegaard’o neįsivaizduojama. Kaip ir be alkoholio. Abu dalykus filme ir sujungėme. Kita vertus, jis kalba ir apie tai, kad jeigu neišdrįsi kažko, vadinasi, save prarasi. Mano herojai šiame filme save visiškai praranda“, – yra tikinęs režisierius.

Pagrindinis vaidmuo Th. Vinterbergo filme – flegmatiško istorijos mokytojo – atiteko Madsui Mikkelsenui, Holivudo kino žiūrovams atpažįstamam iš bondiados „Kazino „Royale“ (Casino Royale, 2006 m., rež. Martinas Campbellas), serialų mėgėjams – iš „Hanibalo“ (Hannibal, 2013–2015 m., rež. Bryanas Fulleris), o Th. Vinterbergo kino gerbėjams – iš jo įsimintinos dramos „Medžioklė“ (The Hunt / Jagten, 2012 m.), kuriame suvaidinęs vaikų darželio auklėtoją M. Mikkelsenas už savo talentą Kanų kino festivalyje apdovanotas „Auksine palmės šakele“. Beje, aktoriai Thomas Bo Larsenas, Magnusas Millangas ir Larsas Ranthe, filme „Dar po vieną“ vaidinantys fizinio lavinimo mokytoją, psichologą bei muzikos mokytoją, su Th. Vinterbergu irgi jau yra dirbę filmavimo aikštelėje.

Rež. Thomo Vinterbergo filmo „Dar po vieną“ („Another Round“, Danija, Švedija, 2020 m., 115 min.) kadras. Aktorius Madsas Mikkelsenas

Naujausiame savo filme (kaip ir savo atviroje, negailestingai ironiškoje „Šventėje“ (The Celebration / Festen, 1998 m.) danų režisierius toliau permąsto filmavimo ir kinematografijos koncepciją, pavadintą „Dogma 95“ („Dogme 95“) – šį manifestą jis pasirašė daugiau kaip prieš 20 metų drauge su L. von Trieru, abu ieškodami naujos kino filmavimo tiesos ir filmavimo kameros laisvės. Žinoma, 2020-aisiais daug kas Th. Vinterbergo kūryboje pasikeitė, vis dėlto jis uoliai stengiasi šią koncepciją užčiuopti, meistriškai, nešaržuojamai, nemonochromiškai, nemoralizuojamai gebėdamas kaitalioti emocijas, įvilkti tvilkančią personažų vienatvę, skausmą, kančią į juokingas kolegų mokytojų vakarėlių su žaviais kokteiliais akimirkas.

Th. Vinterbergo filmą „Dar po vieną“ galima interpretuoti kaip apgirtimo metaforą. Iki filmas įpusėja, visų būsena čia puiki, visiems sekasi, personažai laido šmaikščias pastabas ir linksmina anekdotinėmis situacijomis. O antroji filmo dalis – kaip sunkios pagirios, suvokiant, kad už linksmybes praradus saiką tenka mokėti didelę kainą, kad alkoholio promilių kiekis kraujyje gyvenimo problemų neišsprendžia – tik sukuria iliuziją, jog spręsti jas nėra reikalo.

Th. Vinterbergas, girdamas šio filmo operatorių Sturlą Brandthą Grøvleną, išgarsėjusį savo meistryste islandų kine, teigė, kad per kameros judesį norėjosi atskleisti personažų vidinę kelionę: iš pradžių filmavimo ritmas šiurkštus, kaip ir patys nerangūs mokytojai, tačiau ilgainiui stilistika švelnėja, randasi simfoniškumas, takumas.

„Galima sakyti, mes su operatoriumi ir kamera leidomės į alkokelionę – tiek, kiek tai buvo įmanoma, – yra teigęs režisierius. – Ir tai, beje, buvo labai sudėtinga. Nes kiekvienos scenos – kurių dauguma nufilmuota uždarose patalpose – aplinkoje reikėjo kuo kruopščiau sukurti galimybę, kad Sturla turėtų erdvės judėti ir manevruoti. O pabaigoje filmas pereina į įspūdžių, žmonių ir muzikos kakofoniją.“

Filmo autorius į savo personažus žvelgia su simpatija ir nuolankumu – kaip žvelgiama į mielus ir tiesiog nelaimingus žmones. Žiūri filmą, ir tuo pat metu ir juokinga, ir graudu dėl alkoholinio eskapizmo beviltiškumo. „Viskas kažkaip be tikslo“, – ištaria vienas mokytojas stengdamasis vaduotis iš pagirių.

Finalinis M. Mikkelseno šokis skambant danų grupės „Scarlet Pleasure“ dainai „What a Life“ – ko gero, viena įspūdingiausių praėjusių metų scenų kine, – tarytum laukinio noro gyventi metafora, kontrolės ir nevaržomos laisvės, skrendančio ir krentančio žmogaus. Iš pradžių M. Mikkelseno judesiai šokant nerangūs, padrikoki, tačiau pamažu, vis žaviai pagurkšnodamas iš skardinės, jis tarsi ištirpsta muzikos ritme, tarsi suteikia gyvenimui antrąją galimybę. Visai neseniai duodamas interviu „The New York Times“ M. Mikkelsenas, kalbėdamas apie savo finalinį šokį, teigė, kad tai nėra vien performansas – tai personažo vidinė kelionė, į kurią žvelgtum iš labai arti. Ir nežinau – čia galbūt dėl „Carlsberg“ alaus reklamų, kurio veidu šis danų aktorius yra tapęs, tačiau M. Mikkelsenas ir taurė jo rankoje nepaaiškinamai ir labai organiškai dera.

***

Reikia visada būti girtam. Girtume yra viskas: tai vienintelis klausimas. Kad nejustumėte šiurpulingos Laiko naštos, kuri laužo jums pečius ir lenkia prie žemės, reikia be perstojo svaigintis. Bet kuo? Vynu, poezija, dorybe, – kiekvienam savaip. Tik svaiginkitės. Ir jeigu kartais rūmų laiptuose, žalioje griovio žolėje ar niūrioje savo kambario vienatvėje nubudę pajustumėte, kad girtumas mąžta arba visai praėjo, klauskite vėjo, bangos, žvaigždės, paukščio, laikrodžio, visko, kas bėga, kas dejuoja, kas ritasi, kas dainuoja, kas kalba, koks dabar laikas, ir vėjas, banga, žvaigždė, paukštis ir laikrodis jums atsakys: „Laikas svaigintis! Kad nebūtumėte Laiko vergai ir kankiniai, svaiginkitės; svaiginkitės be paliovos! Vynu, poezija, dorybe, – kiekvienas savaip.“

(Charles’is Baudelaire’as, „Paryžiaus splinas“, „Baltos lankos“, 2002 m.)