Beveik pusė pasaulio ledynų ploto – tiek užima Ledynų nacionalinio parko (Los Glaciares National Park) ledynai Argentinoje (sąrašo numeris UNESCO vertybių sąraše: 145). Dar visai neseniai nuolatos augę 356 parko ledynai dėl klimato kaitos šiandien traukiasi ir vilioja turistus ne tik savo melsva didybe, bet ir savotišku „liūdesio šou“: laikas nuo laiko ledynų dalys atsiskiria ir krenta į ledynus supančius ežerus, sukurdamos įspūdingą reginį. Nepaprasta gamtos didybė – šiais keliais žodžiais galima apibūdinti tai, ką pamatysite Ledynų nacionaliniame parke, įsikūrusiame Pietvakarių Patagonijoje, visai šalia Čilės sienos.
Tekstas ir fotografijos pirmą kartą publikuoti 2019 m. kovo 23 d. portale vilniausgalerija.lt
160 kilometrų ilgio ežeras
Argentinos plotai beribiai, todėl santykinai sunku įvertinti ir šio parko (445 900 hektarų) mastelius, kurie yra milžiniški: vien Archentino ežeras (vienas iš dviejų didžiųjų ledyninės kilmės parko ežerų) driekiasi 160 kilometrų. Panašiais masteliais žadą atima ir žinomiausi parko ledynai: Spegazzini ar Perito Moreno, kurio aukštis siekia net iki 70 metrų, o nuo jo vis atsiskiriantys ir į vandenį krentantys luitai kartais sveria iki 100 tonų. Šis ledynas tarp keliautojų ypač populiarus ir dėl patogaus priėjimo: jį galima pasiekti tiesiog pėsčiomis ar plaukiant valtimis iš netoliese esančio El Chalten miestelio. Perito Moreno ledynui baltai iš tolo pavydi ir Upsalos ledynas, kurio ilgis siekia iki 50 kilometrų ir iš kurio prasideda Santa Kruso upė, įtekanti į Atlanto vandenyną. Dar vienas išskirtinumas – ypač žema ledynų lokacija. Paprastai tokios masyvios viršūnės randamos tik maždaug 2500 metrų aukštyje, o čia jos prasideda jau ties 1500 metrų ir pasiekia vos 200 metrų iki jūros lygio.
Kalnai prieš ledynus, milžinai prieš gigantus: taip galima apibūdinti gamtos santykį Patagonijoje, nes ežerus ir ledynus čia supa ir įspūdingos Andų viršukalnės, kurios dėl gana sudėtingų kopimo sąlygų yra pamėgtos alpinistų iš viso pasaulio. Įdomi paralelė: daugelis kalnų viršukalnių vis dar turi pavadinimus, kuriuos jiems suteikė kadaise čia gyvenusios teuelčų gentys, išsiskyrusios ypač aukštu ūgiu. Būtent dėl šio ūgio (pasak to meto keliautojų, „siekiančio daugiau nei 2 metrus“) bei stambaus vietinių sudėjimo galimai atsirado ir pats Patagonijos pavadinimas, mat „pata grau“ portugališkai reiškia „didelės pėdos“. Manoma, kad šio pavadinimo autorius – pats Fernandas Magelanas, 1520 metais lankęsis Patagonijoje.
Fernandas Magelanas – ne vienintelė ypač ryški istorinė persona vaikščiojusi darbartinio Ledynų nacionalinio parko žemėse. Regis, iš pirmo žvilgsnio ypač skurdi ir amžinos žiemos sukaustyta žemė į priekį pastūmėjo ir evoliucijos teoriją, kai 1834-aisiais čia su ekspedicija atplaukė Čarlzas Darvinas. Atradimų sužavėtas mokslininkas arkliu prajojo ir ištyrinėjo milžiniškus plotus, kurie jam suteikė nepaprastai svarbios informacijos apie gyvybės raidą. Šios ekspedicijos garbei pavadinta ir viena žymiausių Ledynų nacionalinio parko viršukalnių: tai Roberto Fitz Rojaus, ekspedicijos kapitono, viršukalnė (iki tol vadinta vietiniu žodžiu, teuelčų kalba reiškusiu „aprūkęs kalnas“).
Nuo 1981 metų parkas įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
Įspūdingu gamtos kraštovaizdžiu kviečiame pasigrožėti „Vilniaus galerijos“ fotoreportaže žemiau, o daugiau įrašų apie UNESCO pasaulio paveldo sąrašui priklausančius objektus rasite čia.
Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.
Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!
Ačiū!
Jūs sėkmingai prisijungėte prie naujienlaiškių prenumeratos.
