Rūtos Vyžintaitės-Lajienės nuotr.

Jeigu dar niekada neteko aplankyti Lietuvos ir Latvijos pasienyje jau pusantro tūkstančio (ar net daugiau) metų stūksančio Stelmužės ąžuolo, ko gero, įsivaizduojate, kad jis slepiasi kažkur girioje arba visas vienišas laukia svečių atokiuose laukuose. Tačiau stebuklingas potyris lankantis Stelmužėje yra ne tik pats ąžuolas, bet ir visa vietovė: pradedant linksma kelione itin siauru, kalvotu, bet nuostabiai gražiu Aukštaitijos keliuku, baigiant paslaptinga Stelmužės dvarviete, kuri įsikūrusi kone po garsiojo ąžuolo šakomis. Keliaukime pasidairyti, ką gi jos slepia.

Tekstas ir fotografijos pirmą kartą publikuoti 2021 m. gegužės 15 d. portale vilniausgalerija.lt

Rūtos Vyžintaitės-Lajienės nuotr.

Seniausias Lietuvoje, o gal ir Europoje

Lietuvoje yra gana nemažai šimtmečius skaičiuojančių, didingų ąžuolų, todėl prieš lankantis prie Stelmužės gali pasirodyti, kad šis irgi bus kaip vienas iš jų, tik teoriškai gerokai senesnis. Vis dėlto Stelmužė tikrai įspūdinga ir vizualiai: jos apimtis siekia net 13 metrų, tai reiškia, kad kamienui apimti reikia bent devynių vyrų. Spėjama, kad Stelmužės amžius gali būti nuo 1500 iki 2000 metų, nors ąžuolai vidutiniškai išgyvena apie 500 metų (pavyzdžiui, seniausias ąžuolas Latvijoje yra 600 metų senumo), taigi nenuostabu, kad tris kartus už vidurkį senesnė Stelmužė pretenduoja ir į vieno seniausių ąžuolų visoje Europoje titulą.

Svarbu suvokti ir tai, kad Stelmužės ąžuolas yra ne tik seniausias Lietuvoje medis, bet ir apskritai seniausias išlikęs gamtos bei kultūros objektas (neskaitant mitologinių akmenų), šalia kurio bėgo svarbūs Lietuvos istorijos įvykiai: čia užklysdavo kunigaikščiai, kryžiuočių riteriai, Švedų kariaunos, Pirmojo pasaulinio karo negandos ir netgi Hitlerio kariuomenė. Milžiniškoje ąžuolo drevėje kadaise rasti ir žmogaus griaučiai bei prancūziškas šautuvas – spėjama, kad ten galėjo būti iš Rusijos bėgusio Napoleono kario slėptuvė.

Prieš daugiau nei dešimt metų Stelmužę apžiūrėjęs ir jos būklę įvertinęs čekų mokslininkas Martinas Nemecas prognozavo, kad jeigu nebus netikėtų išorinių faktorių, Stelmužė gyvens dar kelis šimtus metų. Deja,  audrų metu  lūžtančios pagrindinės šakos verčia sunerimti.

Rūtos Vyžintaitės-Lajienės nuotr.

Viena seniausių Lietuvoje medinių bažnyčių

Stelmužės ąžuolas jau buvo įspūdingo senumo net tais laikais, kuriuos mes patys vadiname senove. Galbūt todėl jis jau šimtus metų traukia smalsuolius ir išskirtinius įvykius, apie jį sukurta ne viena legenda.

Spėjama, kad senoje Stelmužės gyvenvietėje seniau stovėjo Livonijos ordino pilis, o nuo XVI a. minimas ir dvaras.  Nenuostabu, kad visai šalia tokio ąžuolo išdygo ir bažnyčia, kuri šiuo metu – viena seniausių medinių bažnyčių Lietuvoje. Manoma, kad ši Viešpaties Jėzaus Kristaus bažnyčia baigta statyti jau XVI a. viduryje, tiesa, protestantams, kadangi tuo metu šioje vietovėje vyravo protestantizmas. Ypač autentiška šios bažnyčios architektūra: ji pastatyta iš pušų rastų, kirviais tik aptašant sienojus, nenaudojant metalinių vinių ar pjūklų. Viduje – išskirtinio grožio baroko manieros drožyba: bareljefai, horeljefai, skulptūros, vaizduojančios įvairias religines scenas ar simbolius. Šalia bažnyčios išlikusi ir medinė varpinė bei mauzoliejaus likučiai – jame seniau buvo laikomi bajorų šeimų, įvairiais laikais valdžiusių dvarą, palaikai. Iki pat ATR padalijimo tai buvo vokiečių bajorų šeimos, jau po jo – rusų bajorų. Šiandien palaikai saugomi bažnyčios rūsyje, juos galima aplankyti kaip muziejų.

Rūtos Vyžintaitės-Lajienės nuotr.

Rūtos Vyžintaitės-Lajienės nuotr.

Rūtos Vyžintaitės-Lajienės nuotr.

Rūtos Vyžintaitės-Lajienės nuotr.

Vergų bokštas

Ne vienas apsilankęs Stelmužės kaime kartoja, kad ši vieta – kažkuo ypatinga. Turbūt tai tūkstančius metų skaičiuojantis ąžuolas ir senutėlė bažnyčia šalia kuria specifinę aurą –  atrodo, kad net ore tvyro istorinių paslapčių nuojauta. Šiame pojūtyje yra dalis tiesos – kaip ir daugelio didingų vietų, taip ir šios neaplenkė karai ir kitokia neteisybė.

Bene daugiausiai dviprasmių atsiminimų saugantis objektas – vadinamasis „Vergų bokštas“. Oficialiai naudotas kaip dvaro sandėlis ar netgi ledainė, tačiau sklinda pasakojimai, kad neretai jame dvaro valdytojai kalindavo jiems nepaklususius baudžiauninkus. Bene liūdniausia bokšto istorija susijusi su Valujevų valdymo laikotarpiu: net pasibaigus baudžiavai valdytojai nuo savo baudžiauninkų slėpė šią žinią, o nepaklususius be gailesčio įkalindavo.

Šiandien jau sunku atskirti, kur legenda, kur kiek pagražinti pasakojimai, o kur tikri istoriniai faktai. Jei tik Stelmužės ąžuolas galėtų kalbėti, be abejo, viską papasakotų.