Kadras iš filmo „Perfetti sconosciuti“

Sudaryti geriausių itališkų filmų sąrašą – sunki užduotis, nes gerų italų režisierių filmų tiek daug, kad jiems neužtektų ir šimtuko. Sudarant sąrašą, „Vilniaus galerija“ vadovavosi keliais kriterijais: visi šie filmai arba buvo itin teigiamai įvertini kritikų bei žiūrovų, arba laimėjo svarbius tarptautinius apdovanojimus, arba dėl savo išskirtinumo įnešė naujų vėjų į itališko kino industriją. Tai visame pasaulyje pripažintų ir gerai žinomų režisierių šedevrai, padėsiantys nuostabiai praleisti vakarą.

Tekstas ir iliustracijos pirmą kartą publikuoti 2020 m. sausio 22 d. portale vilniausgalerija.lt

10. „Gražiausi jaunystės metai“, 1976 („La meglio gioventù“)

Režisieriui Marco Tullio Giordana pavyko sukurti vieną svarbiausių XXI amžiaus Italijos kino juostų, iškovojusią Kanų festivalio apdovanojimą. Nostalgija dvelkiantis ir susimąstyti priverčiantis filmas pasakoja apie dviejų brolių gyvenimo istorijas, o tuo pačiu apžvelgia svarbiausius šalies įvykius tarp 1966 iki 2003 metų. Tai žvilgsnis į vienos kartos istoriją, ją savaip keičiančius politinius, kultūrinius, socialinius įvykius ir bandymą įgyvendinti modernios šalies idėją. Norintiems išvysti šį filmą, neverta nusigąsti – nors jo trukmė kone šešios valandos, pasak jį mačiusių žiūrovų, filmas prabėga itin greitai. Tiesa, dėl ilgos savo trukmės kino teatruose ir televizijoje jis dažniausiai rodomas dalimis.

9. „Tobuli melagiai“, 2016 („Perfetti sconosciuti“)

„Tobuli melagiai“ – pats naujausias filmas šiame sąraše. Tai įtaigi, lengva komedija, priversianti ne tik nusijuokti, bet ir pasvarstyti, kiek iš tiesų žinome apie savo draugus ir artimuosius. Filmo idėja itin paprasta – vakarienės susirinkę draugai nutaria padėti savo telefonus ant stalo ir garsiai perskaityti kiekvieną žinutę bei atsiliepti į kiekvieną skambutį. Ilgainiui prasideda nesusipratimai ir nemalonumai. Filmas buvo teigiamai sutiktas tiek žiūrovų, tiek kritikų, o visai netrukus jis net pasiekė rekordą – skirtingomis versijomis įvairiose pasaulio šalyse jį perdarė net 18 kartų! Italijoje filmas buvo apdovanotas prestižiniu „David di Donatello“ apdovanojimu.

8. „Geras, blogas ir bjaurus“, 1966 („Il buono, il brutto, il cattivo“)

Nors režisieriaus Sergio Leone filmai ne visuomet patenka į geriausių italų filmų sąrašą, vesterno megėjams ši pavardė turėtų asocijuotis su keletu legendinių šio žanro filmų. Sergio Leone kino istoriją pakeitė vadinamaisiais „spagečių“ vesternais, kurie smarkiai nukrypo nuo tipinio šiam žanrui būdingo siužeto, scenarijaus, nuotaikų ir ypač to, kokie buvo pagrindiniai veikėjai. Režisierius nepabijojo filmų pritraukti arčiau tikrovės – dulkių, purvo išteptų drabužių, prakaito ar nenuskusto veido, skirtingos kilmės aktorių ir pan. Įdomu ir tai, kad net trys režisieriaus kurti filmai patenka į geriausių vesternų istorijoje penkioliktuką (pagal filmų platformą IMDb). Vienas žymiausių režisieriaus filmų – „Geras, blogas ir bjaurus“.

7. „Gyvenimas yra gražus“, 1997 („La vita è bella“)

„Gyvenimas yra gražus“ – Roberto Benigni ir Vincenzo Cerami darbas. Tiek nusijuokti, tiek nubraukti ašarą priversiantis filmas pasakoja meilės istoriją, kurios laimingai pabaigai sutrukdo Holokausto žiaurumai. Į koncentracijos stovyklą patekęs tėvas bando nuo sūnaus nuslėpti realybę: jis įtikina vaiką, kad viskas, kas vyksta tėra žaidimas, kurio prizas – milžiniškas tankas. Dauguma atsiliepimų apie filmą itin teigiami, kūrėjams jis taip pat atnešė ir finansinę sėkmę – skaičiuojama, kad šis filmas patenka tarp pelningiausių filmų ne anglų kalba.

6. „Kumščiai kišenėse“, 1965 („I pugni in tasca“)

„Kumščiai kišenėse“ – pirmasis italų režisieriaus  Marco Bellocchio darbas, sukrėtęs kino pasaulį. Istorijos viduryje atsiduria italų šeima, kurioje – epilepsija sergantys broliai ir seserys bei akla mama. Netradicinė šeimos situacija itin slegia sveiką ir visais pasirūpinti turintį sūnų bei paveikia kitų šeimos narių santykius – ima dėtis nešvarūs dalykai. Ši Bellocchio juosta pateko į garbingą „100 Italijos filmų, kuriuos reikia išsaugoti“ sąrašą. Kultūros paveldo ministerijos remiamas projektas buvo inicijuotas Tarptautiniame Venecijos filmų festivalyje ir atkreipia visuomenės dėmesį į 100 tarp 1942 ir 1978 metų sukurtų itališkų filmų, pakeitusių šalies kino kultūrą.

5. „8½“, 1963

Besistebintiems netradiciniu pavadinimu verta žinoti, kad tai – tikrąją ta žodžio prasme, aštuntas su puse Federico Fellini sukurtas filmas (puse filmo autorius įvardijo kolaboraciją su kitu kino režisieriumi Alberto Lattuada). Viena labiausiai analizuotų ir du Oskarus atnešusi kūrėjo juosta analizuoja režisieriaus Guido Anselmi personažą. Jo situacija tikrai nepavydėtina – aplinkiniai tikisi naujo filmo, jam išleista krūva pinigų, o įkvėpimo nėra. Situacijai tik prastėjant, režisieriui nelieka nieko kito, kaip tik panirti į fantazijas – pusiau tikrą, pusiau iliuzinį pasaulį. Pagrindinį personažą juostoje meistriškai kuria aktorius Marcello Mastroianni, žinomas ir iš tokių filmų kaip „Saldus gyvenimas“ ar „Naktis“.

4. „Saldus gyvenimas“, 1960 („La dolce vita“)

Tikriausiai ne vienas yra girdėjęs garsiąją italų frazę „La dolce vita“, kuri apibūdina nerūpestingą, prašmatnų gyvenimo būdą. Būtent taip vadinasi viena žymiausių kino juostų Italijos filmų istorijoje. Filmo pasakojimas sukasi apie aukštuomenės vakarėliuose nuolat besilankantį žurnalistą, kurio naktys pilnos šėlsmo, o dienos – kartėlio. Kone žymiausia šio filmo scena nufilmuota Trevi fontane, dažnai laikoma, kad būtent ji išgarsino šį Romos monumentą. Tiesa, aktorius Mastroianni nebuvo labai laimingas, kuomet paaiškėjo, kad jam reikės įlipti į purviną ir šaltą fontano vandenį. Pasakojama, kad tuomet jis paprašė degtinės ir scenos metu buvo kiek neblaivus.

3. „Mano draugai“, 1975 („Amici miei“)

Šis italų režisieriaus Mario Monicelli darbas buvo laikomas viena pelningiausių juostų Italijos filmų istorijoje. Kaip keletas kitų režisieriaus filmų, juosta pasakoja apie draugystę: veiksmas sukasi aplink vidutinio amžiaus draugus, nusprendusius atitolinti senatvę ir praskaidrinti savo dienas, krečiant įvairias šunybes ir pokštus. Čia juntama tiek nostalgija ar kartėlis, tiek ir gero itališko humoro dozė. Ne veltui, filmas dažnai vadinamas labiausiai vykusia itališko stiliaus komedija. Kaip teigė pats režisierius, keletą kartų nominuotas Oskarams, „temos prajuokinančios žmonės dažnai kyla iš skurdo, alkio, senyvo amžiaus, ligos ir mirties. Bent jau italus jos priverčia juoktis.“ Tiesa, italų kino grando gyvenimas baigėsi tragiškai – sužinojęs vėžio diagnozę jis nusprendė palikti gyvenimą, iššokęs pro ligoninės langą.

2. „Roma – atviras miestas“, 1945 („Roma citta aperta“)

Roberto Rossellini filmas nukelia į 1944 metų Romą – visai kitokią, nei esame įpratę matyti kino ekranuose. Vienas gražiausių pasaulio miestų tuomet buvo smarkiai nuniokotas karo. Tai šokiruojantis filmas apie nacių okupaciją ir sudaužytus gyvenimus žmonių, bandančių jai pasipriešinti. Anot paties režisieriaus Roberto Rossellini, „Roma – atviras miestas“ tai filmas apie visuotinę baimę. Filmas sukurtas, naudojant primityvią filmavimo techniką, čia vaidina neprofesionalūs, patirties neturintys aktoriai (išskyrus italų kino žvaigždę Anną Magnani, kuri po filmo tapo italų kino simboliu). Ši juosta itin garsi ir dėl to, kad italų kine padėjo pagrindą neorealizmui.

1. „Naujasis „Paradiso“ kino teatras“, 1988 („Nuovo Cinema Paradiso“)

Filmas pasakoja apie nedideliame Sicilijos miestelyje įsikūrusį kino teatrą, kuris gyventojams yra didžiausia laisvalaikio pramoga. Čia mezgasi naujos pažintys, vyksta susitikimai, o žiūrovai tikisi nors akies krašteliu pamatyti aktorių bučinius. Bet laikai keičiasi, į kino teatrą užsuka vis mažiau žmonių, o dalis gyventojų tiesiog išvyksta. Į šį miestą po dešimties metų atvyksta jaunasis Salvatore, čia praleidęs savo vaikystę. Filmas susideda iš kelių gyvenimo etapų, kuriuos sieja ne kas kita, kaip meilė. Tai meilė moteriai, draugui, ir, žinoma, kinui. Filmas buvo apdovanotas Kanų kino festivalyje, taip pat pelnė Oskarą už geriausią filmą užsienio kalba.