Spektaklis „Helverio naktis“ | Ričardo Grigo nuotr.

Balandžio 25 d. Vilniaus Senajame teatre įvyko Vilniaus lenkų teatro „Studija“ spektaklio – Ingmaro Villqisto (meninis Jarosławo Swierszco pseudonimas) dramos „Helverio naktis“ premjera. Tai svarbus įvykis, nes spektaklį kol kas profesionalaus teatro statuso neturinčiame teatre sukūrė režisierius Jonas Vaitkus. Tiek šis pastatas, tiek lenkų teatras Vilniuje po sovietų okupacijos prarado savo tapatybę, nes profesionalios trupės subyrėjo, dauguma aktorių pasitraukė į Lenkiją, ir profesionalus lenkų teatras nunyko. Pastaruosius kelis dešimtmečius šią erdvę užpildė mėgėjų teatro trupių veikla, tad „Helverio naktis“ tapo tam tikro naujo istorinio puslapio pradžia. Į premjerą atvyko svečių iš Lenkijos, tarp kurių ir Lenkijos teatro instituto vadovė, teatrologė Elżbieta Wrotnowska-Gmyz. Tai ženklas, kad Senajame teatre ir vėliau turėtų atrasti vietos kitų tautų profesionalūs teatro spektakliai.

Naujo puslapio pradžia ryški ir tuo pačiu kukli. „Helverio naktis“ – kamerinė pjesė. Pasirinkti būtent ją tapo svarbu ir dėl ribotų teatro finansų. Tačiau tai nesutrukdė gimti įdomiam spektakliui. Nors kūrinio pagrindiniai atlikėjai – Agnieszka Rawdo ir Edwardas Kiejzikas yra skirtingų kartų ir mokyklų – Agnieszka – profesionali aktorė, Edwardas – režisierius, tačiau šiame spektaklyje jų noras įkūnyti sudėtingus personažus abu juos pavertė tolygiais ir tiek pat įdomiais. Be to, ir pati pjesė tam atvira. Villqistas sukūrė vaidmenis-fantomus, nuo pradžios iki pabaigos neleidžiančius jų traktuoti vienaprasmiškai. Helverio ir Karlos personažams būdingas daugiasluoksniškumas, tad aktoriams teko pasirinkti vienokį ar kitokį požiūrį į vaidmenį, didesnį dėmesį sukoncentruojant į emociškai pagrįstas personažų charakteristikas.

Spektaklis „Helverio naktis“ | Ričardo Grigo nuotr.

„Helverio naktis“ pasakoja apie Karlos ir jos globotinio, protiškai atsilikusio Helverio, santykius. Helveris žavisi fašizmu – ne pačia ideologija, kurios jis nepajėgia suvokti, bet išoriniais šio judėjimo raiškos efektais. Pabaigoje jis pats tampa savo žavėjimosi auka. Vaitkus siūlo patiems žiūrovams nuspręsti, kokios jų asmeninės tolerancijos ribos svarstant apie gyvenimo nuskriaustus žmones, apie jų teisę būti kitokiems.

Spektaklis „Helverio naktis“ | Ričardo Grigo nuotr.

Spektaklyje, kaip ir dramoje, nėra ilgos įžangos, istorijos įsibėgėjimo. „Helverio nakty“ veiksmas čia pat panardinamas į tam tikrą įtampos zoną, kurioje keičiasi žmogiškų santykių aplinkybes. Tokias žaidimo sąlygas apibrėžia ir pats dramaturgas, neakivaizdžiai teigdamas, jog visi svarbiausi dalykai atsitinka dar prieš pakylant uždangai, ir viskas, ką mes matome, tėra ankstesnių veiksmų išdava. Ir Karlos, ir Helverio charakteriai nesikeičia, tik pamažu kinta pati aplinka, kurią formuoja tų pačių žmonių santykiai. Todėl aktoriams tenka egzistuoti jausmų pliūpsniuose, emocijų sūkuriuose, kad būtų teisingai išreikšta meilė, neapykanta ar artėjančios mirties nuojautos.

Spektaklio pradžios scenos kartais net priminė sapną. Neatsitiktinai dailininkas Jonas Arčikauskas panaudojo lovų įvaizdžius. Gaila, kad kol kas teatras neturėjo galimybės išsiskleisti pilnu pajėgumu, nes tų pačių charakterių dinamika reikalavo švaresnės teatrinės estetikos, apibrėžtos konkrečiuose vaizdiniuose. Tačiau dėl silpnos techninės bazės kai kurios scenos ar mizanscenos tiesiog kliuvo pačios už savęs. Todėl norėjosi dar minimalesnės aplinkos, netrukdančios aktorių vaidybai, leidžiančios intensyvių emocijų pagalba formuoti spektaklio dramaturgines aplinkybes.

Spektaklis „Helverio naktis“ | Ričardo Grigo nuotr.

Režisierius Jonas Vaitkus šią pjesę pirmą kartą pastatė Lietuvos nacionaliniame dramos teatre dar 2003 metais. Tai buvo ypatingo jautrumo ir psichologinės įtampos sklidinas spektaklis, rodomas daugelį metų, ryškus aktorių Jolantos Dapkūnaitės ir Arūno Sakalausko duetas, tapęs istoriniu kamerinių spektaklių pavyzdžiu. Vilniaus lenkų teatro „Studija“ aktoriai – Agnieszka Rawdo ir Edwardas Kiejzikas savo biografijomis, patirtimis skiriasi nuo „pirmtakų“, tačiau šiai pjesei svarbus būtent individualus medžiagos pajautimas, asmeninis atsidavimas kuriamam pasauliui, todėl jų kūrybinis darbas yra toks pat reikšmingas ir įtaigus.

Naujajame spektaklyje aktoriai akcentavo ypatingą tarpusavio pagalbą vienas kitam. Išskirtinis dėmesys bet kokiam krustelėjimui užaugino keistą atsakomybės jausmą už vienas kitą, kuris pabaigoje išprovokavo tragediją. Nelaimėlių istorijos pabaiga negalėjo būti kitokia – tik mirtis. Helveris nunuodijamas Klaros rankomis. Jis priverstas išgerti mirtiną vaistų dozę, kad būtų išvaduotas nuo jo laukiamo žiaurumo ir kančių.

Spektaklis „Helverio naktis“ | Ričardo Grigo nuotr.

Kūrėjai bando atidaryti duris ne į tą pasaulį, kuris yra už durų, bet į tą, kuris juos atskiria nuo bet kokio santykio su realybe. Svarbu sukurti savo „lėlių namus“, kad galėtum pasislėpti nuo diktatūros. Karla, bandydama išgelbėti Helverį nuo nacių rasės „valymo programos“, dėl kurios buvo nužudyta daugybė negalią turinčių žmonių, uždarydama jį namuose, netrukus pati patiria Helverio smurtą. Bet tai trunka neilgai: į duris jau beldžiasi, Karla suvokia, kad tai ir jos gyvenimo pabaiga. Nes vienatvė tolygi mirčiai. Gelbėdama Helverį, neleisdama jo nužudyti kitiems, nunuodydama jį jo paties rankomis, Karla save pasmerkia sunaikinimui.

Agnieszka Rawdo ir Edwardas Kiejzikas suvaidina ne vien savo veikėjų istorijas. Supratimo laukimas tampa nuolatine būsena tiek jų personažų, tiek savo profesijos atžvilgiu. Į teatrą bandantys integruotis įvairūs kiti menai dažnai nužudo aktorių ir personažų santykius, tas mažas salas, kurios šios profesijos žmonėms yra pačios brangiausios. Todėl spektaklį galima vertinti kaip bandymą išlikti. Karo akivaizdoje švelnumo ir žiaurumo ribos ryškios, tačiau kas skiria normalumą ir beprotybę – sunku apčiuopti. Kaip tą padaryti, atsakyti privalo ne tik dauguma, bet ir kiekvienas žmogus.