Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2023 m. 8 gegužės d. 10:20
Į „Menininko anketos“ klausimus atsako aktorė Aistė Šeštokaitė
Aistė Šeštokaitė

Aistė Šeštokaitė | M. Davidavičienės nuotr.

„Menininko anketa“ – išskirtinė „Vilniaus galerijos“ portalo rubrika. Jos pašnekovai turi galimybę iš daugiau nei dvidešimties paruoštų klausimų išsirinkti juos labiausiai dominančius. Šįkart į klausimus atsako aktorė Aistė Šeštokaitė. 

– Kur studijavai/studijuoji ir kas buvo/yra tavo pagrindiniai mokytojai? Koks tavo santykis su dėstytojais ir kokia jų įtaka kūrybai?

– Studijavau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, mano kurso vadovai buvo režisieriai Aidas Giniotis ir Ieva Stundžytė, vaidybos dėstytoja Eglė Gabrėnaitė. A. Giniotis ir I. Stundžytė išmokė kelti vaidmens logikos klausimus, visą gyvenimą, turbūt, savęs klausiu: ,,Ką tu tuo tekstu nori pasakyti?“. E. Gabrėnaitė įpūtė labai sunkiai apibūdinamo ir asociacijomis grįsto virpėjimo, kuris labai įkvepia iki šiol. Jos gebėjimas smulkmenoms suteikti magiškos prasmės išmokė mane įkvėpimo vaidmenims ieškoti troleibusuose ar tiesiog praeivių veiduose. Studijuodama aklai pasitikėjau savo dėstytojais, nieko kito nenorėjau girdėti. Vėliau buvo laikas, kai viską norėjau neigti, atsitraukti kuo toliau, taigi santykis banguotas, bet dabar esu dėkinga už tai, ką išmokau ir toliau einu savo keliu.

Dar vienas žmogus, kuris labai svarbus man teatro kelyje yra vaikų ir jaunimo teatro ,,Atžalynas‘‘ režisierė Auksė Antulienė. Ji pirmoji man parodė, kad teatras yra stebuklinga vieta, kad čia yra šilta, kad teatre žmonės yra gražūs, mylintys vienas kitą ir įkvepiantys kurti.

A. Šeštokaitė

Aistė Šeštokaitė | L. Vansevičienės nuotr.

– Kaip manai, koks yra didžiausias iššūkis aktoriui? Ar tau tenka susidurti su kūrybinėmis krizėmis? Iš kur jos kyla ir kaip pavyksta su jomis susitvarkyti?

– Didžiausi sunkumai man kyla, kuomet leidžiu per daug išsikeroti savo vidiniam kritikui. Kartais jis išsivysto iki neadekvataus dydžio ir per jį tampa nebeįmanoma matyti realybės, o ką jau kalbėti apie malonumą kuriant. Apie tai paskutiniu metu dažnai mąstau. Stebėdama save vis pastebiu, kad geriausias rezultatas ir smagiausia kūrybinė patirtis nutinka, kai vidinis kritikas yra nutildytas iki minimumo, kai pavyksta iš esmės savimi patikėti ir nesismulkinti, neatsiprašinėti, priešingu atveju manęs laukia tik skausmingos patirtys. Mūsų kurso vaidybos dėstytoja Eglė Gabrėnaitė sakydavo, kad talentas yra drąsa ir kuo toliau, tuo labiau tai suprantu. Eiti drąsiai, pasitikint savimi, neabejojant – tai man šiuo metu yra ir didžiausias iššūkis, ir įdomiausia siekiamybė. Suteikti sau leidimą kurti, o ne ieškoti teisingo varianto. Susitvarkyti su sunkiais momentais man padeda pokalbiai su brangiais žmonėmis, kurie padeda grįžti į adekvatesnį tikrovės suvokimą, o kartais tiesiog pasakymas sau, jog kad ir kas nutiks, mama mane vis tiek mylės, vis tiek aš galėsiu džiaugtis skaniais pusryčiais ir klausytis paukščių.

Šeštokaitė

Aistė Šeštokaitė | L. Vansevičienės nuotr.

– Koks tavo santykis su režisieriais? Kokiais principais vadovaujiesi su jais dirbdamas?

– Susitikimas su vis kitu režisieriumi man tai kaip susitikimas su vis kitokiu pasauliu. Labai daug dėmesio skiriu bandydama suprasti ar pajausti, kas tam žmogui yra svarbu, kaip jis kalba, kokius dalykus akcentuoja, bet svarbiausia – atrasti, kas mus abu sieja, kas mus jungia, kuo mes panašūs, kaip mes galim vienas kitą suprasti ir susikalbėti. Įdomu, kad kartais susikalbėjimas įvyksta tada, kai pradedi prieštarauti, ginčytis ir nesutikti – tai irgi labai svarbu. Kartais labai svarbu tiesiog pabandyti pajausti žmogų, atrasti bendrą tašką tarp to, ko nori režisierius ir tarp mano vidinio tiesos pajautimo. Jei taip neįvyksta, jaučiuosi kaip ne savo kūne, tad savo vidinio pajautimo stengiuosi niekada neišduoti.

Aistė

Aistė Šeštokaitė | D. Ališausko nuotr.

– Kokia kūrybinė atmosfera tau reikalinga? Ar turi tam tikrų ritualų, kurie neatsiejami nuo tavo kūrybos proceso? Kuriuo paros metu dirbi produktyviausiai?

– Kūrybinėje atmosferoje labiausiai vertinu alkį – visus apėmusį norą sukurti žiūrovą paveikiantį, mūsų visų išjaustą tiesą perteikiantį spektaklį. Kai visų akys žiba, kai visų mintys verda vienoj temoj ir visi nori sukurti kažką gražaus, prasmingo. Kai įvyksta toks susitikimas su kolegomis, man būna didžiausias džiaugsmas. Alkį numalšinus reikia pertraukos, kol vėl išalksti, todėl, jei įmanoma, stengiuosi neapsikrauti dideliu darbų kiekiu. Žinoma, taip pat sunku pajudėti iš vietos, jei trūksta pagarbos, tylos ir susikaupimo. Nesu ritualų žmogus, bet būnant repeticijų procese man labai svarbus rytas, stiprūs pusryčiai ir geras pasivaikščiojimas prieš repeticiją. Vis tik tenka pripažinti, kad rytinė repeticija man būna kaip apšilimas, o didysis darbas įvyksta vakare. Dar labai svarbus man laikas prieš užmiegant, kai mintys verda, daužosi, o ant slenksčio į miegą išsigrynina į gražias ir įdomias idėjas. Bandant suprasti žmogų, kurį vaidinsiu, man padeda rašymas. Rašau viską, nuo to, ką tas žmogus šiąnakt sapnavo iki to, ką jis mato per savo kambario langą. Rašau kartais labai abstrakčiai, kartais kruopščiai iki smulkiausių detalių, kartais racionaliai išsigrynindama loginius vingius, o kartais tiesiog pasąmonės srautą, iš savo galvos paleidžiu įspūdžių ir vaizdinių upę. Toks būdas man labiausiai padeda fantazuoti apie žmogų, supinti jį su savo išgyvenimais, vaizduote ir ta neapibūdinama pasąmonės jėga, kurią labai veiksmingai atpalaiduoja rašymas.

Aistė Sestokaite

Aistė Šeštokaitė | E. Paulausko nuotr.

– Kokie tavo kūrybiniai ateities planai? Didžiausia siekiamybė?

– Šiuo metu didelių ateities planų neturiu, bet bandau savyje kurstyti drąsą pamėginti kurti savo dalykus. Būnant aktoriumi kartais aplanko jausmas, kad įgyvendini kito žmogaus idėją, išpildai jo sumanymą ir viziją. Vis dažniau pamąstau, kad norėčiau pastatyti save į tokią padėtį, kai už sprendimus būčiau atsakinga pati. Nekalbu apie režisūrines ambicijas, tikrai ne, bet vis pasiilgstu akademijoje kurtų etiudų procesų, mane labai domina šiuolaikinis šokis, mėgstu rašyti, todėl,  manau, kad netolimoje ateityje užsidarysiu kur nors pakurti kažko mielo savo širdžiai. Turiu dar didelę svajonę išvažiuoti kuriam laikui į Lenkiją, nes labai žaviuosi šios šalies teatru, be galo man graži lenkų kalba, tad, manau, kada sėsiu į traukinį ir išvažiuosiu ten bent pusei metų.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!