„Madagaskaras“ | D. Matvejev nuotr.

Vasario 8 d. 18 val. Utenos kultūros centre žiūrovai turės galimybę išvysti jau 20 metų rodomą legendinį režisierių Rimo Tumino ir Arvydo Dapšio spektaklį „Madagaskaras“ pagal dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus pjesę.

Pjesė „Madagaskaras“ originaliai, saviironiškai ir intelektualiai pristato Lietuvą kaip fenomeną, lietuvių požiūrį į save ir pasaulį. 2004-aisiais, premjeros metais, M. Ivaškevičius apie šią pjesę rašė: „Lietuvos perkėlimo į Afriką idėja kilo tarpukario geopolitikui Kazimierui Pakštui. Mintis šią idėją perkelti į teatro sceną šovė mūsų laikų režisieriui Rimui Tuminui. Man buvo pasiūlyta perkelti visa tai į popierių. Taip gimė pjesė „Madagaskaras“. Iš tiesų Lietuva taip niekada ir nebuvo perkelta į Afriką, todėl ši pjesė ir yra apie tai, kaip Lietuva niekada nebuvo perkelta į Afriką. Kitaip tariant – tai pjesė apie tą Lietuvą, kuri taip niekur ir neišsikėlė.“

„Madagaskaras“ | D. Matvejev nuotr.

„Madagaskaras“ – vienas lankomiausių Valstybinio Vilniaus mažojo teatro spektaklių, kurio premjera įvyko dar rekonstruojamo teatro fojė 2004 m. Nuo savo gyvavimo pradžios spektaklis buvo parodytas ne tik įvairiuose Lietuvos miestuose, bet ir Latvijoje, Austrijoje, Belgijoje, Suomijoje, Serbijoje, Rusijoje, Lenkijoje.

Pjesės sėkmės priežastis – intriguojantis siužetas, išmoningos situacijos ir meistriški dialogai, parašyti pasitelkiant autentišką pirmosios XX a. pusės kalbą. Dramai apie lietuviškas utopijas M. Ivaškevičius „atrado“ unikalią ir nelegendinę XX a. pirmosios pusės asmenybę – Kazį Pakštą (spektaklyje „Pokštas“). K. Pakštas Lietuvos istorijoje įsiamžino kaip žmogus, siekęs išplėsti mažos šalies ribas, padidinti jos teritoriją nuperkant papildomų žemių (spektaklyje kalbama apie Madagaskaro salą, realybėje jis ieškojo laisvų žemių Angoloje).

Jei pirmojoje Rimo Tumino spektaklio dalyje, verčiančioje publiką nuoširdžiai kvatotis, daugiausia dėmesio skiriama Kazimierui Pokštui (aktorius Tomas Rinkūnas / Ramūnas Cicėnas) ir jo beprotiškai idėjai „sutelkti lietuvius masinėn emigracijon“ į Afriką, tai antroji labiau priklauso Salei (aktorė Indrė Patkauskaitė), kurios prototipas – jautrioji Salomėja Nėris, jos dramatiškam likimui. Antrojoje „Madagaskaro“ dalyje taip pat ataidi „Lituanikos“ katastrofa, karas, okupacija.

„Šis spektaklis – tai priminimas, kad mes savo istorijoje ieškom herojų, kurie vienaip ar kitaip įsivaizdavo nepriklausomą Lietuvą. Tai spektaklis, kuris leidžia pajusti istorijos pulsą, todėl jis bus gyvas tiek, kiek mes vertinsim ir žinosim istorinį palikimą“, – sako režisierius Rimas Tuminas.

„Lietuvos perkėlimo į Afriką idėja kilo tarpukario geopolitikui Kaziui Pakštui. Mintis šią idėją perkelti į teatro sceną šovė mūsų laikų režisieriui Rimui Tuminui. Man buvo pasiūlyta perkelti visa tai į popierių. Taip gimė pjesė „Madagaskaras“. Žmonių, pergyvenusių ribą tarp tarpukario ir karo, biografijose visada nevalingai ieškai žodžių: emigravo, deportavo, kolaboravo. Tačiau tai jau kitos istorijos, vaizduojančios kitą epochą. „Madagaskaras“ – pasakojimas apie žmones, dar nepriėjusius šios ribos, tačiau mums iš laiko nuotolio puikiai suvokiant, kad ši riba netrukus bus peržengta.

„Madagaskaras“ | D. Matvejev nuotr.

Kaip skaityti „Madagaskarą“? Taip, kaip žmogus 2084-aisiais skaitytų istoriją apie mus, manančius, kad visos pasaulio nesąmonės baigėsi prieš keturiolika metų, ir mes – pirmieji, išbridę į tiesią, šviesią, nesibaigiančią magistralę. 2084-ųjų skaitytojui dėl to mažų mažiausiai būtų juokinga, daugių daugiausia – graudu. Nes jis žinos keletą ateities datų, kurios sudaužys į šipulius visus mūsų šiandienos lūkesčius. To skaitytojo dar nėra, o jis jau už mus pranašesnis. Todėl ši pjesė apie žmones, kurie dar nieko nežino. Ir todėl iš visų jėgų stengiasi gyventi: mylėti taip, kaip dar niekas iki jų nemylėjo, tikėti taip, kaip dar niekas iki jų netikėjo, norėti taip, kaip dar niekas iki jų nenorėjo, ir galiausiai perkelti tai, kas dar niekad nebuvo perkelta.

Antipakštinių pjesių nėra. Nors keistai turbūt šiandien jaustumėmės Pietų pusrutulyje, kaitinant tropikų saulei įsitaisę palmių giraitėje priešais Indijos vandenyną. Ir kai garsus juodaodis režisierius Rimas Tuminas būtų pasiūlęs rašyti man šią pjesę, pavadinčiau ją egzotiškai – „Lietuva“. Apie tolimą, mažai pažįstamą žemę. Taigi galima šią pjesę skaityti ir taip. Tarytum mus iš tikrųjų perkėlė ir dabar, pasitelkę teatrą, bando grąžinti atgal.“, – sako pjesės autorius M. Ivaškevičius.