Stovyklos „Lietuvos atgaja“ archyvo nuotr.

Nors iki vasaros dar toli, registracija į vaikų stovyklas jau įsibėgėja. Ką jose atranda šiandieniniai vaikai? Ar jie stovyklose tebeieško to paties, kuo gyveno ankstesnės kartos? Apie tai pasakoja savanorystės ir neformaliojo ugdymo specialistė, kūrybinės vaikų ir jaunimo stovyklos „Lietuvos atgaja“ programų ir plėtros vadovė Ieva Stogevičiūtė.

Anot jos, vaikams ir paaugliams stovykla – galimybės pasimatuoti naujus socialinius vaidmenis. „Tai – tarsi hiperbolizuota realybė, kurioje nėra nieko, kas kasdienybėje neegzistuoja. Juk čia veikia tie patys santykiai, kūryba, pojūčiai – tik viskas atrodo tikriau, sodriau, intensyviau“, – įsitikinusi nuo 2009 m. stovyklose dirbanti I. Stogevičiūtė.

– Ieva, vaikystėje ir pati daug laiko praleidai vasaros stovyklose. Kokias svarbiausias pamokas anuomet išmokai ir kokios patirtys įsiminė labiausiai?

– Stovyklauju nuo ankstyvos paauglystės. Prisimenu, kad grįžusi iš pirmosios savo stovyklos dienoraštyje rašiau, kad mano gyvenimas nuo šiol skirstomas į du etapus – iki stovyklos ir po jos. Nežinau, ar mano artimieji pastebėjo, jog kažkas pasikeitė, bet man vidinis pokytis atrodė labai ryškus. Jaučiau, kad įgijau kažkokį aštresnį žvilgsnį į supančius dalykus, geriau supratau, kaip noriu bendrauti, draugauti, kurti, kokiu žmogumi būti.

Labai ryškiai prisimenu dalį vadovų, konkrečius pokalbius ir momentus, kai jų parodytas dėmesys, šiluma į vieną ar kitą pusę pakreipė ir mano gyvenimą. Pavyzdžiui, vienuoliktoje klasėje iš stovyklos vadovės gautas grįžtamasis ryšys apie tai, kad galėčiau ir pati dirbti su žmonėmis, mano dėmesį nuo planų studijuoti menus ar kalbas perkėlė prie socialinio darbo. Vadovų, kaip autoritetų, pavyzdys motyvavo ir pačiai pradėti savanoriauti stovyklose, duoti tam tikrą grąžą, prisidėti prie jaunų žmonių gyvenimų.

Įdomu, kad neseniai socialinėse medijose patalpinę seną stovyklavietės nuotrauką, sulaukėme vieno vyro žinutės. Pasirodo, kad dar 1975 m. jis tuo metu veikusioje stovykloje dalyvavo kaip vaikas ir puikiai prisimena savo vyr. vadovę, jos vardą ir pavardę bei koks šiltas žmogus ji buvo. Ši istorija man yra vienas įspūdingiausių įrodymų, kad nors stovykla kalendoriuje atrodo tik kaip trumpas vasaros nuotykis, atmintyje gali įsispausti visam gyvenimui.

Ieva Stogevičiūtė | Deinoros Rudėnaitės nuotr.

– Ar daug kuo šiandieninės stovyklos skiriasi nuo tų, kuriose lankeisi, kai buvai vaikas? Kas svarbu šios kartos jauniems žmonėms ir kaip pasikeitė jų lūkesčiai, norai stovyklos metu?  

– Pamatiniai dalykai panašūs, pavyzdžiui, vaikams tebėra labai svarbus ryšys. Po stovyklų skaitome dalyvių atsiliepimus apie tai, kas jiems įsiminė labiausiai. Ir 1997, ir 2005, ir dabar dažniausiai minimi dalykai – santykis su kitais vaikais ar vadovais, stovyklos laužas, leidžiantis pajusti stiprų bendrystės jausmą, vakarinis aptarimo ratas, kurio metu jautiesi išgirstas. Ryšys su kitais žmonėmis ir savos vietos atradimas yra svarbūs bet kurios kartos žmonėms.

Pastebiu šios kartos aukštesnį emocinio raštingumo lygį, žinojimą, kas aš esu, ko noriu, kas man svarbu. Šiandien vaikai noriai kalba apie tai, kuo mano karta pasidalinti ne visada drįso – vidinį pasaulį, jausmus. Kai aš buvau paauglė, neturėjome tinkamų įrankių, žodyno, leidžiančio taip aiškiai komunikuoti ir reflektuoti.

Šiandienos vaikų vertybių skalėje svarbią vietą taip pat užima rūpestis pasaulio ateitimi, ekologinės, tvarumo temos, kas laukia planetos, žmonijos. Mes turėjome mažiau prieigos prie šios informacijos, kitaip veikė socialinės medijos arba jų visai nebuvo. Kartu su žinojimu, kad pasaulyje vyksta ne tik šviesūs dalykai, ateina ir didelis kartoje jaučiamas nerimas. Pastebiu socialinį nuovargį – kai aš važiuodavau į stovyklą, neretai praleisdavau ten ir kelias pamainas, nerdavau iš nuotyko į nuotykį. Šiandien vaikai geba aiškiau įvardinti, jog pavargsta ir nori pailsėti. Kai kurie norėtų vykti į stovyklą dėl kultūrinės, kūrybinės programos, tačiau prastai jaučiasi daugybės žmonių apsuptyje. Galbūt tai susiję su aukštais švietimo sistemos keliamais lūkesčiais, o gal su bendru nuovargiu ir gilesniu jo atpažinimu.

Stovyklos „Lietuvos atgaja“ archyvo nuotr.

– Kaip stovyklos formatas keičiasi su naujomis kartomis, paminėtais socialiniais ar net technologiniais pokyčiais? Ar turėtų keistis, o gal geriau išlikti prie pamatinių vertybių? 

– Ar reikia specialiai sekti tendencijas? Nemanau. Stovyklų programos yra bendruomenės kūrybos produktas: pokyčius kuria susirenkantys vaikai ir vadovai, atsinešantys tai, kas jiems svarbu, aktualias tendencijas, naujas temas ar praktikas, kurios vėliau prigyja.

Vaikai dažnai yra tradicijų saugotojai, prašantys tradicinių dainų, žaidimų, veiklų. Jaučiamas stiprus noras, kad grįžus į stovyklą rastum tam tikrus dalykus, kuriuos palikai – tai suteikia stabilumo, kuria grįžimo namo pojūtį.

Kalbant apie pasiruošimą stovyklai, atsiranda daugiau resursų, informacijos, kuriuos suteikia technologijos. Tarkime, sugalvojus, kad stovyklos metu norisi kalbėti apie specifinį menininką, nesunku paleisti vaizdo įrašą, rasti nuotraukų, darbų pavyzdžių. Turime labai daug įrankių, o tai stiprina edukacinį turinį. Lietuvių kalba sukurta labai daug metodinės medžiagos, yra įvairių kitų būtų tobulėti – mainai, stažuotės, seminarai.

– Vasaros stovyklose vaikai praleidžia savaitę ar net dešimt dienų. Tai – ilgas laiko tarpas naujoje bendruomenėje, toli nuo įprastos aplinkos. Ką vaikui toks formatas gali pasiūlyti, kuo jis svarbus?

– Jaunam žmogui, paaugliui, bandančiam naujus socialinius vaidmenis, stovykla yra puiki erdvė veikti, nes daugelis jo nepažįsta, neturi išankstinių lūkesčių ar nusistatymų. Tai leidžia būti kitokiam nei įprastai – įgalina, išlaisvina, o kartais ir parodo, koks nenori būti. Stovykloje stipriai jaučiamas saugumas, palaikymas, nes žmonės atvyksta nusiteikę bendrauti, megzti ryšį. Trumpas renginys irgi gali būti smagus, bet bendrumo jausmas, ryšio gilumas atsiranda iš to, kad gyvenama kartu, išeinama iš komforto zonos.

Stovykla – hiperbolizuota realybė, kurioje nėra nieko, kas kasdienybėje neegzistuoja – veikia tie patys santykiai, kūryba, pojūčiai. Tiesiog visko daug ir viskas labai sodru. Per dieną gali įvykti ir pakilimas, ir nuosmukis, kūrybinis katarsis, pirmoji meilė ar pirmasis širdies skausmas. Neretai žmonės mini stovykloje kuriamą pasaką ir magiją – manau, kad šis jausmas atsiranda dėl patirčių intensyvumo ir galimybės atsitraukti nuo kasdienės rutinos.

Svarbus vadovų vaidmuo: stovykloje jie turi vaikus ir uždegti, įkvėpti, ir sukurti saugią erdvę, kurioje kiekvienas jaustųsi priimtas, ir gebėti brėžti ribas, kad vieni kitų neužgautume, kelti aiškius lūkesčius elgesiui. Dėl to reikšmingas vadovų parengimas, kompetencijos, su kuriomis jie ateina į šį ilgą intensyvų patyrimą.

– Formalaus ugdymo uždaviniai labai aiškūs – o kokią pridėtinę vertę kuria stovyklos?

– Tikiu, kad mokytojai mokyklose taip pat nori, kad vaikams būtų saugu ir gera, bet jiems tenka labai daug kitų uždavinių bei atsakomybių. Neformalusis ugdymas turi prabangą saugios ir auginančios aplinkos kūrimą paversti pagrindiniu tikslu. Jei stovykloje vaikai nesijaus saugūs, pastebėti, išgirsti, nerūpės ir pati įdomiausia, turtingiausia kultūrinė edukacinė programa. Kai kuriems vaikams stovykla yra apie judėjimą ir buvimą gamtoje, kitiems – naujų kūrybinių raiškų išbandymą, žaidimus, pokalbius, laisvą laiką ir augančias draugystes. Visiems šiems poreikiams stovykloje atsiranda vietos.

Stovyklos „Lietuvos atgaja“ archyvo nuotr.

– Daugybės stovyklų vadovai yra savanoriai ir dirba neatlygintinai. Kodėl jauni žmonės, turėdami tiek galimybių, renkasi savanorystę – kuo ji traukia ir ką dovanoja?

– Tikiu, kad savanorystė yra brandžios visuomenės ženklas. Šiandien vis dažniau galvojame ne tik apie tai, ką privalai padaryti, bet ir apie tai, ką veikti laisvu metu, kokioms veikloms jį skirti. Galimybių prisidėti prie visuomenės problemų sprendimo yra labai daug, ir tai – didžiulė stiprybė. Žmonių, kurie savanoriauja, daugėja – tai buvo nesunku pastebėti tiek pandemijos, tiek karo Ukrainoje fone.

Stovykloje savanorystė veikia ir kaip vertybių išraiška, noras prisidėti prie jaunosios kartos auginimo, perteikti tam tikras nuostatas, palaikymą, galbūt pasakyti vaikui tai, ką pats būdamas jo amžiaus būtum norėjęs išgirsti. Dirbant savanorių koordinatore, man atrodė labai svarbu su jaunais žmonėmis kalbėtis apie tai, kad savanorystės metu pavyks ne tik duoti, bet ir gauti – augti kaip vadovui, kaip žmogui, išbandyti naujas roles. Šiandien savanoriai ateina labai kryptingai – nori geriau dirbti komandoje, išmokti lyderystės. Geriau ateiti žinant, kas tau svarbu, nei to nesuprasti.

Nemažai žmonių nori įgyti darbo su vaikais patirties ir vėliau nusprendžia išties pakeisti profesinį kelią, įsidarbinti mokyklose. Yra ir tokių, kurie supranta, kad ši veikla – ne jiems. Džiaugiamės visomis šiomis istorijomis.

Svarbi ir bendruomenė: galimybė susipažinti su naujais žmonėmis ar savanoriauti kartu su draugais, bendraminčiais.

Savanoriams svarbi aiški savanorystės programa, struktūra, konkretūs mokymosi laipteliai – kiek tai užtrunka laiko ir kokios bendruomenės dalimi galima tapti. Savanorystė yra saugus pasirinkimas – daug dalykų ateidamas nežinai, tačiau jauti duodamas „pagalves“: įgūdžių, žinių, patyrusių vadovų pagalbą, metodinį, struktūrinį ir žmogišką palaikymą, grįžtamąjį ryšį.

 – Su kokiu nusiteikimu į stovyklą rekomenduoji vykti pirmą kartą šią patirtį išbandantiems vaikams ir jų tėvams?

– Vaikams – su smalsumu, drąsa išbandyti dalykus, kurių dar nėra bandę.

Tėvams – renkantis stovyklą įsiklausyti į tai, kas svarbu, įdomu vaikui. Ruošiantis stovyklai, kartu su vaiku pasigilinti į temą, struktūrą, filosofiją. Susiduriame su situacijomis, kai atvežę vaiką į stovyklą tėvai nusivilia, kad ribojame telefonų naudojimą, ar vaikas nustemba, kad stovykla kūrybinė (o tėvai sakė, kad veža į krepšinio stovyklą). Geriausia šiais dalykais pasidomėti iš anksto ir pasirinkti stovyklą, kuri atitiktų šeimos vertybes.

Linkiu į stovyklą žiūrėti kaip į nuotykį, kupiną atradimų – galbūt svarbiausia taps naujos draugystės, įkvepiantys vadovai ar meninis projektas, kuriam atiduosi visą savo širdį. Tikiu ir iš tūkstančių stovyklautojų patirties jau žinau – stovyklos akimirkos atmintyje liks dar ne vienerius metus.