Fotomenininkė Tamara Pathak. Aut. Agnė Kanapienytė
„Menininko anketa“ – išskirtinė „Vilniaus galerijos“ portalo rubrika. Jos pašnekovai turi galimybę iš daugiau nei dvidešimties paruoštų klausimų išsirinkti juos labiausiai dominančius. Šįkart į klausimus atsako fotomenininkė Tamara Pathak.
Kaip apibūdintumėte savo kūrybą? Kas paskatina jus kurti? Kas ir kodėl tampa jūsų kūrybos objektu, tema, motyvais?
Mano kūryba vyksta lėtai, tyliai, bet nuosekliai. Fotografija lydi nuo pat ankstyvosios paauglystės, gyvenimo kely atsiranda vis skirtingų sąlyčio taškų, bet toji ašis išlieka ta pati. Per pastaruosius metus į mano kūrybą įžengė ir daugiau medijų, bet, panašu, kad tai ne fotografijos, kaip medijos ribotumas ar nepakankamumas, o greičiau išplėstas jos suvokimas ir priėmimas.
Fotografija, kaip medija, išlieka kūrybos fokuse, kaip mėgstu sakyti, tai yra mano gimtoji kalba. Bet pačią fotografiją regiu ir suvokiu ne tik kaip mediją, bet ir kaip meninį procesą, kartais ir kaip meno objektą. Galbūt todėl atsiranda sunkumų stichiškai kelti darbus į interneto platybes, kur fotografijos suvartojamos kaip eiliniai iliustratyvūs paveikslėliai. Mano manymu, fotografijai, kaip ir kitoms meno sritims, didelę reikšmę turi erdvė, aplinka, kur tai būna eksponuojama, rodoma, pristatoma.
Mano kūryboje dominuoja žmogaus kūno motyvas. Jis atsikartoja, atgimsta, kartojasi. Panašu, kad pats kūnas tampa toks svarbus mano kūryboje, kad jis išlieka ir kūrybine raiška, ir konceptualiu turiniu. Jau kurį laiką dirbu su savo kūnu, gal 4 metus. Intuityvus vedimas prie savo kūno raiškos tyrimo, panašu, geriausiai atsiskleidžia tame „susikalbėjime“, atšaukime fotografuojamo objekto ir vedamos minties.
Pastaraisiais metais „susidraugavau“ su tekstu. Visų pirma pamačiau, kad galiu rašyti. Po kurio laiko prigavau save, kad man patinka, rašymas tapo maloni veikla, galiausiai, tai peraugo į tiesiog intuityvų rašymą, tampriai siejamą su vaizduojamąja kūryba, kuris, tikiu, išvys šviesą vienokia ar kitokia forma.
Fotografijų serija „Bodyscape”. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Video instaliacija „no(BODY)”. Nuotrauka iš asm. archyvo
Kokie kūrėjai darė arba iki šiol daro jums įtaką? Kurių menininkų darbai, filosofija artimiausia jūsų idėjoms?
Manau, didžiausią įtaką padarė Violetos Bubelytės kūryba. Pamenu, koks didis atradimas buvo pamatyti jos fotografijas, koks įspūdis liko. Tuomet studijavau menotyrą, kai turėjau galimybę atidžiau pažvelgti į menininkės darbus, juos analizuoti bei gilintis į šį kūrybos fenomeną. Pagavus stiprų įkvėpimą, parašiau savo bakalaurinį darbą 2012 m. pavadinimu „Violeta Bubelytė: konceptualumas akto žanre“. Praėjus daugiau nei 13 m. ir peržvelgiant šį rašto darbą, norėtųsi kai ką papildyti, išplėsti, kad ir pavadinimą kiek pakoreguoti. Bet iš tiesų su malonumu jį atsiverčiu ir net laikui bėgant savikritika neauga.
Yra ir daugiau fotomenininkų, kurių darbais nenustoju žavėtis: Helmut Newton, Robert Mapplethorpe, Diane Arbus, Annie Leibowitz, Andre Kertesz, Edward Weston ir kt. Dauguma išvardintų autorių sukūrė įstabių portretų, labai savitai fotografuoja žmones, geba perteikti labai daug emocijos, energijos, estetiniai ir kompoziciniai sprendimai taip pat nuostabiai sugula į dvimatį fotografinį vaizdą. Fotografo Edward‘o Weston‘o fotografuojami objektai, natiurmortai (kriauklės, gėlių žiedai, daržovės) panašu, kad susiasocijavo su jo kuriamais aktais, kas, panašu, kad sąmoningai ar pasąmoningai įkvėpė seriją „Bodyscape“.
Lietuviškos fotografijos kontekste gerbiu ir žaviuosi Remigijaus Treigio, Alvydo Lukio ir Gintauto Trimako kūryba. Panašu, kad šių menininkų aktyvumas, nuoseklus ir įkvepiantis kūrybinis darbas paliko įspaudą ne vienam šio laikmečio fotomenininkui. Manau, kad jų ryšį, energiją ir susidirbimą pateisina kadaise sukurta menininkų trio, pavadinimu TTL.
Neretai menininkai, jų kūryba sujaudina, paliečia pažinus juos pačius. Tuomet ir jų kūryba tarsi priartėja, tampa paveikesnė, savaime suprantama, artima. Esu dėkinga savo draugų, kolegų, pažįstamų ratui už visa tai, ką jie kuria, rodo, dalinasi. Už tai, kad domisi, palaiko ir auga kartu.
Tamara Pathak. Aut. Arnold Gedris
Kur studijavote ir kas buvo/yra jūsų pagrindiniai mokytojai? Koks jūsų santykis su dėstytojais ir kokia jų įtaka kūrybai?
Bakalaurą išvažiavau studijuoti į Kauną. Kaip vilnietė, buvau gan santūri toje aplinkoje. Studijavau menotyrą VDU, kas buvo gan melancholiška, kai labai trūko jazz‘o ir meninės ekspresijos. Gražiausia, ką išsinešiau – tai paskaitos ir darbas su Tomu Pabedinsku, jis buvo mano darbo vadovas – šviesus, pakantus, intelektualus dėstytojas. Manau, kad įskiepijo tiesiog rimtą ir pagarbų požiūrį į fotografiją, į kurią visad norisi įdėti bent kiek poezijos. Kartais ir labai daug.
Tikriausiai savo fotografijos mokytojais norėčiau įvardinti Paulių Račiūną ir Stasę Butrimienę. Fragmentiškai studijuodama fotografiją kolegijoje, turėjau galimybę mokytis iš tokių fotografų kaip Artūras Valiauga ir Vetrė Antanavičiūtė. Studijuodama magistrantūrą Vilniaus dailės akademijoje, be abejo, sutikau begalę nuostabių žmonių – tiek dėstančių, tiek pradedančių savo meno/akademinį kelią. Norėčiau išreikšti padėką Alvydui Lukiui, Jurijui Dobriakovui bei Elenai Grudzinskaitei.
Tamara Pathak. Fot. Agnė Kanapienytė
Tamara Pathak „Spectrum”
Kokie jūsų mėgstamiausi rašytojai, mylimiausios ar didžiausią įtaką padariusios knygos (nebūtinai grožinės)? Koks jūsų / jūsų kūrybos santykis su literatūra? Galbūt, turite sau įsimintinų literatūrinių ištraukų, citatų, imponuojančių veikėjų? Gal net galėtumėte sugretinti save su vienu iš jų?
Skaitymas užima gana didelę ir svarbią laiko dalį tiek laisvalaikio, tiek darbiniame kontekste. Skaitau lėtai, mėgstu skaityti knygas tvarkingai – nuo pradžios iki pabaigos, kiek žinau, nemažai žmonių skaito knygas fragmentiškai, kas turbūt irgi nėra blogai, bet man taip nesigauna. Anksčiau pergyvenau dėl to, kad nespėju pakankamai skaityti, tas nenumaldomas knygų alkis. Atrodo, kol skaitau vieną knygą, akiratyje atsiranda jau visas sąrašiukas užmatytų, rekomenduotų.
Pastaraisiais metais daug dėmesio patraukia knygos apie fotografiją, medijų meną – teoriniai, sociologiniai, bei filosofiniai lietuvių autorių aspektai – S. Valiulio, V. Michelkevičiaus, A. Narušytės, V. Kinčinaičio tekstai. Ne vieną kartą su malonumu skaičiau R. Bartheso knygą „Camera Lucida“. Mintys ir paieškos atsakymo į klausimą „kas yra fotografija?“ kaskart sužadina kartais kiek nurimusius jausmus fotografijai, išjudina šviežių pamąstymų laviną.
„Kaip Žiūrovą mane Fotografija domino tik dėl „jausmų“; norėjau į ją gilintis ne kaip į klausimą (temą), bet kaip į žaizdą: aš matau, aš jaučiu, todėl pastebiu, žiūriu ir mąstau.“
Apie tai, kaip fotografija veikia mūsų suvokimą apie pasaulį, tikrovę, atmintį ir galią Susan Sontag rašo knygoje „Apie fotografiją“. Ir nors šis esė rinkinys išleistas 1977 m., pamąstymai ir pastebėjimai išlieka aktualūs ir šiandien.
„Fotografijos yra turbūt pačios paslaptingiausios iš visų objektų, sudarančių ir įkūnijančių aplinką, kurią mes vadiname modernia. Juk iš tikrųjų fotografijos yra užfiksuotos patirtys, o fotoaparatas – idealus grobuoniškai nusiteikusios sąmonės ginklas“.
Ką manote apie institucijų poveikį menininkui? Kaip įsivaizduotumėt ateities meno mokyklą (akademiją)?
2023 m. balandį su kitais VDA studentais ir dėstytojais dalyvavome programoje „For a new art academy… for a new Europe! Reforming art and design education as a political and existential imperative”. Šioje programoje taip pat dalyvavo studentai ir dėstytojai iš Štutgarto akademijos Merz, Bremeno menų universiteto ir Atėnų menų mokyklos. Programos metu vyko pristatymai, paskaitos, kūrybinių užduočių atlikimas ir diskusijos apie ateities meno mokyklą (akademiją). Eigoje suvokiau, kad iš esmės ta ateities meno akademijos vizija gan paveikiama politinių, institucinių ir kitų sociokultūrinių veiksnių, kas trukdė mums rasti bendrą programos viziją. Bet esu tikra, tai gerokai sujaukino visų dalyvių suvokimą apie esamą meno švietimo sistemą ir jos galimybes. Taip pat leido apčiuopti tam tikrus utopines ir distopines ateities variacijas.
Institucinis poveikis menininkui, be abejo, yra. Kartais jis pasireiškia gana stipriai, neretai ir suformuoja menininką pagal tam tikras sistemas, kurios prigesina patį kūrybiškumą, individualumą. Panašu, kad yra kūrėjų, kuriems institucinis mokymas pakiša koją, sugriauna kūrybinį potencialą. Yra atvejų, kai menininkai tai žino, nujaučia, todėl iš karto atsiriboja nuo institucijų (bent sąlyginai). Kitai daliai kūrėjų institucijos padeda disciplinos, tobulėjimo, ugdymo klausimais. Kartais institucinis poveikis (ar teigiamas, ar neigiamas) gali atsiskleisti ne iš karto, prabėgus laukui.
Tai, matomai, pagrindžia ir prancūzų sociologo Pierre Bourdieu nuomonę, kad meninis laukas nėra neutralus, jį formuoja socialinės struktūros, institucinės galios ir kapitalo rūšys. Iš dalies menininkai veikia autonominiame lauke, kartu šis priklausomas nuo išorinių institucijų – akademijų, galerijų, muziejų, kritikų, t.t. Taigi meno autonomija kaip ir sąlyginė, ji veikia sociokultūrinių ir ekonominių mechanizmų ribose.
Tamara Pathak. Aut. Agnė Kanapienytė
Ar jūsų menas atspindi šiuolaikines socialines problemas, o gal kalba amžinomis, fundamentaliomis temomis? Ką jūsų kūrybai reiškia socialinis kontekstas ir šių dienų problematika (pavyzdžiui, feminizmas, LGBT ir pan.)?
Jaučiu, kad mano kūryba kalba gana universalia kalba. Kalba reiškiasi per kūną, žmogaus kūną, ir aš tikiu, kad tai vienas iš nedaugelio elementų, siejantis ir sujungiantis visus žmones. Tikiu, kad kalbėdama savo kūnu pasiekiu žiūrovus, nes kaip ir turime tą panašumą, tą mus siejantį oda aptrauktą kūną. Kadangi kūryboje palieku nemažai vietos interpretacijoms ir istorijos vystymui, paliekama erdvės patirčiai, prisiminimams ir išgyvenimams išjausti ir dėlioti naratyvą.
Ypač anksčiau, panašu, man buvo klijuojama feministinė ar LGBT „etiketė“ kūrybai, nagrinėjamai problematikai. Visgi ši kūryba orientuota į visus žmones – jaučiančius, mąstančius, nešiojančius gyvenimo patirtį, neskirstant, negrupuojant, nepabrėžiant ar neiškeliant vienų ar kitų.
Daugiau menininkės darbų galite pamatyti: www.tamarapathak.com
Nuotrauka iš asm. archyvo
Tamara Pathak. Aut. Agnė Kanapienytė
