Bukantės dvaras. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

Medinės architektūros dvarai Lietuvoje – ne tik vertingas architektūrinis palikimas, liudijantis lietuviškosios bajorijos istoriją ir gyvenimo būdą, bet ir kultūros židinys, kurį puoselėjo ir stambūs, ir smulkesni bajorai, kurių gausiausia buvo Žemaitijoje. Apie smulkaus žemaičio bajoro dvarelį, kuo jis skyrėsi nuo stambaus dvaro, kokie regioniniai skirtumai atsispindi jo architektūroje ir kaip gyveno jo šeimininkai, pasakoja dr. DALĖ PUODŽIUKIENĖ.

Bukantiškių valda žinoma nuo XVI a. – jau tada šioje vietoje buvo bajorų žemės. XVII a. šios žemės skilo į dvi valdas – didžiąją ir mažąją Bukantiškę. 1723 m. mažoji Bukantiškė perėjo Pliaterių nuosavybėn ir tapo Šateikių dvaro palivarku. D. Puodžiukienė sako, kad taip nutikti galėjo dėl to, kad po XVII a. pabaigos–XVIII a. pradžios karų daugumai bajorijos teko atsisakyti savo tėvonijų, žemės buvo nualintos, todėl daugiau lėšų turintys bajorai jas supirkinėjo.

Nedidelis Bukantės dvarelis Pliateriams priklausė kaip nuo Šateikių dvaro nutolęs palivarkas, o XIX a. pradžioje dvarelį jie perleido Šateikių dvare dirbusiai porai – Žemaitės tėvams, ten motina tarnavo šeimininke, tėvas – urėdu. Veikiausiai už gerą tarnystę Pliateriai skyrė šį dvarelį po jų vedybų.

Sunku pasakyti, kaip Bukantės dvaro namas atrodė iki čia įsikeliant Žemaitės tėvams. Spėjama, kad jis buvo tik restauruotas, sutvarkytas, nes smulkūs bajorai senus statinius bandydavo sutvarkyti panaudodami kuo mažiau lėšų. Sodyboje išlikęs svirnas atkurtas pagal XX a. vidurio nuotraukas, pagal pamatus atkurtas tvartas. Kaip iš tikrųjų atrodė sodyba, šiek tiek žinoma iš Žemaitės autobiografijos: graži vieta, namas ant aukštumėlės, didelis sodas, pakelės apsodintos tuopomis. Turimos žinios gana skurdžios, tačiau situaciją galima nuspėti pagal kitų panašių dvarų išlikusią medžiagą. Pasak D. Puodžiukienės, visi nedideli dvareliai buvo tipiniai – juos veikė panašios tradicijos ir mados, o statė tie patys meistrai. XIX a. keitėsi statybos technika, atsirado naujos technologijos bei sanitariniai reikalavimai, todėl XIX a. pirmojoje pusėje smulkieji bajorai statinius smarkiai tobulino.

Smulkioji bajorija

Žemaitijoje bajorijos buvo labai daug – manoma, kad čia apie 10 proc. gyventojų sudarė bajorai. D. Puodžiukienė atkreipia dėmesį, kad tai išties didelis skaičius lyginant su Europa, kurios vidurkis – tik apie 2–3 proc. bajorijos. Būtent Žemaitijoje buvo gausu smulkiųjų bajorų, jie turėjo savo suformuotą kultūrą ir gyvenimo būdą. Iš tikrųjų Lietuvoje stambios bajorijos buvo gerokai mažiau, apie 90 proc. sudarė smulkieji bajorai, tačiau jie turėjo nepalyginamai mažiau žemių nei stambioji bajorija, kuri valdė apie 80 proc. žemių. Buvo ir bežemių bajorų, kurie tarnavo kitiems – tokie buvo ir Žemaitės tėvai – arba tokių, kurie nuomodavo dvarus iš stambesniųjų.

Nors žemių skurdesnieji neturėjo, žmonės buvo laisvi, galėjo dalyvauti valdant valstybę, laikė save lygiais. Visa tai formavo gana ryškų jų mentalitetą, atsispindėjusį ir gyvenimo būde, ir architektūroje. Smulkūs bajorai patys dirbdavo savo žemes, buvo panašūs į valstiečius, bet jų apranga, gyvenimo būdas, maistas skyrėsi. Adomo Mickevičiaus poemoje „Ponas Tadas“ šio bajorijos sluoksnio – šlėktų – aprašyme nemažai užuominų apie bajorų skryniose randamus baltus bei dryžuotus kontušus arba bandą ganančias šlėktaites, avinčias batukais, o ne vyžomis.

Smulkiųjų bajorų mentalitetas atsispindėjo ir architektūroje – nesvarbu, kokio dydžio buvo pastatas, jis turėjo panašias į stambiems dvarams būdingas patalpas. D. Puodžiukienė sako, kad Žemaitijoje randamuose inventoriuose aptinkami tokie pavadinimai kaip alkierius, geroji troba, stalava, sienius – visi šie terminai fiksuojami XVI–XVII a. Pastatai atitiko bajoriškąjį mentalitetą ir gyvenimo būdą.

Bukantės dvaras. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

Bukantės dvaras. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

Regioniškumas ir žemaitiškas dvaras

D. Puodžiukienė pasakoja, kad smulkių bajorų dvareliuose regioniškumas pastebimas ryškiau. Stambūs bajorai buvo kosmopolitai, todėl ir jų dvarų architektūroje tai atsispindėdavo, čia sunkiau juntamas regionalizmas, kuris tarp smulkių bajorų buvo itin ryškus. Namų planuose, proporcijose, apdailoje ir net dekore atsispindėjo regionų skirtumai.

Dažnai susipainiojama lyginant Žemaitijos ir Aukštaitijos valstiečių gyvenseną, kai sakoma, jog pastarieji gyvena paprasčiau ir skurdžiau. Iš tikrųjų tos žemaitiškos trobos dažnai buvo ne valstiečių, o smulkiųjų bajorų, kurie kadaise buvo eliminuoti iš bajorijos sluoksnio, tačiau išlaikė bajoriškos gyvensenos tradicijas.

Bukantės dvarelio namas – dvigalė žemaitiška bajoriška troba, jos viduje buvo priemenė, centre – didysis kaminas, skirtas ir ūkinėms reikmėms, ir kaip senoji kūrenimo sistema, į kurią sueidavo visų aplinkinių patalpų krosnių dūmai. Abipus kamino buvo dvejos priemenės – geroji priemenė, kitaip vadinama sieniumi, iš pagrindinio įėjimo pusės ir ūkinė priemenė kitoje kamino pusėje. XVIII a. vienoje namo pusėje buvo gerosios patalpos, vadinamieji bajoriškieji apartamentai, kitoje – pagrindinė šeimyninė ir kamaros. XIX a. vidutinių bajorų ar smulkiuose dvareliuose planas tipinis, kaip ir šiame pastate, kaminas – centre, abipus jo dvi priemenės, prie gerojo fasado reprezentacinės patalpos, už išilginės sienos vienoje pusėje dar viena reprezentacinė patalpa, o kitoje – virtuvė, alkieriai – miegamieji – bei gyvenamas kambarys.

Žemaitiškas namas gana didelis, dengtas XIX a. būdingu pusvalminiu stogu. Abiejose šio pastato pusėse įrengti prieangiai Žemaitijai nebuvo itin būdingi. D. Puodžiukienės spėjimu, jie tikriausiai vėlyvesni. Dvarelis artėjo prie vidutiniokų, todėl pagrindinio fasado centre galėjo būti portikėlio imitacija. Prie ūkinės priemenės dažniausiai nebūdavo prieangio. Šiuo metu dvarelyje prie ūkinės priemenės stovi labai puošnus prieangis, pavaizduotas XX a. vidurio nuotraukose, bet sunku pasakyti, kada jis buvo statytas.

Dvarų tradicijos ir mados mažame dvarelyje

Alkieriai – miegoti skirtos patalpos. Paprastai jose miegodavo tėvai, kartais būdavo skiriamos svečiams. Stambiuose dvaruose alkieriai taip pat egzistavo. Tai viena iš detalių, išduodanti, kad smulkūs bajorai imdavo pavyzdį iš aukštesniųjų ir stambiuose dvaruose vyravusias madas pritaikydavo savo namuose. Taigi tradicijos, etiketas persikėlė ir į smulkių bajorų dvarelius, jų namai neturėjo atsilikti nuo madų.

Bukantės dvaro name išlikęs įdomus kaminas. Retai kur galima aptikti gerai išsilaikiusį didįjį kaminą, o čia galima matyti, kaip jis atrodė iš tikrųjų. Jame neišliko tik duonkepė krosnis, kuri taip pat atspindi žemaitiško dvaro savitumą – Aukštaitijoje duonkepė krosnis visada stovėdavo kamino išorėje – virtuvėje, tačiau Žemaitijoje duonkepės krosnies korpusas buvo mūrijamas kamino virenės viduje, o iš virtuvės pusės buvo tik duonkepės anga.

Namo lubos medinės ir vožtinės – lentos virš sijų suklotos viena ant kitos. Tinkuotos patalpos taip pat byloja namą buvus dvaru. Ūkinės, pagalbinės patalpos dažniau netinkuojamos, ten būdavo rąstų sienos, kurias prieš didžiąsias šventes švariai nuplaudavo. Visos gerosios patalpos prie įėjimo fasado pusėje klotos lentų grindimis. Alkieriai – taip pat. Kitoje namo pusėje, pavyzdžiui, virtuvėje galėjo būti asla, nors Bukantės dvaro name ir virtuvėje yra lentų grindys. Kamino patalpoje visada būdavo asla.

Dalis šio namelio durų yra tradicinės liaudiškos. Išorėje dažnai sukaltos, tradiciškai puošiamos eglute arba rombu sukaltomis lentomis. Įėjimo durys dažnai buvo dvigubos – išorėje apkaltos rombu, o iš vidaus horizontaliomis lentomis. D. Puodžiukienės nuomone, durys į alkierius turbūt keistos ir vėlyvesnės, nes tokio rašto jos būdingos XIX a. pabaigai ir XX a. pradžiai. Iki tol vaizdas turėjo būti kitoks, tačiau keitėsi name gyvenančios kartos, keldavosi nauji žmonės, jie dvarą tvarkydavo, keitė savaip, todėl dalis autentiškų dalykų tikrai neišliko arba yra atkurti pagal analogus.

Ūkiniai pastatai, išlaikę žemaitišką tradiciją

D. Puodžiukienė teigia, kad kiti dvaro pastatai atkurti pagal išlikusias XX a. nuotraukas. Tyrinėtojos nuomone, čia labai įdomus svirnas, nes keturkampio su keturšlaičiu stogu tipo svirnų, anot jos, nėra daug. Daugiausia jie būdavo stačiakampiai, XIX a. dengti pusvalminiais stogais, vėlesni galėjo būti dvišlaičiai. Šis svirnas atspindi žemaičio bajoro savitą tradiciją. XX a. pradžioje aukštaitiški namai ilgi, siauri, stogai dvišlaičiai, o Žemaitijoje jie išlieka pusvalminiai, tebėra platūs.

Taip pat atkurta dalis tvarto. Akmenys rodo, kad čia galėjo būti dar vienas toks statinys. D. Puodžiukienė sako, kad Žemaitijoje buvo būdingos abarės – kai keli pastatai formuoja pusiau uždarą tvarto kiemą. Vienoje eilėje stovintys tvartai iš atskirų statinių gana vėlyvi.

Valstiečių reforma, pajamos ir žemę dirbantys bajorai

Žemaitė | Šiaulių „Aušros“ muziejaus nuotrauka

Bukantės dvarelis buvo apie 70 hektarų ir pretendavo į vidutinioko statusą. Paprastai tokiais buvo laikomi dvarai, turintys nuo 100 hektarų žemės. Tačiau žemės šiame krašte nebuvo labai geros. 70 hektarų čia ir derlingoje vietovėje skyrėsi, todėl Bukantės dvaro šeimininkai liko smulkūs bajorai. Pliaterių pavesti Žemaitės tėvai tvarkė šį dvarelį ir už tai gaudavo algą. Prie šių pajamų prisidėjo ir susitarimas gauti atitinkamą dalį iš dvaro ūkio gaunamų pajamų.

Skirtingai nei stambūs dvarai, visi smulkūs dvareliai dirbo žemę ir turėjo tam įgūdžių. Tai lėmė, kad per 1861 m. vykusią valstiečių reformą ir baudžiavos panaikinimą labiausiai nukentėjo bajorai vidutiniokai, nemokėję išsilaikyti – juk jie patys nedirbo, naudojosi tik baudžiavinių valstiečių darbu. Smulkiuose dvareliuose, nors iš dalies ir buvo naudojamasi šiais valstiečiais, tačiau ir patys šeimininkai dirbo dvarelio ūkyje. Iki XVIII a. pabaigos stambūs dvarai net neturėjo daržinių ar sandėlių, kur būtų laikomi padargai, nes valstiečiai ateidavo dirbti su savo įrankiais. Smulkiame dvarelyje įrankiai visada buvo jiems skirtame statinyje, kur buvo laikomi atitinkami padargai. Taigi smulkiesiems bajorams reforma nebuvo skausminga, galbūt net atvirkščiai.

Paprastas, bet bajoriškas gyvenimas dvare

Nors smulkieji bajorai gyveno beveik kaip valstiečiai, dirbantys žemę ir besirūpinantys dvarelio ūkiu, D. Puodžiukienė atkreipia dėmesį, kad čia gyvenusiesiems vis dėlto buvo svarbus jų įvaizdis visuomenėje. Tai galėjo išduoti ir patalpų apstatymas, baldai. Kokia patalpa kokius baldus turėjo, nėra tiksliai žinoma. Tai priklausė nuo dvaro šeimininko pomėgių, galimybių, noro pasirodyti. Čia baldai buvo dažnai pirktiniai, aukštesnės kokybės nei valstiečio troboje – įspūdingesnės spintos, lovos, gražūs stalai, būta daugiau pirktinių tekstilės gaminių, ne tik savų rankų darbo.

D. Puodžiukienė sako, kad nedidelis dvarelis nebuvo reprezentacinis, skirtas priimti svečius. Dvarelio pastatai buvo naudojami kasdieniam gyvenimui. Vien tai, kad virtuvė buvo įrengta jau namo viduje, o ne atskira, rodo, kad namo viduje nebuvo taip gražu ir švaru kaip stambių ar vidutinių dvarų namuose. Sakydama, kad mažuosius dvarelius ir gyvenimą juose galima pažinti įvairiuose juos iliustruojančiuose literatūros kūriniuose, D. Puodžiukienė cituoja Elzės Ožaškienės knygos „Prie Nemuno“ ištraukas, kuriose aprašomas Olšankos dvarelis Rytų Lietuvoje.

Autorės aprašomas dvarelis panašus į Bukantės, todėl šiame aprašyme gausu bendrų detalių. Pavyzdžiui, kad namas stovėjo ant aukštumėlės, kitoje namo pusėje buvo vaismedžių sodas, ant palangių buvo laikomos fuksijos ir rozmarinai, pristabdydavę musių skridimą į patalpas, kurios taip pat buvo išdėstytos panašia tvarka. E. Ožaškienės aprašomame dvarelyje tekėjo ramus, kasdienių darbų pilnas gyvenimas – galima numanyti, kad toks gyvenimas buvo ir Bukantės dvarelyje.

Už pagalbą rengiant pasakojimą dėkojame dr. Dalei Puodžiukienei ir Žemaitės memorialinio muziejaus prižiūrėtojai Laimutei Arlauskienei.

Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.