Dailininkas, scenografas Adomas Jacovskis | Aleksandros Jacovskytės nuotr.

Scenovaizdžių maketai iš legendiniais tapusių spektaklių, ant drobės nugulusios galvos arba dar visai tuščios būsimų paveikslų laukiančios drobės, dažais, teptukais, nuotraukomis ir šimtais kitų smulkmenų nuklotas butas – tokia, kaip pats juokauja, minimali netvarka vyrauja dailininko ir scenografo Adomo Jacovskio studijoje.

Prieš ateidamas į studiją A. Jacovskis atlieka mažus kasdienius ritualus. Vienas jų – kava ir cigaretė. „Jau gal dvidešimt metų taip, – sako jis. – Toks mano ritualas.“

Save vadinantis inertišku ir uždaru žmogumi, dailininkas sutinka, kad kaita neišvengiama net ir tiems, kurie mėgsta pastovumą.

Su A. Jacovskiu kalbamės apie lemtingus atsitiktinumus, kūrybinius džiaugsmus ir kančias, sugrįžimą prie tapybos, autoritetus, darbą teatre bei kūrėjo kismą.

Tapyba po pertraukos

Daug metų teatrui atidavęs A. Jacovskis šiandien visas savo jėgas skiria tapybai ir svajoja apie naują parodą: „Čia pilna baltų drobių. Dešimt paveikslų jau matau galvoje. Sugalvojau, kas ten turi būti, tik nežinau, ar mokėsiu padaryti, ar man pavyks taip, kaip noriu. Kartais į savo senus darbus pasižiūriu ir galvoju, kad taip jau nemoku. Kažkaip kitaip dabar darau. Gal ir mokėčiau taip kaip tada, bet nenoriu.

Tapyba dabar po ilgos pertraukos. Kai dirbau teatrui, negalėjau susikaupti tapybai – arba tas, arba tas. Kai jaunas buvau, galėjau, o dabar – ne. Kai dirbau teatre, visada galvojau: „Kam aš darau tokius neesminius dalykus? Juk reikia tapyba užsiimti. O aš vis teatre ir teatre.“

A. Jacovskis atviras – tapyti po ilgos pertraukos sudėtinga. Čia pat dailininkas prisimena bičiulio mintį: „Valentinas Antanavičius yra pasakęs, ir aš jam pritariu, kad tai pragariškas darbas. O gal jis perdeda. Gal aš perdedu.

Toks vienas dailininkas ateidavo į ŠMC (Šiuolaikinio meno centro – aut. past.) kavinukę ir sakydavo: „Šiandien tris darbus padariau.“ Galvodavau, koks jis laimingas žmogus. Aš negaliu taip. Tada jam pavydėjau, bet dabar nepavydžiu, nes žinau, kokie tie paveikslai.

Kartais labai lengvai padarau tapybos darbą. Kartais labai sunkiai. Per karantiną čia atvažiuodavau ir tapydavau, bet sekėsi sunkiai. Gal veikė pandemija. Karas kūrybos neveikia, bet mano smegenis veikia. Lengva rasti priežastį nedirbti. Reikia save nugalėti. Įkvėpimas ateina tik dirbant. Nedirbdamas jo nesulauksi.“

Stebėti žmogų

Paklaustas, apie ką kurti yra įdomu, A. Jacovskis atsako paprastai – apie tai, ką jis ir tapo. Apsidairius studijoje matyti, kad dailininkui nesvetima žmogaus tema.

„Aš tapau tik žmones, figūras arba tik galvas, veidus. Dar mėgstu rankas tapyti. Kažkada mano dėstytojas Vladas Drėma, kuris man dėstė anatomiją, pasakė, kad per rankas kartais galima pasakyti daugiau nei per veidą. Kažkodėl atsimenu šitą mintį, nors praėjo maždaug 50 metų“, – pasakoja A. Jacovskis.

Dailininkas sako atkreipiantis dėmesį, kaip keičiasi jo žvilgsnis: „Mėgstu stebėti žmones. Pagauti kažkokią nuotaiką. Gal mano paveikslai išeina vienodi, bet matau, kad keičiuosi. Truputį kitaip tapau. Labai sunku apsispręsti, kaip tapyti. Galima ir taip, ir taip, ir taip. Pasirinkimas – sunkiausias dalykas.“

Pasak jo, kūrybiniuose ieškojimuose žaidžia ne tik pasirinkimas, bet ir perfekcionizmas. Kaip pats juokauja, kartais tenka nusikeikti ir išeiti iš studijos.

„Būna, kad neišeina taip, kaip noriu, tik gadinu ir gadinu. Bet kai pavyksta, jaučiu, kad viskas – jeigu dar dirbsiu, tai tik gadinti pradėsiu. Reikia mokėti laiku sustoti. Jei visiškai nepavyksta, reikia pradėti naujai. Tada galima paveikslą paversti ir nežiūrėti į tai, ką jau esi nutapęs.

Turėjau keletą tokių darbų. Nepavyko, atidėjau į šoną, nutapiau po pusės metų, ir tada pavyko. Buvo ir kitas paveikslas, kurio niekaip negalėjau padaryti. Tąkart išėjau iš studijos, bet kitą dieną gal per penkias minutes padariau tą galvą“, – prisimena dailininkas.

Dailininkas, scenografas Adomas Jacovskis | Aleksandros Jacovskytės nuotr.

Viktor Gutenmacher ir Adomas Jacovskis, 2005 | Aleksandros Jacovskytės nuotr.

Pakumpusi nosis

Nors A. Jacovskis sakosi niekada nesusimąstęs, ar tapatybės ribos mene pranyksta, vis dėlto lietuviškame dailės kontekste jis jaučiasi nepritampantis: „Nežinau, ar čia litvakų tradicija, bet tikrai jaučiuosi iškritęs iš konteksto. Kažkaip kitaip darau. Nežinau, kodėl. Galiu ir labai lietuviškai padaryti, bet darau taip, kaip man patinka. Stengiuosi specialiai nerodyti žydiškumo, bet kažkodėl taip išeina. Gal pasąmoningai.

Paprastai paaiškinsiu – bandžiau nutapyti riestą nosį, bet man ji nesižiūri, ir viskas. Tada padarau truputį kumpą. Man tada geriau.“

Atsitiktinumas

Visus tris Jacovskių vaikus į dailės mokyklą nuvedė tėvas ir visi trys tapo menininkais. A. Jacovskis sako, kad dailininko gyvenimo, kokį jis gyvena dabar, jaunystėje neįsivaizdavo, bet visada žinojo, jog tai yra jo kelias.

Gal todėl ir scenografiją jis vadina atsitiktinumu: „Galvojau, kad būsiu tik tapytojas. Būtinai reikėjo įstoti, kad nepatekčiau į kariuomenę. Į tuometinį dailės institutą tais metais stojo pirmoji Čiurlionio menų mokyklos laida. Visi įstojo be konkurso, o kitiems buvo labai sunku. Todėl stojau į vitražą, o po metų vėl laikiau egzaminus ir įstojau į scenografiją.

Dailininkas, scenografas Adomas Jacovskis | Aleksandros Jacovskytės nuotr.

Į scenografiją stojau vien dėl to, kad ten dėstė Augustinas Savickas. Norėjau pas jį mokytis. Į tapybą nebenorėjau, nes mačiau, kaip dailininkai tapo, kokios jų kompozicijos – kažkokia socrealistinė kryptis. O pas Savicką buvo kur kas geriau.“

Paklaustas apie autoritetus, A. Jacovskis išskiria tik vieną – A. Savicką. „Jis buvo labai laisvas žmogus. Nors turbūt irgi buvo partinis, bet visai kitoks žmogus. Europietiškas. Mes džiaugdavomės, kai jis ateidavo, nors ateidavo retai – kartą per savaitę ar dvi. Buvo kažkoks kaifas. Jis mažai koreguodavo, mažai aiškindavo. Tik sakydavo: „Va, šitoj vietoj pataisyk.“

Kartą aš nesupratau, jis nepasakė, kodėl ir ką. Nepataisiau, nes nežinojau, ką daryti. Jis prisimindavo: „Aš gi tau sakiau čia pataisyti.“ Kažkaip pataisiau, kitaip padariau vieną zoną. Ir jis pasakė: „Dabar gerai.“ Puikus dėstytojas ir puikus dailininkas. Tokio nėra. Jei būtų gyvenęs Europoje, būtų tapęs pasaulinio garso dailininku. O dabar jo niekas nežino“, – pasakoja A. Jacovskis.

Adomas Jacovskis su Augustinu Savicku | Aleksandros Jacovskytės nuotr.

Įkvėpimas

„Daug kas patinka. Kai jaunas esi – vieni patinka, su amžiumi pradeda patikti kiti. Kitaip matai, kitaip supranti“, – svarsto dailininkas.

Kalbėdamas apie įtakas ir kūrybos įkvėpimus A. Jacovskis nedaugžodžiauja: „Man svarbiausias dailininkas – Rembrandtas. Yra ir dar kitų puikių, bet šis man svarbiausias. Jo paprastumas ir gilumas, ypač kai jis buvo vyresnis. Kokie jo portretai – fantastiški, psichologiniai. Jau nekalbu apie tapybos kokybę. Negali atsitraukti. „Sūnus paklydėlis“ – galima valandų valandas žiūrėti į tą paveikslą. Nežinau, ar mane tai inspiravo. Galbūt. Bet aš apie tai negalvojau. Mano mintys man yra įkvėpimas.“

Patinka ir tinka

Atsitiktinai pasirinkęs scenografijos studijas, šiandien A. Jacovskis – vienas žinomiausių Lietuvos teatro scenografų. Prisimindamas darbą teatro scenoje, dailininkas sako: „Dirbau su tokiais gerais režisieriais: iš pradžių su Eimuntu Nekrošiumi, iš kurio mokiausi suprasti, kas yra teatras, su Dalia Tamulevičiūte, Jonu Jurašu, Gyčiu Padegimu. Pastaruosius 30 metų dirbau su Rimu Tuminu. Kartais buvau jam neištikimas, kai darydavau scenografiją operai ar baletui. Ir dabar man jau atsibodo teatras. Pribrendau pats rinktis režisierių. Neįdomu šiaip sau dirbti teatre.“

Scenografas tikina, kad kūryba teatre priklauso ne nuo vieno žmogaus – tai kolegialus darbas. „Kartais režisierius, pavyzdžiui, toks buvo Nekrošius, visuomet žino, ko jam reikia. Tuminas ne visuomet žinodavo, ko jam reikia, bet kažkodėl su juo beveik visada lengvai rasdavau bendrą kalbą. Žinojau, kas Rimui nepatinka, todėl tai man palengvindavo darbą. Gal man tai ir sutrukdė, gal būčiau kitaip daręs, bet žinojau, kad jam tai bus nepriimtina. Turi patikti režisieriui, kitaip nebus malonu dirbti.

Aktoriui turi patikti kostiumas – kitaip bus nemalonu vaidinti. Yra visokių niuansų. Turi patikti režisieriui, ir turi man patikti. Šiaip apie tai negalvoji – savaime išeina.

Vieną sykį Maskvoje dariau operą „Don Žuanas“. Aš jau turėjau dekoraciją, o režisierius, dešimt kartų daugiau išsilavinęs nei aš, bandė su manimi filosofuoti. Norėjo, kad paaiškinčiau, kodėl yra taip, o ne kitaip. Aš kankinausi. Paskui sugalvojau formulę, ką reikia jam pasakyti: „Man patinka ir tinka.“ Ir baigėsi visi klausimai. Labai svarbu, kad ir man patiktų, ir tiktų tam veikalui“, – apie teatro kulisus pasakoja A. Jacovskis. Prisimindamas savo scenografijas dailininkas neslepia – yra ir vidutiniškų, ir gerų, ir labai gerų darbų.

Kuo paprasčiau

„Kai kuriu scenografiją, laiką matuoju cigaretėmis. Kartais sugalvoti scenografiją trunku per dvi, tris cigaretes. O kartais – blokas. Kartais – dešimt blokų. O kartais pusę metų, ir nežinai, kaip. Su tapyba kažkaip kitaip. Tapyba turi susigulėti galvoje. Paskui vis tiek kitaip išeina, nei sumąstei. Ir ranka kartais neklauso galvos. Arba drąsos gal trūksta“, – kūrybinę virtuvę atskleidžia A. Jacovskis.

Dailininko kuklumas neatsiejamas ir kūryboje: „Man patinka kuo paprasčiau. Yra tokios priemonės, kuriomis galima iš nelabai gero darbo padaryti lyg ir įdomų. Teatre irgi jų yra. Žinau tas priemones, bet jos yra truputį apgavystė. Labai lengva. Man taip nesinori, man įdomu kuo paprasčiau.“

Paklaustas, ar pasitiki žiūrovu, stebinčiu jo darbus, A. Jacovskis suabejoja. „Nelabai pasitikiu žiūrovu. Yra kai kurie žmonės, kuriais pasitikiu, bet ne bendra mase. Juk žiūrovas irgi skirtingas būna. Aš kartais sėdžiu teatre ir pagalvoju: kodėl jūs man makaronus kabinat ant ausų?“ – šypsosi jis.