Juozapo Čechavičiaus fotografija | Vilniaus universiteto bibliotekos archyvas

Vilnius – nuolat kintantis miestas, kuriame pinasi įvairiausi istoriniai sluoksniai. Iki šių dienų išlikę liudijimai apie senąjį miestą pasotina smalsumą ir leidžia pajusti, kokioje aplinkoje kūrėsi vilnietiška kultūra. Paveikiausiai tą transliuoja senosios Vilniaus fotografijos.

Pasak fotografijos istoriko DAINIAUS JUNEVIČIAUS, XIX a. Vilniuje fotografavo vos keli entuziastai. Vienas pirmųjų Vilniaus fotografų – iš Vitebsko kilęs Juozapas Čechavičius (lenk. Józef Czechowicz), kuris po kelionių Prancūzijoje, Ukrainoje ir Baltarusijoje atvyko į Vilnių ir čia sukūrė daugiau nei kelis šimtus miesto bei jo apylinkių fotografijų.

Nuo buhalterijos prie fotografijos

Nors D. Junevičius sako, kad apie būsimo fotografo gimimo datą ir vietą ilgą laiką buvo nežinoma, šiandien galima tvirtinti – J. Čechavičius gimė 1818 m. Polocko apskrityje, Vitebsko gubernijoje. Istorikas atkreipia dėmesį, kad fotografija atsirado tik 1839 m., todėl apie J. Čechavičiaus potraukį fotografijai dar niekas neįtarė: „Jis mokėsi neblogai, bet neišsiskyrė piešimo gabumais, kaip būtų galima tikėtis. Tėvai norėjo, kad jis kartu su broliu tarnautų kariuomenėje. Nors karininku netapo, tarnavo kaip civilis – dirbo karo ligoninės buhalteriu.“

Pasak D. Junevičiaus, J. Čechavičius gimė turėdamas misiją fotografuoti – vos išgirdęs apie naujo fotografijos metodo išradimą, trisdešimtmetis karo ligoninės buhalteris iš karto ėmėsi gilintis į šio meno paslaptis.

„Tikroji fotografija, kai iš negatyvo nuotrauka atspaudžiama ant popieriaus, atsirado apie 1851–1853 m., Čechavičiui tuo metu turėjo būti 33–35 metai. Vos susidūręs su tokia fotografija, nežinia, kodėl, bet iš karto pradėjo fotografuoti. Vos paskelbus apie naują šlapiojo kolodijaus metodą, tuo pačiu metu laikraščiai rašė, kad Čechavičius Liubline daro labai gražius portretus, kurių net nereikia retušuoti. Taigi, atsitraukęs nuo tarnybos kariuomenėje, jis iš buhalterio virto gana sėkmingu fotografu“, – pasakoja fotografijos istorikas.

„Tais pačiais metais Čechavičius carui padovanojo paslaptingu paties išrastu būdu ant stiklo padarytus caraičių portretus ir už tai gavo dovaną – žiedą su briliantu“, – priduria D. Juknevičius.

Peizažų fotografijos užkratas

Susidomėjusį fotografija J. Čechavičių traukė Vakarai. Fotografinę karjerą pradėjo Liubline, vėliau ją tęsė Varšuvoje, daug laiko praleido Ukrainoje.

„1856-ieji – svarbūs metai jo gyvenime. Metų pradžioje, kai tik baigėsi Krymo karas, Čechavičius išvažiavo į Paryžių semtis naujų fotografijos žinių. Tuo metu fotografijoje buvo dvi kryptys: portretinė ir vietovaizdžių, architektūros paminklų fotografija, kuri tuo metu Paryžiuje buvo neblogai išsivysčiusi. Manau, būtent Paryžiuje jis ir užsikrėtė vietovaizdžių fotografavimu“, – pasakoja D. Junevičius.

J. Čechavičius fotografavo ne tik Prancūzijoje, bet ir Ukrainoje: „Jis tapo vienu pirmųjų Kyjivo fotografų ir pirmuoju Kyjivo vietovaizdžių nuotraukų autoriumi. Taip pat buvo atvažiavęs fotografuoti ir į Černihivą.

Kyjive buvo sumanęs leisti fotografinį periodinį leidinį: kassavaitinį penkių ar šešių vietovaizdžių, architektūriniu ir istoriniu požiūriu svarbių vietovių nuotraukų leidinuką – taip jis rašė prašymuose gauti cenzūros leidimą. Leidimą jis gavo ir net buvo sudaręs pirmąjį numerį, žinojo, kokios nuotraukos turėtų ten atsirasti, kaip jas sukomponuoti. Bet numeris neišėjo.“

D. Junevičius įsitikinęs: jeigu fotografui būtų pavykę įgyvendinti sumanymą, jis būtų tapęs fotografinės spaudos pradininku. „Čia atsiskleidė jo požiūris į fotografiją kaip priemonę parodyti įdomiausias šalies vietovaizdžių nuotraukas. Čechavičius matė savo misiją: fotografijoje jam buvo svarbu ne portretuoti, o vaizduoti peizažus, vietovaizdžius, fiksuoti istorijos ar architektūros požiūriu svarbias vietoves“, – aiškina D. Junevičius.

Juozapas Čechavičius 1865 m. Wikipedia.org nuotr.

Nuotraukomis pastatytas paminklas

D. Junevičius mano, kad fotografas galėjo lankytis Vilniuje dar prieš atsikraustydamas čia gyventi: „Iš Polocko į pasaulį buvo važiuojama per Vilnių. Greičiausiai jis čia lankėsi ne kartą, bet į Vilnių atsikraustė tik 1865-aisiais. Po nepavykusio projekto Ukrainoje jis persikėlė arčiau savo gimtųjų vietų, atidarė savo fotoateljė, bet po 1863–1864 m. sukilimo ją pardavė vietinei gyventojai ir išvažiavo į Vilnių. Nuo 1865-ųjų iki 1880-ųjų sausio pirmosios dienos fotografas praleido Vilniuje ir tapo vienu produktyviausių miesto fotografų.“

Atvykęs į Vilnių J. Čechavičius aktyviau fotografuoti pradėjo tik 1867–1868 m. D. Junevičius juokauja: „Lengva pasakyti, kad jis buvo geriausias Vilniaus fotografas, nes tuo metu beveik neturėjo konkurentų. Kelis dešimtmečius jis buvo vienintelis Vilniaus fotografas, daręs vietovaizdžių nuotraukas.“

J. Čechavičius sukūrė apie 300 Vilniaus ir jo apylinkių nuotraukų. „Tiems laikams toks skaičius yra didelis, nes fotografas dirbo šlapiojo kolodijaus metodu. Tai sudėtingas, ilgas ir nepatogus procesas – Čechavičius pats turėjo pasiruošti negatyvą, reikėjo neštis fotolaboratoriją – tamsią patalpą su įvairiais chemikalais, stiklais, menzūrėlėmis. Tačiau Čechavičius žinojo, kad jam reikia fotografuoti.

Tomis nuotraukomis jis pasistatė sau paminklą – mums tai yra geras vaizdo dokumentas, liudijantis, kaip tuo metu atrodė miesto gyvenimas. To laikotarpio fotografijose beveik neįmanoma matyti žmonių – dėl mažo negatyvo jautrumo plokštelės netiko judantiems objektams fotografuoti“, – sako D. Junevičius.

Istorikas atkreipia dėmesį, kad būtent J. Čechavičiaus darytos Vilniaus fotografijos buvo pastebėtos tuometinėje spaudoje ir tarptautinėse parodose: „1871-aisiais buvo paskelbti straipsniai Varšuvos spaudoje, fotografijos dalyvavo Rusijos politechnikos parodoje, taip pat Paryžiuje Prancūzijos fotografijos draugijos surengtoje parodoje, ten už parodytą darbų kokybę Čechavičius buvo priimtas į šią draugiją.“

Fotoateljė miesto sode

Pirmoji fotografo ateljė Vilniuje buvo Antakalnyje už Sluškų rūmų, tačiau jis norėjo pasistatyti specialų, didesnį fotografijai pritaikytą paviljoną. „Jis pasistatė paviljoną tuo metu vadinamame miesto sode. Tai maždaug vieta tarp dabartinės Barboros Radvilaitės gatvės ir Valdovų rūmų“, – pasakoja istorikas D. Junevičius.

Dėl paviljono vyko ilgi ginčai, nes, miesto Dūmos manymu, šis gadino miesto vaizdą. Galų gale aukštesnė valdžia užtarė J. Čechavičių – paviljoną miesto sode jis laikė iki pat savo mirties. „Ten buvo ir gyvenamosios, ir specialiai fotografavimui pritaikytos patalpos. Šiaurinė namo siena ir stogas buvo įstiklinti tam, kad būtų geresnis apšvietimas. Viduje su specialiomis užuolaidomis buvo galima jį reguliuoti“, – aiškina istorikas.

Šioje studijoje J. Čechavičius gyveno ir fotografavo nuo 1868 m. iki pat gyvenimo pabaigos: čia augo jo vaikai, vyko šeimos gyvenimas, čia jis ir mirė. „Visą turtą paveldėjo jo vaikų mama, netrukus ištekėjusi už dailininko Vincento Slendzinskio. Po dvejų metų miesto valdžia ją privertė iškeldinti namą iš miesto sodo, ir jis buvo perkeltas į Antakalnį dabartinėje Giedraičių gatvėje. Namas buvo perkeltas toks, koks ir buvo pastatytas. Tai yra paliudijęs Slendzinskio sūnus Liudomiras, garsus Vilniaus ir lenkų dailininkas. Jo tapytame vaikystės dienoraštyje dar galima pamatyti Gedimino pilies bokštą ir jo papėdėje stovintį Čechavičiaus paviljoną“, – sako D. Junevičius.

Procesas

„Apie Vilniaus fotografijos istoriją yra rašęs kitas garsus Vilniaus fotografas Janas Bułhakas. Jis klausinėjo įvairių žmonių apie pirmuosius Vilniaus fotografus, rinko jų prisiminimus. Ten jis rašė, kad dar pats matė Čechavičiaus paviljoną, stovėjusį miesto sode, ir tą didžiulę palapinę, kurią jis gabendavosi eidamas fotografuoti. Ar jis pats nešėsi, ar jam kažkas padėjo – to mes nežinome. Greičiausiai turėjo būti kažkoks vežimas, tačiau Čechavičiaus testamente nėra nei arklio, nei vežimo. Savo tikriausiai neturėjo – galbūt samdydavo vežikus“, – apie fotografijos užkulisius pasakoja istorikas.

D. Junevičius pabrėžia, kad tais laikais fotografija buvo sunkus užsiėmimas – ne vien dėl specifinių fotografavimo sąlygų, bet ir dėl fotochemijos išmanymo: „Labai svarbu žinoti, kad tuo metu fotografavimas buvo gan sunkus ir šiek tiek pavojingas užsiėmimas, nes medžiagos nebuvo labai sveikos. Yra įdomus Čechavičiaus rašytas dokumentas – pažyma, kurią jis davė poniai Pavlovskai. Ten rašoma, kad ponia mokėsi pas jį fotografijos ir išmoko kelių dalykų: fotografijos chemijos ir meninio požiūrio – to, kas svarbu fotografijoje.“

Juozapo Čechavičiaus fotografija | Vilniaus universiteto bibliotekos archyvas

Juozapo Čechavičiaus fotografija | Vilniaus universiteto bibliotekos archyvas

Juozapo Čechavičiaus fotografija | Vilniaus universiteto bibliotekos archyvas

Juozapo Čechavičiaus fotografija | Vilniaus universiteto bibliotekos archyvas

Miesto permainos, kelionės, portretai ir interjerai

D. Junevičius juokauja, kad lengviau būtų pasakyti, ko J. Čechavičius nenufotografavo, nei mėginti išvardinti visas jo fotografijas. Tarp jo darbų galima rasti ir portretų, ir miesto vaizdų, ir Vilniaus apylinkių, net bažnyčių interjerų nuotraukų.

„Bułhakas rašo, kad Čechavičius nemėgo daryti portretų ir pykdavo, kai moterys norėdavo atrodyti gražesnės, nei yra iš tikrųjų. Išliko jo artimųjų, žmonos, vaikų portretai. Yra ir daktaro Hilarijaus Raduškevičiaus bei Mykolo Romerio portretas su dukrele. Tai tas ratas žmonių, kurie jam buvo artimi, galbūt iš tų pačių sluoksnių. Tikėtina, kad užeiti nusifotografuoti galėjo ir visai atsitiktiniai žmonės.

Kai kuriose nuotraukose Čechavičius užfiksavo mieste vykstančias permainas, pavyzdžiui, kanalizacijos griovio kasimą arba dabartinės Vrublevskių bibliotekos statybą. Yra išlikęs fotografijų ciklas, kur nufotografuoti namo pamatai, statomi fligeliai, pastoliai. Tokiu būdu jis fiksavo miesto permainas.

Yra išlikusių nuotraukų iš Čechavičiaus kelionių abiem Neries pusėmis aukštyn ir žemyn. Gražų nuotraukų ciklą jis padarė ir išilgai Vilnios upės krantų. Fotografavo eidamas nuo vieno tilto prie kito iki pat dabartinio Paupio.

Išskirtinės bažnyčių interjerų nuotraukos, pelniusios apdovanojimų parodose. Matyt, Čechavičius ir pats jas labai vertino, nes į Paryžių siuntė būtent bažnyčių interjerų nuotraukas. Fotografuoti tokius pastatus viduje nebuvo taip paprasta, bet Čechavičiaus darbuose matyti gan įdomūs šviesos efektai. Yra vienas Vilniaus bažnyčių ciklas. Jis taip pat fotografavo Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje buvusius Sapiegų antkapinius paminklus.

Tikriausiai Verkių rūmų savininko užsakymu Čechavičius fotografavo ir šių rūmų interjerus. Yra išlikusios ir Verkių rūmų žiemos sodo nuotraukos, kur ypač gražiai nufotografuota oranžerija, šiltnamio gamta. Šį ciklą jis kūrė dar prieš 1880-ųjų parodą, kurioje šias nuotraukas eksponavo“, – pasakoja D. Junevičius.

Fotografijos istorikas Dainius Junevičius. Kosto Kajėno nuotr.

Surastas kapas

Istorikas džiaugiasi, kad pavyko išspręsti J. Čechavičiaus palaidojimo vietos mįslę: „Mes žinome, kad jis buvo palaidotas Bernardinų kapinėse, bet ilgą laiką buvo neaišku, kurioje vietoje. Taip jau susiklostė, kad nebuvo pastatytas pakankamai solidus paminklas. Medinis kryžius tikriausiai buvo, bet antkapinis paminklas neišliko, ir palaidojimo vieta buvo prarasta žmonių atmintyje.

Čechavičiaus portreto kitoje pusėje jo vaikų motina nurodė mirties datą ir priešais esančius žmonių kapus. Tokios informacijos užteko, kad būtų galima nustatyti apytikslią Čechavičiaus laidojimo vietą – dabar ten stovi kuklus paminklas. Kiekvienais metais per fotografo mirties metines prie paminklo susirenka Čechavičiaus gerbėjai ir prisimena jį bei jo fotografiją. Toks yra žmogaus, daug nusipelniusio Vilniaus praeičiai, pagerbimas.“

D. Junevičius sako, kad J. Čechavičiaus palikimas ir šiandien yra prisimenamas bei vertinamas: „Mums svarbu žinoti jo kūrybinį palikimą, kokias nuotraukas jis darė, jį gerbti. Čechavičių įamžina nuotraukos, vykusios parodos ir išleisti darbų katalogai. Dabar galima sakyti, kad jo nuopelnai neliko nepastebėti – yra sukurtas filmas, išleistas beveik viską apimantis Čechavičiaus darbų katalogas.“

Pasakojimą iš dalies remia Tautinių mažumų departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės.