Ar tapatybės ribos mene išnyksta – klausimas, į kurį nėra vienareikšmio atsakymo. Įvairios meno formos gali padėti pažinti skirtingas kultūras, o kartu ir suprasti, kad visoms joms būdingi tie patys dalykai. Apie muzikos galią jungti žmones kalba ir operos solistas RAFAILAS KARPIS.
Vaikystės svajonę tapti pankroko žvaigžde į operą iškeitęs tenoras juokauja, kad tylos šiandien jo kasdienybėje mažai, o dainuoti taip ir neišmoko. Tačiau gyvenimo be muzikos jis jau nebeįsivaizduoja. „Norėčiau, kad visą gyvenimą būtų tik taip, kaip yra dabar“, – šypsosi R. Karpis.
Vienas ryškiausių Lietuvos operos balsų dalijasi prisiminimais apie vaikystę Antakalnyje, pirmuosius žingsnius scenos link, kalba apie Vilniaus skambesį, naujus vaidmenis, didžiausius košmarus ir žydiškosios tapatybės paieškas.
Vilnius skamba įvairiai
Antakalnis, Sapieginės kalvos, pušynai ir avietynai, darželis ir mokykla – tokį vaikystės kiemą prisimena R. Karpis, sakydamas, kad augo kartu su gimtuoju miestu: „Su amžiumi ir įvairiomis veiklomis plėtėsi Vilniaus geografija, bet vaikystė neatsiejama nuo Antakalnio. Tai man labai brangus rajonas – sapnuoju jį naktimis.
Nuo šešerių metų lankiau „Ąžuoliuko“ muzikos mokyklą, tada atsirado senamiestis ir kitos Vilniaus vietos. Ypač Vilniaus senamiestis pradėjo gražėti paauglystėje. Kiekvienas pastatas turėjo savo istoriją, kurią susikurdavau pats. Vilniaus senamiestis mane augino, plėtėsi manyje.
Anuomet mano ausyse dažniausiai skambėdavo bitlai („The Beatles“ – aut. past.). Dabar galvoju, kad Vilnius skamba viduramžiškai, bet tuo pat metu ir pankrokiškai. Pilies gatvėje buvo galima išgirsti įvairių skambesių, daug gatvės muzikantų. Kažkada ir mes patys su bičiuliais grodami gatvėje rinkdavom pinigus. Vilniui tinka daugybė skirtingų muzikos stilių, nes jis labai įvairialypis. Nuo pat sukūrimo toks buvo.“
„Ąžuoliukas“
R. Karpio muzikinis kelias prasidėjo garsiame berniukų chore „Ąžuoliukas“, į kurį atlydėjo mama. „Besilankant darželio vyresnėse grupėse, Balio Dvarionio muzikos mokyklos mokytojai atėjo pakviesti gabius vaikus į mokyklos chorą. Pakvietė ir mane. Chorą ten lankiau metus, bet mokytojai norėjo mane palikti pakartoti kursą, nes buvau mažas ir amžiumi, ir ūgiu. Mama pasakė: „Ne, ne, ne. Antriems metams mano vaiką? Čiagi genijus auga. Aš jį nuvesiu į „Ąžuoliuką“.“ Ir ji mane nuvedė į „Ąžuoliuką“, ten taip pat buvau priimtas į pačią mažiausią grupę. Nuo tada prasidėjo mano kaip ąžuoliukiečio karjera“, – apie kelią į garsųjį berniukų chorą pasakoja jis.
Tik užsiminus apie vaikystėje prasiveržusį talentą, R. Karpis juokiasi ir skuba patikinti: „Šaržuodamas sakau, kad „auga genijus“. Čia toks anekdotas: žydų mamos savo vaikus augina ir mato kaip genijus – taip juos myli ir dievina. Iš dalies tiesa, bet daugiau tai galbūt kiek anekdotiška. Talentu iš karto nepasižymėjau, bet matėsi, kad scena man patinka, kad noriu joje būti.“
Paklaustas, ar tai, kad „Ąžuoliuko“ įkūrėjas Hermanas Perelšteinas taip pat buvo žydų kilmės, veikė jo motyvaciją muzikuoti, R. Karpis sako, kad šefo autoritetas svarbus net ir tiems, kurie šio žmogaus nepažinojo. „Manau, kad „Ąžuoliuke“ mes visi Perelšteinui jautėme kažkokią ypatingą pagarbą. Netgi išvykęs į JAV jis „Ąžuoliuko“ chore liko kaip šefas. Darius Krasauskas parašė nuostabią knygą apie jį, kuri taip ir vadinasi – „Šefas“. Netgi tie, kurie lankėme chorą ir mokėmės ten jam išvykus, ir tie, kurie čia ateina šiandien, žino, kas yra šefas ir jo sukurtos tradicijos. Tai yra kūrėjas.
Perelšteino tėvas kartu su kitais Kauno žydų intelektualais buvo įkūrę žydų gimnaziją, kurioje lietuvių buvo dėstomoji kalba. Joje mokėsi ir Hermanas Perelšteinas, Irena Veisaitė. Šie du žmonės man yra didžiausias žmogiškumo ir nepalaužiamumo pavyzdys“, – sako R. Karpis.
Asmeninio archyvo nuotr.
Asmeninio archyvo nuotr.
Nuo pasakų iki teatro scenos
Muziką R. Karpis vaikystėje pažino per mamos dovanojamas muzikines plokšteles, kurios su laiku keitėsi – nuo muzikinių pasakų iki bitlų: „Klausydavau plokšteles grįžęs po pamokų namo. Viskas prasidėjo nuo chrestomatijos, nuo pasakų, o po to buvo bitlai. Sukdavau tą pačią plokštelę savaičių savaites.“
Tenoras sako, kad mintys ateitį sieti su dainavimu natūraliai atėjo vyresnėse klasėse. Kad tai teisingas pasirinkimas, patvirtino ir maestro Virgilijaus Noreikos kvietimas. „Negalėčiau pasakyti, kada įvyko tas lūžis. Po ankstyvos balso mutacijos – man tuo metu buvo dvylika ar trylika metų, neatsimenu, kad kas iš mano bendraamžių tokiu metu jau būtų pervestas į vyrų grupę – greitai į „Ąžuoliuką“ atėjo vokalo pedagogas Algirdas Janutas dirbti su būtent tokiais jaunuoliais, kuriems ką tik baigėsi balso mutacija.
Taip viskas sutapo, kad man visai neblogai sekėsi dainuoti, o jis tuo metu labai inspiravo, gyrė. Jau dvyliktoje klasėje pagalvojau, kad reikia stoti į muzikos akademiją, bandyti tą kelią. Matyt, buvau ne vienintelis, kuriam taip pasirodė, nes po stojamųjų egzaminų mane į savo klasę pasikvietė maestro Virgilijus Noreika. Tikriausiai tai ir buvo atsakymas, kad būsiu dainininkas.
Pirmaisiais studijų metais supratau, kad tai jau ne žaidimas, reikia į savo profesiją žiūrėti rimtai, o ne kaip į popamokinę veiklą. Po kelerių metų mūsų darbas akademijoje davė vaisių – mane jau kvietė į Operos ir baleto teatrą, jame pirmą sykį į sceną kaip solistas žengiau 2003 metų gruodžio 31 dieną. Jau tada pavyko sukurti gana ryškius vaidmenis. Kaip nuolatinis teatro solistas teatre dirbu nuo 2007-ųjų. Kai tik baigiau magistro studijas, manęs jau laukė. Tai toks buvo gana greitas, gražus, sklandus kelias“, – prisimena jis.
Užburtų vaikų choras
Su opera R. Karpiui teko susipažinti dar vaikystėje – jis ne tik lankėsi pas močiutę, kuri dirbo teatro siuvėja, bet ir pats žengė į sceną. Tik, kaip pats sako, pirmieji žingsniai toli nenuvedė: „Kai man buvo devyneri, į „Ąžuoliuką“ atėjo Operos ir baleto teatro vaikų choro chormeisteris rinkti pastiprinimo vaikų chorui, nes tuo metu čia buvo statoma vaikiška Engelberto Humperdincko opera „Jonukas ir Grytutė“. Toje operoje yra choras užburtų vaikų, kuriuos ragana užbūrė ir ruošiasi išvirti katile. Tai buvo mano pirmieji žingsniai Operos ir baleto teatre, tiesa, jie vienoje vietoje sustojo. Koją pakišo mano charakteris.
Užburti vaikai turėjo susikibę už rankų kantriai laukti savo išėjimo į sceną, o tuo metu viena mimanso artistė, šokėja galbūt šiek tiek užsimiršusi vėlavo į sceną, labai skubėjo ir bėgdama kirto per rankas, prašydama praleisti. Kai ji kirto per ranką, pagalvojau: „Kas čia mane muša, o taip galima?“ Buvau labai išdykęs vaikas, kieme išmokęs daug nenormatyvinės nelietuviškos leksikos. Leptelėjau kažką tokio, kas jai nepatiko.
Po generalinės spektaklio repeticijos ji pasiskundė savo vadovei, ši priėjo prie manęs ir liepė atsiprašyti. Atsiprašiau, bet pasakiau, kad ji pati turi manęs atsiprašyti už tai, kad trenkė per ranką. Vadovė man užsuko ausį taip, kad kitą dieną dar krapščiausi kraujo krešulius ar jos nagus. Vadovė pasiskundė režisieriui, kad keikiuosi, ir liepė mane išvaryti. Režisieriaus buvo pasakyta – rytoj neateik. Taip dar neprasidėjusi pasibaigė mano vaikiška karjera šitame teatre. Labai nuliūdau, bet pagalvojau, kad dar čia sugrįšiu.
Jau vėliau, kai pradėjau vaidinti pirmuosius spektaklius, Operos studijoje buvo statoma Gioacchino Rossini opera „Sevilijos kirpėjas“, ten mažus karininko ir muzikanto vaidmenis man patikėjo Noreika, vadovavęs šiai studijai. „Sevilijos kirpėją“ statė režisierius Eligijus Domarkas, kadaise statęs „Jonuką ir Grytutę“. Šio pastatymo metu iš jo susilaukiau daug gražių žodžių, net vyresniems studentams sakydavo: „Pažiūrėkit, kaip jis vaidina. Jis apvaidina kiekvieną frazę. Į jį visi žmonės žiūri tuo metu, kai jūs dainuojat.“ Tada jam priminiau apie išdykusį vaiką, kurį jis taip lengvai išvarė iš vaikiškos operos. Jis labai nustebo, kad tai buvau aš.“
Asmeninio archyvo nuotr.
Antri namai
Teatras R. Karpiui – antri namai: „Kai taip pasakai, galbūt iš šono skamba keistai. Bet iš tikrųjų tai vieta, kurioje yra labai daug širdies, jausmų, patirčių, išgyvenimų, ambicijų išsipildymo. Kur kiekvieną kartą gerai atlikęs vaidmenį išeini apimtas euforijos arba po nepavykusio spektaklio norisi kuo greičiau bėgti ir neprisiminti. Teatras yra tai, kas yra labai jautru ir svarbu.“
Kaip pats sako, kartais darbas persikelia ir į namus: „Kai šeimos nėra namie, mokausi naujas partijas, groju, dainuoju. Būnam tik aš, natos ir instrumentas.“
Tenoras neslepia, kad ir pirmų kartų teatre netrūksta: „Neseniai vykęs Jacques’o Offenbacho spektaklis „Hofmano istorijos“ buvo visiškai nauja patirtis dėl vaidmens interpretavimo. Iš pradžių ta užduotis gąsdino, o paskui pasirodė, kad viskas gerai. Nereikia bijoti iššūkių.“
Nors pats sako, kad negalėtų išskirti svarbiausio vaidmens, R. Karpis prisipažįsta, jog yra ir tokių, kurie prisisapnuoja naktį: „Didžiausias košmaras būna tada, kai išeini vaidinti jau atnešusį sėkmę spektaklį ir staiga pamiršti, ką turi daryti scenoje. Kai įžengi į sceną ir kažkas vyksta ne taip.“
Apie žydišką prigimtį R. Karpis sužinojo pats pasiklausęs tėvų apie savo tautybę, kai vaikams kilo klausimų kieme. O didžiausia žydiškumo išraiška, pasak jo, nuo pat vaikystės buvo jidiš kalba.
„Kieme kalbėdavom lietuviškai ir rusiškai – mokėjau abi kalbas. O žydiškumą suvokiau per tą kalbą, kuria bendravo abi močiutės, bet pats negalėjau suprasti. Tėvai tarpusavy ją prisimindavo tada, kai norėdavo, kad kažko nesuprasčiau.
Pirmą kartą tėvų pasiteiravau, kai manęs kieme paklausė, ar aš lietuvis, ar rusas. Buvo tokie du variantai. Man pasakė, kad esu žydas. Nustebau, nes tokio varianto kaip ir nebuvo, vaikai nežinojo. Viena mergaitė paklausė: „Jei tu žydas, kodėl ne Žydijoj gyveni?“ Nežinojo, kad yra tokia žydų valstybė Izraelis. Tai buvo virsmo, Sąjūdžio metai, kai galų gale galėjom atrasti savo valstybingumo identitetą. Tada daug klausimų kilo ir suaugusiesiems, o vaikai, viską girdėdami namuose, dar neturėdami brandaus paveikslo, bandydavo tai išsiaiškinti kieme, – apie tapatybės paieškas kalba jis. – Vėliau pradėjau klausinėti daugiau. Močiutė papasakojo istoriją, nupiešė Dovydo žvaigždę ir pasakė, kad tai yra žydų tautos simbolis. Daugiau suprasti pradėjau mokydamasis mokykloje. Ėmiau gilintis, ir natūraliai atėjo suvokimas, kas yra žydai, Izraelis, kitos tradicijos.“
Galimybė pažinti
R. Karpis sako, kad pažintis su žydiškomis šventėmis ir tradicijomis vyko ne namuose, kaip dažniausiai įprasta, o žydų bendruomenėje. Nors paties vaikystėje ypatingo dėmesio tam nebuvo skiriama, jis skatina savo vaikus domėtis abiem kultūromis: „Pradėjęs lankytis žydų bendruomenės vaikų klube daugiau išgirdau apie žydų tradicijas. Pasirodo, tėvai visas jas žinojo, namuose jos kaip ir buvo, bet kažkaip specialiai jų nepuoselėjome.
Dabar tos tradicijos ir šventės į namus ateina su vaikais. Labai smagu gyventi, nes švenčiame visas šventes. Mano žmona krikščionė, todėl šeimos rate minime ir krikščioniškas, ir žydiškas šventes. Tai proga susitikti, pabūti visiems kartu ir būdas susipažinti tiek su viena, tiek su kita tradicija. Kai vaikai užaugs, turės galimybę patys pasirinkti, kas jiems arčiau širdies. Bet jie turi turėti galimybę pažinti ir žinoti tiek vieną, tiek kitą kultūrą. Tai juos pavers dvasiškai turtingesniais žmonėmis.“
Žydų dainos
„Kai lankydavausi bendruomenėje, kartais galėdavau net šiek tiek susikalbėti jidiš kalba. Dabar aš ja dainuoju, viską puikiai suprantu, bet laisvos kalbos įgūdžiai prapuola, nes nėra su kuo bendrauti, netenka jos vartoti kasdien. Kai klausau, suprantu tą kalbą, bet negaliu sakyti, kad gebu laisvai kalbėti“, – sako R. Karpis.
Gilus savo šaknų pažinimas atsiskleidžia ir muzikinėje operos solisto veikloje, besiplečiančioje už teatro ribų: „Atlikdamas žydų dainas visada prisimenu, kad dainuoju kalba, kuria šnekėjo daug protėvių kartų, kurią atsimenu iš vaikystės. Turbūt todėl kiekvienąkart jaučiuosi ypatingai, nes ne tik dainuoju tekstą ir prasmę, bet ir pasakoju pasaką, išgirstą vaikystėje.“
Kartu su Dariumi Mažintu įrašytas žydų dainas R. Karpis įpavidalino muzikinėje plokštelėje „Laiškai iš praeities“. „Mes pasakojam istorijas. Patys kūriniai jas pasakoja. Dainos skamba jidiš kalba, bet yra universalios: jos yra apie jausmus, būdingus absoliučiai visiems. Tai dainos apie vaikystę, paauglystę, senatvę, meilę, skausmą, džiaugsmą. Norėjome parodyti, kad žydų kultūroje yra tie patys jausmai kaip ir bet kurioje kitoje“, – sako jis.
Dabar „Laiškai iš praeities“ po Lietuvą ir už jos ribų keliauja kaip muzikinė programa. R. Karpis džiaugiasi, kad žydų dainos gali suskambėti ir buvusiose sinagogose: „Per pastaruosius penkiolika metų Lietuvoje buvo atkurta tikrai nemažai Lietuvos žydų kultūrinio paveldo. Nors ir kitokia paskirtimi, bet vėl pradėjo veikti buvę sinagogų pastatai.
Sovietmečiu niekas negalvojo, kad tos vietos buvo skirtos žmonių dvasiniam bendravimui. Dabar tie pastatai atgimsta naujai ir atliepia žmogaus dvasinius poreikius – čia kuriasi kultūros įstaigos. Manau, tai yra ir tam tikras būdas pakviesti žmones pasivaikščioti litvakų keliais. Parodyti, kad yra ne tik Vilnius ir Kaunas, bet ir mažieji Lietuvos miestai.
Patys sinagogų pastatai primena, kad miesteliuose gyveno žydų bendruomenė. O jei dar čia vyksta koncertas, kuris per dainą supažindina su tos bendruomenės istorija, atsiranda bendrystė su vietos miestelio praeitimi. Kai žmonės išgirsta, kaip skambėjo ta kalba, ta muzika, kai sužino, kad žydų bendruomenė dainavo apie tuos pačius jausmus, kuriuos ir jie apdainuoja savo kūriniuose, žydų kultūra priimama kaip savo istorijos dalis. Tai iš tiesų gražus pagarbos ženklas tiems, kurių nebėra.“
Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.
Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!
Ačiū!
Jūs sėkmingai prisijungėte prie naujienlaiškių prenumeratos.
