Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

Apie Vilniaus atvirumą svetimšaliams atvykėliams kalbama nuo neatmenamų laikų. Toks jis išlieka ir šiandien – čia alsuoja įvairiataučio miesto kultūra, kurią puoselėja ne tik iš kaimyninių, bet ir tolimųjų šalių atvykę žmonės. Jau daugiau nei 20 metų Vilniuje gyvenanti japonė architektė ir interjero dizainerė AKIKO TUTLYS sako, kad Lietuva jai tapo namais. Lietuvių kalbos mokslai Vilniaus universitete, architektūros diplomas Vilniaus dailės akademijoje, karjeros pradžia ir pamokos pas Algirdą Kaušpėdą bei japoniško sodo kūrimas Kretingoje – tiek ir dar daugiau brangių patirčių Akiko prikaupė per šiuos metus Lietuvoje. Su A. Tutlys kalbamės apie tai, kokia Lietuva jai pasirodė 1997-aisiais, kuo Vilniaus senamiestis primena Veneciją, kodėl prireikė architektūros diplomo ir kas yra interjero dizainas.

Vaikystė Tokijuje, studijos Amerikoje ir mylimasis iš Lietuvos

Tokijuje gimusi A. Tutlys besijuokdama pasakoja istoriją, kodėl studijuoti išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas: „Japonijoje, panašiai kaip ir dabar Lietuvoje, įstoti į aukštąją mokyklą labai sunku, reikia išlaikyti stojamąjį egzaminą, kuriam ruošiamasi iš anksto visus metus. Aš tingėjau ir nieko nesimokiau. Reikėjo apsispręsti, ką toliau noriu daryti. Bet stojimams jau negalėjau pasiruošti – nesu tokia protinga, kad galėčiau ekspromtu bet kur įstoti.

Mano tėtis pažinojo Berijos koledžo Kentukyje dekaną. Jis mane priėmė metams kaip specialią studentę. Amerikoje tuo metu įstoti buvo lengva, bet išlikti sudėtinga. Man tokia sistema labiau patiko, nei kad mokytis iš anksto, o įstojus atsipalaiduoti.

Kankinausi – ne tas žodis. Galvojau, kad moku anglų kalbą, bet Kentukio dialektas siaubingas, nė žodžio nesupratau. Mąstymas, rašto darbo struktūra aukštyn kojom – amerikiečiai mąsto visai kitaip nei japonai.“

Pašnekovė sako, kad būtent studijuodama Amerikoje sutiko būsimą vyrą iš Lietuvos. Iki atsikraustydama čia porą metų gyveno Pietų Karolinoje ir penkerius – Japonijoje. A. Tutlys prisimena, kad į Lietuvą juodu nusprendė atvažiuoti išgirdę apie reikšmingus šalies pokyčius.

„Mano vyras, sužinojęs, kad Lietuva ruošiasi stoti į Europos Sąjungą ir kad užsienyje sukauptos jo žinios bei patirtis gali būti naudingos, labai norėjo sugrįžti. Dideliame mieste, didelėje kompanijoje Japonijoje pirmus metus esi niekas, o čia – žinia, kad būsi naudinga ir svarbi tautos dalis. Kadangi mano šalyje gyvenome kelerius metus, sutikau tiek išbandyti pagyventi ir Lietuvoje.

Atvažiavome keleriems metams, o gyvename čia jau 22 metus. Mano kolegės juokiasi, kad kalbėdama apie Lietuvą dažnai vartoju frazę „O pas mus…“ Matyt, čia jau mano namai“, – šypsosi A. Tutlys.

Pokytis

Dar iki atsikraustydama gyventi į Vilnių A. Tutlys Lietuvą buvo aplankiusi kelis kartus. Kaip pati sako, abi patirtys buvo kardinaliai skirtingos: „Pirmą sykį atvažiavome labai teisingą, gražią vasarą. Pamačiau, kokia nuostabi Lietuva ir jos gamta. Net skridom oro balionu. Kitą kartą atvykome per Naujuosius, ir buvo rekordinis šaltis – minus dvidešimt! Kol lauke žiūrėjome fejerverkus, šampano taurėje susidarė ledas. Geriausia ir šalčiausia – toks skirtumas.“

Nors 1997 m. Lietuva buvo visai kitokia nei šiandien, A. Tutlys tikina, kad didesnį kultūrinį šoką jautė iš Japonijos atvažiavusi į Ameriką. Visgi ir pirmoji viešnagė Lietuvoje kėlė iššūkių: „Atsimenu, kad važiuojant į Nidą Kauno–Klaipėdos kelyje nebuvo jokios degalinės, jokios kavinės. Pakeliui – tik lauko tualetas – dvokiantis, be jokios šviesos ir tualetinio popieriaus.

Tais laikais vaikai vasaromis uždarbiaudavo siūlydami automobilio langų plovimo paslaugas arba pardavinėdami laikraščius. Klaipėdoje eilėje prie kelto į Kuršių neriją vienas berniukas priėjo pasiūlyti nuvalyti langą. Kai pamatė mane, vyro paklausė: „Filipinietė? Iš kur atvežei?“

Antrą kartą A. Tutlys į Lietuvą atvyko po penkerių metų. Pasak jos, didžiausią įspūdį tuomet padarė tai, kad per tokį trumpą laiką tiek daug visko pakito: „Tiek mane, tiek mano vyrą nuramino, kad per penkerius metus Lietuva smarkiai pasikeitė į gerąją pusę. Pagalvojom, kad tokiu tempu vykstantys pokyčiai žada gražią ateitį. Dabar Lietuva tikrai suvakarėjo.“

Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

Lietuvių kalbos kursai

„Kai atvažiavau, turėjau pasirinkimą – mokytis rusų arba lietuvių kalbą. Pamaniau, kodėl reikia rusiškai mokytis, juk į Lietuvą atvažiavau? Vilniaus universitetas turėjo lietuvių kalbos kursus užsieniečiams. Ten mokiausi dvejus metus. Iš pradžių galvojau, kad turėtų užtekti ir vienų, bet kai susipažinau su visa lietuvių kalbos gramatika, supratau, jog reikia mokytis toliau. Paskui pradėjau dirbti pas Kaušpėdą. Įgydama šio darbo patirties išmokau ir specifinių specialybėje vartojamos kalbos dalykų. Išmokau, kaip Lietuvoje vyksta statybos darbai“, – apie kalbos ir darbo kultūros pamokas pasakoja pašnekovė.

Paklausta, kokios kalbos skamba namuose, A. Tutlys prisipažįsta, kad dabar lietuvių kalbą vartoja daug dažniau nei anglų ar japonų: „Kai gimė dukra, vyras su ja kalbėjo lietuviškai, o aš japoniškai. Tačiau ji įstojo į tarptautinę mokyklą, kur pamokos vyksta anglų kalba. Matėme, kad jos lietuvių kalbos įgūdis labai greitai silpsta. Tada ir aš pradėjau namuose kalbėti lietuviškai. Dabar taip įpratau, kad specialiai turiu stengtis su ja kalbėti ir japoniškai. Žinoma, kai skrendam į Japoniją, viskas persijungia natūraliai.“

Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

Pasiklysti

A. Tutlys sako, kad gyvendama Vilniuje turėjo priprasti ir prie klaidaus Vilniaus senamiesčio, kuris yra labai gražus, unikalus ir visiškai kitoks negu Vakarų Europos senamiesčiai: „Barokinis senamiestis turi savo ypatumų. Tačiau dažnai jame pasiklysdavau, nes jo išdėstymas organiškas, niekur nėra stataus kampo posūkio. Paprastai du kartus pasukęs į kairę grįžti į pradinį tašką, o čia ne. Nuveda kažkur kitur. Man buvo déjà vu, kai pasiklydau Venecijoje. Vis eini kažkokios bažnyčios link, bet grįžti į pradinį tašką. Taip buvo ir Vilniaus senamiestyje – vis eini į vieną gatvę, bet nuveda kažkur toli.“

Nuo žaidimų iki architektūros studijų

Architektė ir interjero dizainerė prisimena, kad susidomėjimas šia sritimi atsirado dar vaikystėje: „Japonijoje į popierinius laikraščius būdavo įsegamos nekilnojamojo turto reklamos. Kartu su skelbimu būdavo prisegama ir buto išklotinė. Nuo pat vaikystės mėgdavau ant jų piešti, kaip sustatyčiau baldus, jei čia gyvenčiau. Taip ir žaisdavau. Dėliodavau namus, gamindavau miniatiūrinius baldus. Matyt, man tai buvo natūralu.“

Nuo vaikystės žaidimų A. Tutlys perėjo prie rimtų studijų. Amerikoje ji studijavo produktų dizainą, domėjosi medinių baldų projektavimu, o grįžusi į Japoniją sukaupė darbo patirtį biurų interjero srityje. „Kai atvykau į Lietuvą, niekam nereikėjo biurų interjero. Niekas nesuprato, kas tai yra ir kam to reikia. Užteko stalo, kėdės ir kompiuterio. Tada mano pažįstamas patarė pradėti nuo privačių interjerų.

Vilniaus rinka maža, todėl negali kurti tik interjerą. Dažnai tenka stumdyti sienas, kartais pakelti laikomąją konstrukciją – čia juk architekto darbas. Jei neturi architektūros diplomo, to daryti negali. Kai išėjau motinystės atostogų – tuo metu man priklausė treji metai, – galvojau, ką per tą laiką galėčiau nuveikti. Įstojau į architektūrą Vilniaus dailės akademijoje. Ją baigiau čia – Lietuvoje“, – apie netikėtą, bet reikalingą karjeros posūkį pasakoja A. Tutlys.

Matyti platesnį vaizdą

Paklausta, kodėl Lietuvoje pasiliko ilgiau, nei buvo planuota, pašnekovė sako, kad būtent darbas čia buvo įdomesnis nei Japonijoje: „Kai dirbi didmiestyje, esi tik maža didelės organizacijos dalelytė. Esi atsakingas už mažą specifinį darbą ir nematai bendro vaizdo iš paukščio skrydžio. O Vilniuje darydamas interjerą turi viską prižiūrėti. Pavyzdžiui, Japonijoje užtekdavo bendrų brėžinių, o dėl detalių palikdavome nuspręsti meistrams. Lietuvoje turi braižyti kiekvieną mažą detalę.“

A. Tutlys tikina, kad interjero dizainerio darbe meno nėra. Pasak jos, tai daugiau estetiniai, techniniai sprendimai. „Savo darbą suprantu kaip pagalbą užsakovui priimti sprendimus ir pateikti kuo daugiau informacijos. Parodau variantus, kokie yra jų skirtumai, kur privalumai, kur trūkumai, kokia būtų mano rekomendacija. Bet renkasi užsakovas. Svarbiausia, kad interjeras atitiktų jo lūkesčius“, – sako ji.

Architektė neslepia – įdomiausi tie projektai, kurie priverčia priimti nestandartinius sprendimus: „Diplomatiškai galiu pasakyti, kad kiekvienas projektas yra įdomus. Bet mane traukia specifiniai dalykai. Vienas įdomiausių mano projektų buvo tuomet, kai reikėjo projektuoti etnografinės kaimo trobos interjerą. Tada pirmą kartą sužinojau, kas yra lietuviška troba, įsigilinau į kaimo architektūrą, statybą, kraštovaizdį. Pamačiau, kaip skiriasi regioninė architektūros tradicija. Reikėjo atsirinkti, kas man estetiškai priimtina, kas tinka užsakovui ir meistrams. Juk interjeras turi būti funkcionalus ir veikiantis.“

Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

Japonų ir lietuvių architektūros tradicijos

Prakalbus apie japonų ir lietuvių tradicinės architektūros ypatumus, A. Tutlys atkreipia dėmesį, kad abi tradicijos skiriasi, nors ir vienur, ir kitur dominuoja medis, jo detalės ar mediniai baldai.

„Skiriasi statybos metodas. Japonai naudoja skydinę konstrukciją, o lietuviai – rąstinę. Nors abiejų kultūrų pastatai mediniai, jų įgyvendinimo metodas kitoks.

Tačiau dabar Lietuvoje nebeįmanoma statyti senuoju rąstiniu būdu, nes to nebeleidžia energetinis statybos reikalavimas. Tas pats ir Japonijoje. Dėl griežtų žemės drebėjimų statybos įstatymų naujo tradiciniu metodu statomo namo techniškai projektuoti negalima – nesaugu. Gaila, kad tokie įstatymai užkerta kelią tradicinės statybos tęstinumui“, – sako architektė.

Lietuvoje A. Tutlys sulaukia nemažai prašymų sukurti japoniškus interjerus. „Daug kas nori japoniško minimalizmo. Tai reiškia, kad visi daiktai turi savo vietą spintose, lentynose. Kad nesimėtytų kur papuola. Suprantu šį norą. Bet iš tikrųjų japonai turi labai daug daiktų“, – juokiasi ji. O paklausta apie jaukumą moteris kalba, kad pati jo ieškotų medinių elementų nestokojančiuose namuose.

Kintantys interjerai

„Prieš kreipdamiesi klientai jau būna matę, kokius interjerus kuriu. Jie ateina todėl, kad jiems patinka mano stilius. Jei žmogus ieško klasikinio interjero, greičiausiai į mane nesikreips, nes neturiu nė vieno tokio pavyzdžio. Žmonės renkasi pagal savo poreikį“, – apie užsakovų ratą pasakoja A. Tutlys.

Pasak architektės, interjero kūrimo procese ilgiausiai užtrunka išsiaiškinti žmonių norus, padėti jiems priimti sprendimus. „Paprastai prašau užsakovo, kad atsiųstų interjero analogų, nuotraukų. Ir kuo daugiau, tuo geriau. Kad išvengtume nesusikalbėjimo, prašau parašyti komentarus, kas toje nuotraukoje patinka, nes tame pačiame vaizde galime įžiūrėti skirtingus dalykus.

Taip natūraliai susiformuoja įspūdis, kas užsakovui svarbu. Tada darau interjerų analogų pristatymą norėdama pasitikrinti, ar teisingai supratau, ko užsakovas tikisi. Jeigu taip, pereinu prie 3D vizualizacijų – konkrečiai užsakovo erdvei pritaikyto vaizdo. Kai visa tai jau būna patvirtinta, paruošti techninius brėžinius daug laiko neužima, nes visi sprendimai jau būna priimti“, – darbo proceso subtilybėmis dalinasi A. Tutlys.

Kurdama interjerus asmeninėms, privačioms žmonių erdvėms, architektė pastebi, kad nė vieni namai nesivaiko madų: „Gyvenamosiose patalpose stipriau atsispindi žmogaus norai negu mados. Juk žmogui reikia ten gyventi, reikia ilgaamžiško sprendimo. Madas matome kavinėse, restoranuose.

Privatus interjeras yra skirtas gyventojams, šeimai. Šeima juk auga. Gal dar vienas vaikas atsiras, gal vaikas užaugs ir išeis iš namų. Interjeras keičiasi kartu su šeima. Aš nieko prieš, jei be mano žinios užsakovas darbo kambarį paverčia vaiko kambariu arba atvirkščiai. Tegul keičiasi.“

Japoniškas sodas

Nuo brėžinių, medžiagų paieškų ir pačių interjerų A. Tutlys atitrūksta ir pailsi dirbdama kitokį darbą. Vienas tokių – japoniško sodo kūrimas ir puoselėjimas Kretingoje.

„2012-aisiais dėl vieno projekto man reikėjo kviesti japonų sodininkus, kad padarytų užsakovui kiemo landšaftą. Susipažinau su japonų sodininkais, ir man buvo be galo malonu su jais dirbti. Tai labai specifinis aukštos klasės profesionalų darbas, kurio man dar nebuvo tekę matyti. Kai ėmiau bendrauti su japoniško sodo savininkais, padėjau jiems komunikuoti su sodininkais – vertėjavau, kad nebūtų kalbos barjero.

Per daugiau nei dešimt metų nuvykti į Kretingą jau tapo vasaros tradicija. Tai labiau pomėgis, nes iš šio darbo neuždirbu. Tačiau be galo malonu padėti tokiame projekte, kai visi taip nuoširdžiai dirba. Džiaugsmas, kad galiu dalyvauti tame procese ir kurti kartu“, – šypsosi A. Tutlys, į Lietuvą atvežusi ir dalelę Japonijos.

Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

Projektą iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė.