Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

Įvairios kultūros, patirtys ir įtakos formuoja ne tik šalies, bet ir žmogaus identitetą. Kalba – ne tik įrankis suprasti vieniems kitus, bet ir būdas pažinti pasaulio įvairovę. Apie nuolatinį buvimą tarp skirtingų kultūrų kalbamės su Vilniaus universiteto Skandinavistikos centro įkūrėja ĒRIKA SAUSVERDE. „Esu šiek tiek kitokia, kai kalbu lietuviškai, ir dar kitokia, kai kalbu latviškai arba švediškai“, – susimąsto skandinavistė. Juokaudama, kad kalba kaip karo veteranė, Ē. Sausverde pasakoja apie studijų laikus, Vilniaus gatvių išskirtinumą, savąją Skandinaviją, gerą išsilavinimą ir kokios yra svarbiausios skandinaviškos vertybės.

Kelialapis į švedų kalbos studijas

Rygoje gimusi ir augusi Ērika sako, kad apie švedų kalbos studijas išgirdo atsitiktinai: „Baigusi mokyklą nežinojau, ką studijuoti. Labai patiko matematika, algebra. Tėvai norėjo, kad tapčiau gydytoja, bet medicinos muziejuje apalpau. Nežinojau, ką noriu daryti.

Kai tik galėdavau, sėdėdavau įsitaisiusi fotelyje ir skaitydavau knygas. Kai nuėjau paduoti dokumentus į anglų filologijos studijas, atsitiktinai sužinojau apie kvietimą mokytis švedų kalbą tuometiniame Leningrade (dabar – Peterburgas) – tais metais buvo tokia galimybė vienam latvių studentui. Tris minutes pagalvojau, ėmiau ir laimėjau tą konkursą.“

Savo pačios nuostabai Peterburge Ērika praleido beveik vienuolika metų. Nors iš pradžių negalvojo, kad savo pašaukimą atras akademinėse studijose, jos gabumus mokslui įžiūrėjo mokytojai: „Esu atvira pažintims, Peterburge sutikau be galo daug įdomių ir gerų žmonių, nuostabių mokytojų, ir ne tik savo specialybės. Vienas mano guru – Leonardas Hercenbergas. Jis mane ir paskatino stoti į doktorantūrą. Galvojau – kaipgi aš galėčiau? Bet man pasisekė – įstojau ir dar kelerius metus praleidau Kalbotyros institute.“

1979 m., Sankt Peterburgas | Asmeninio archyvo nuotr.

Vilnius kaip stebuklas

Paklausta, kaip atsidūrė Vilniuje, Ē. Sausverde sako, kad viskas prasidėjo nuo vieno cepelinų vakarėlio: „Doktorantų bendrabutyje gyvenau su lietuve Zita. Rudenį ji mane pakvietė į lietuvišką cepelinų balių. Ten susipažinau su žavingu Vytu. Mes pradėjome bendrauti ir beprotiškai vienas kitą įsimylėjome. Po doktorantūros svarstėme, ką daryti, kur važiuoti. Pabandžiau vieną koją įkelti į Latviją, bet Lietuvoje mane labai šiltai priėmė.

Kai atvažiavau į Vilnių, galvojau, kad išeisiu iš proto dėl vingiuojančių gatvių baltomis sienomis. Dėl tos šviesos. Galvojau, kad patekau į kitą pasaulį. Užsienyje mes – lietuviai ir latviai – visiems vienodi, nors esame skirtingi. Mūsų įtakos, kontekstai skirtingi. Ryga atrodo kaip Šiaurės Vokietijos miestai – gatvės siauresnės, tamsesnės, bažnyčios su vienu bokštu. O Lietuvoje bažnyčios su dviem bokštais. Visai kitokia architektūra, kitokia ir nuotaika. Ta šviesa ir baltos gatvės man atrodė kaip stebuklas.“

11 lietuvių kalbos pamokų

Ē. Sausverde šypsosi sakydama, kad lietuvių kalbą pradėjo mokytis ne dėl su lietuviu sukurtos šeimos, o iš profesinio smalsumo. „Kalbininkui pravartu mokėti lietuvių kalbą. Ypač tokiam kaip aš, kuris užsiima kalbų istorija. Lietuvių kalba labai archajiška. Latvių kalba daug daugiau pakitusi nei lietuvių.

Pradėjau mokytis, bet užsiėmimai buvo nuobodūs, skaitydavome nelabai įdomius tekstus. Norėjau kažko kito. Tada mano vadovas Hercenbergas paskolino 1930-ųjų Alfredo Senno vokišką lietuvių kalbos vadovėlį. Atsiverčiau vieną puslapį ir perskaičiau pirmąją frazę lietuviškai: „Alus yra skanus.“ Kitame puslapyje išmokau antrą frazę: „Lietuvos prezidentas gyventų Vilniuje, jeigu tas miestas nebūtų lenkų.“ Reikia turėti omenyje, kad dar buvo sovietmetis. Toje knygoje buvo ir „Tautiška giesmė“, kurią Hercenbergas man tyliai beveik tamsoje parodė. Išmokau vienuolika to vadovėlio pamokų.

Daugiau lietuviškai pramokau bendraudama su aplinkiniais. Dar studijuodami doktorantūroje į Lietuvą atvažiuodavome vasaromis. Kartu su vyro draugais plaukdavome baidarėmis. Po truputį susipažinau su aplinka, jo draugai mane priėmė“, – prisimena Ērika.

Ištrūkti

Pašnekovė sako, kad anuomet daugelis dalykų atrodė kitaip: „Švedija tuo metu buvo toliau negu Vladivostokas tuometinėje Tarybų Sąjungoje, kurioje mes gyvenome. Nors fiziškai ji – kitapus jūros. Pasaulis buvo uždarytas, galėjome kontaktuoti tik per knygas ir radiją, jei ten prasibraudavo kitokios stotys. Mes skaitėme ir žinojome apie pasaulį, bet pasaulis nežinojo apie mus. Galvodavau – ar tikrai niekada? Ar tikrai taip ir bus, kad niekada nieko nepamatysime? Dabar labai suprantu visus, kurie uždaryti sienomis.

Dėkoju likimui, kad mums pasisekė, mums pavyko. Po karo Ukrainoje pradžios labai daug apie tai kalbame. Mums pasisekė, mes ištrūkom. Kai mano sūnus dar būdamas paauglys paklausė, kas yra socializmas, išsižiojau ir iš pradžių negalėjau nieko pasakyti. Paskui pagalvojau, kaip nuostabu, kad jam kyla tokių klausimų. Mūsų laikais atrodė, kad taip bus amžinai.“

Pirmąsyk Skandinavijoje

Ē. Sausverdės pasakojimai apie pirmą jos kelionę į Skandinaviją primena kino filmo siužetą. Kaip pati sako, dabar jau sunku įsivaizduoti, kaip trylika metų skandinavistiką studijavusi mokslininkė pagaliau išvyko į studijuojamą šalį.

„Mano pirmas dialogas švedų kalba su tikru švedu Švedijoje įvyko perkant kelto bilietą. Tame kioske stovėjo jaunas vyras. Jis man plačiai nusišypsojo ir pasakė „Hej!“. Aš atsakiau jam tuo pačiu, bet nesupratau, kodėl jis šypsosi, juk mes nepažįstami.

Labai norėjau nuvažiuoti į Upsalos universiteto biblioteką Carolina Rediviva, kur giliai po žeme saugomas seniausias germanų kalba parašytas dokumentas – Codex Argenteus, į gotų kalbą išverstas Naujasis Testamentas. Važiavau traukiniu iš Stokholmo į Upsalą ir žiūrėjau į žmones aplink. O žmonės buvo skirtingi – dabar mes jau supanašėjome, bet tada atrodėme visai kitaip.

Sėdėjau ir abejojau, ar yra kažkas bendro tarp manęs ir šitos aplinkos. Atvažiavusi į biblioteką prisistačiau, norėdama gauti leidimą įeiti. Tas žmogus man sako: „Eikite, leidimo nereikia.“ Ten pamačiau žmones su švarkais, naršančius kortelinius katalogus. Biblioteka ir Peterburge, ir Stokholme buvo vienodos. Pagalvojau, kad tokį pasaulį aš pažįstu, gal radau, kas mus jungia“, – šypsosi skandinavistė.

Ir kelionėse, ir studijose, ir gyvenime pašnekovei svarbiausia atrasti sąsajų: „Kai buvau maža, daug skaičiau Astrid Lindgren. Jos pasaulis man atrodė labai artimas, savas. Vėliau Tove Jansson, Selmą Lagerlöf. Kaip rasti sąsajas tarp gyvų žmonių ir to pasaulio, kuriamo literatūroje? Bet jei yra taip rašančiųjų, vadinasi, yra ir tokių žmonių. Svarbu, ar pavyks rasti. Pažįstu daug įvairių nuostabių švedų, kiekvienas – didelis pasaulis, vis kita planeta.“

1989 m., Norvegija | Asmeninio archyvo nuotr.

1990 m., Helsinkis | Asmeninio archyvo nuotr.

Aukšta kokybė

Skandinavistė prisimena, kad nuo pat pirmų žingsnių Vilniaus universitetas ją pasitiko taip, tarsi būtų laukęs visą gyvenimą. Tačiau čia pat pasipylė ir netikėtumai: „Universitete pradėjau dirbti 1986-ųjų gruodį. Galvojau, kad iš karto pradėsiu nuo skandinavistikos. Mano galva pramušta senąja gotų, islandų kalbomis, skandinavų dievais ir kitais akademiniais ar kultūriniais dalykais. Bet taip nutiko, kad tuomet Vilniaus universitete reikėjo latvių kalbos dėstytojo, ir mano pirma užduotis buvo dėstyti latvių. Paskui pradėjau vesti seminarus anglistams. Kartu visur prikabinau Švedijos vėliavėlių, kad studentai žinotų, jog galima mokytis ir švedų. Turėjau didžiulį krūvį – 25 valandas per savaitę – bet buvau be galo laiminga, kad galiu tai daryti.“

Kurti Skandinavistikos katedrą Ē. Sausverde pradėjo braižydama planą ant servetėlių vienoje iš Stokholmo kavinių. „Norėjau, kad tai nebūtų kalbos kursai – nereikšmingas priedas prie kažko reikšmingo. Žinojau, kas yra geras mokslas, man rūpėjo aukšta kokybė. Reikėjo sugalvoti, kaip tai organizuoti. Kviečiausi skandinavistus, iš pradžių pažįstamus profesorius iš Peterburgo, Maskvos, vėliau iš Skandinavijos, kitų šalių, įkūriau ekspertų komisiją. Man buvo svarbu, kad nuo pat pradžių būtų aukšta kartelė. Buvau reikli ir sau, ir savo veiklai. Tai nebus šiaip sau, bus tik geriausiai, galvojau. Manau, kad ir šiandien to siekiama.

Galbūt buvome vieni pirmųjų. Mūsų pradžia – 1990-ieji, kai tapome nepriklausomi. Užsieniečiai norėjo pas mus važiuoti. Atsivėrė ir daug paramų, reikėjo tik efektyviai tuo pasinaudoti. Niekada nebuvau kukli. Lunde važiuodama liftu susipažinau su profesoriumi Ulfu Telemanu ir pakviečiau jį atvažiuoti skaityti teorinės gramatikos paskaitas mūsų studentams. Paskui jis man pasakojo, kad pats nesuprato, kaip atsidūrė Vilniuje. Mums pasaulis buvo įdomus, bet ir mes buvome įdomūs pasauliui.

1995-aisiais gavome apdovanojimą iš Švedijos karaliaus. Tai buvo pati pradžia, bet mus jau išskyrė kaip ypatingą katedrą tarp tų, kuriose dėstoma švedų kalba ir kultūra. Su karaliumi ir karaliene esame draugai“, – džiaugiasi pašnekovė.

1995 m., Stokholmas, asmeninio archyvo nuotr.

Studijuoti kalbą

Paklausta, ką reiškia studijuoti kalbas, Ē. Sausverde prisimena žinomo švedų rašytojo Theodoro Kallifatideso mintį: „Iš pradžių tai yra žodžiai, ir tam reikia tik geros atminties. Paskui pradedi suprasti jų prasmę. Kiekvienas žodis padengtas lava – įvairiausių patirčių, vertybių, emocijų, žinių. Mokytis užsienio kalbą reiškia leistis į kelionę pažinti kitokią sąmonę ir pasaulį. Kiek daug prasmių ir supratimo ateina būtent per kalbą.

Pirmam ir antram kursui dėstau švedų kalbą. Ten yra visko: nuo pirmos savaitės skaitome įvairius tekstus, eilėraščius, dainuojame dainas. Vedame diskusijas apie vertybes, politiką, istoriją – bet ką. Bet būtinai ta studijuojama kalba. Galima studijuoti kalbą kaip objektą, bet kartu tai ir instrumentas daryti daug kitų dalykų. Mūsų studentai gali paraleliai mokytis kituose fakultetuose, Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute, kad prisiliestų prie istorijos, ekonomikos, politologijos. Siūlome ir kitiems ateiti pas mus ir pasiimti gabaliuką Skandinavijos.“

Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

Pasitikėjimas

„Beveik visą gyvenimą kalbu ne gimtąja kalba. Kasdienybėje vartoju penkias kalbas, sapnuoju irgi įvairiai. Esu šiek tiek kitokia, kai kalbu lietuviškai, ir dar kitokia, kai kalbu latviškai arba švediškai. Tiek daug sluoksnių. Kas esi – tai nelengvas klausimas“, – svarsto Ērika bandydama apčiuopti savo tapatybę.

Skandinavija jai – misterija, paslaptis, kurią įminti bando dar nuo studijų pradžios. O mokymasis niekada nenutrūksta: „Labai džiaugiuosi, kai skaitydama knygas vis randu ką nors naujo. Tai mane praturtina. Mokausi visą gyvenimą.

Labai daug perėmiau ir iš Skandinavijos. Bet svarbiausia – vertybės. Nors sakome, kad tos vertybės yra ir mūsų, pavyzdžiui, laisvė, žodžio laisvė, laisvė pasirinkti, atvirumas ir kūrybiškumas, demokratija, bet viskas yra iki tam tikrų ribų ar sienų. Visa viltis jaunuose žmonėse, nes jiems tos sienos ištirpusios, bet vyresniems – dar ne taip. Nors galbūt tai ne nuo amžiaus priklauso. Man atrodo, kad pasitikėjimas kitais ir savimi yra viena svarbiausių vertybių. Visur, kur kalbama apie skandinavų vertybes, akcentuojamas pasitikėjimas. Manau, tai labai svarbu.“