Jokūbas Jacovskis | Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

Daugumos skaitytojų pažintis su knyga prasideda nuo viršelio ir tęsiasi jos puslapiuose. Knygos dizainas, teksto šriftas ar pastraipų lygiuotė tampa kūnu knygos turiniui. „Sakyčiau, kad geriausiai apipavidalinta knyga yra ta, kai dailininko apskritai nematai“, – apie matomą, bet nematomą darbą kalba knygų dailininkas, grafikos dizaineris JOKŪBAS JACOVSKIS.

J. Jacovskis praveria savo grafinio dizaino ir leidybos įmonės „Inter Se“ studijos duris, už kurių – paties apipavidalintų knygų kalnai, jam svarbių dailininkų paveikslai ir kasdien verdamo espreso kvapas.

Pokalbis prasideda pasakojant apie vaikystę Juozapo Montvilos kolonijos name Lukiškėse, žydišką prigimtį, vyresnėlių – sesers Aleksandros bei brolio Adomo – autoritetą ir pakrypsta knygų dailės link. Apie taisykles, jų laužymą, išskirtinumą ir tinginystę J. Jacovskis pasakoja vengdamas žodžio „menininkas“ ir juokaudamas, kad dirbti netingi tie, kurie dirba su kastuvais.

Kaimas miesto centre ir žydiškumas

Visi trys Jacovskių šeimos vaikai užaugo J. Montvilos kolonijos name šalia Lukiškių aikštės. Nors šiandien ši vieta – pats miesto centras, J. Jacovskis neslepia: „Kaimo tada buvo labai daug. Priešais mūsų namą buvo kokios trys medinės trobos. Galbūt gyvulių ir neatsimenu, bet arklį su vežimu mūsų neasfaltuotoje gatvėje dar buvo galima sutikti. Dabar einu ta gatve ir matau dangoraižius. Aš, beje, jais nesipiktinu. Tada nė už ką nebūčiau patikėjęs, kad čia taip bus per mano gyvenimą. Bet gimsti, matai visa tai, kitaip ir neįsivaizduoji. Dabar sakau, kad tai buvo kaimas, tada tokių minčių nebuvo.“

Pasak J. Jacovskio, dangoraižiai – ne vienintelis dalykas, kuris per tiek laiko pasikeitė Vilniuje. „Šiandien miestas kur kas labiau lietuviškas. Dabar, jei kas parduotuvėje klaustų rusiškai, labai idiotiškai skambėtų. O tada tikrai buvo dvikalbis miestas. Nesakau, kad tai gerai. Bet aiškiai pasikeitė. Tie, kurie piktinasi, kad čia daug rusų, neprisimena, koks Vilnius buvo prieš penkiasdešimt metų“, – sako J. Jacovskis.

Paklaustas, kada suprato, kad yra žydas, pašnekovas tikina, jog jau vaikų darželyje žinojo esantis kitoks: „Nuo vaikystės žinojau, kad aš žydas. Vaikų darželyje man leido suprasti, kad nesu toks kaip visi. O mokykloje buvo atvirkščiai. Dabar stebiuosi, kad ten nebuvo jokių problemų. Baigiau rusų mokyklą, ten buvo gana daug žydų. Manau, patys rusai Lietuvoje jautėsi mažuma, ir jiems galbūt reikėjo sąjungininko. Aš čia filosofuoju.“

Jokūbas ir Adomas Jacovskiai | Aleksandros Jacovskytės nuotr.

Šeimos ir dėstytojų įtaka

J. Jacovskis sako, kad ir sesuo, ir brolis vienuolika metų jaunesniam pagrandukui buvo autoritetai. Turbūt todėl ir jis pats jau vaikystėje žinojo, kad seks būsimųjų dailininkų pėdomis: „Tai buvo natūralus kelias, bet nebūtinai teisingas. Ir mano profesija iš mūsų visų labiausiai techninė – meno knygos dizaino srityje ir leidyboje labai nedaug. Man patinka techniškai daryti. Kai baigiau institutą, porą metų kankinausi galvodamas, kad dabar reikia daryti meną ir dalyvauti parodose. Paskui supratau, kad visai nebūtina, ir man taip palengvėjo.

Dailės mokykloje stiprią įtaką padarė Arvydas Šaltenis – labai norėjau stoti į tapybą, bet brolis mane atkalbėjo. Negaliu prisiminti, kodėl stojau į grafiką.

Man atrodė, kad dailininkas (nemėgstu žodžio „menininkas“) be diplomo yra saviveiklininkas. Buvo savaime suprantama, kad privalau įstoti, ir įstoti iš pirmo karto, nes kitaip grėstų kariuomenė. Dėl to stengiausi turėti gerą balą mokykloje, ir tai man nebuvo labai sudėtinga. Viskas tam, kad įstočiau. Dabar suprantu, kad šešeri metai yra daug, turbūt per daug. Penktame kurse man jau buvo visai neįdomu, o šeštame reikėjo kažkaip padaryti diplominį darbą. Man taip sunkiai sekėsi, tokia neviltis apimdavo, bet kažkaip…“

Tuometiniame dailės institute J. Jacovskio sutikti dėstytojai ir autoritetai prisidėjo ir prie jo estetinio pajautimo, ir prie jo kaip asmenybės susiformavimo. „Kiek skeptiškai manau apie talentą. Labiausiai prisidėjo dėstytojai. Pavyzdžiui, Albertas Gurskas, kuris man dėstė šriftą. Rimtautas Gibavičius, kuris man nieko nedėstė, bet mes draugavom. Jis man didžiulis pavyzdys ir autoritetas. Iš jo sužinojau, kad knygą galima daryti ne šiaip sau, o teisingai. Dailės mokykloje – Šaltenis, kuris man buvo absoliutus dievas. Be abejo, ir kaip žmogui, ir kaip… (bandau surasti pakaitalą žodžiui „kūrėjas“), – šypsosi J. Jacovskis.

Jokūbas Jacovskis | Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

Tarnystė skaitytojui

Prakalbus apie žaidimo erdvėmis taisykles, J. Jacovskis sako, kad viskas ir paprasta, ir ne: „Iš vienos pusės, taisyklių labai nedaug. Galima surašyti trisdešimt taisyklių, ir to pakaks. Todėl man keista, kai žmonės, kurie vadinasi knygų dailininkais, tų taisyklių neišmoksta. Iš kitos pusės, neužtenka tiesiog išmokti trisdešimt taisyklių, kad taptum knygos dailininku. Aš visą gyvenimą mokausi. Man atrodo, kuo toliau, tuo geriau darau. Kai žinai taisyklę, gali ją laužyti. Bet knygos dailėje yra nepalaužiamų taisyklių.“

Pasak jo, svarbiausia prisiminti, kad knyga turi būti skaitoma. „Jei kažkas trukdo skaityti, tai jau yra blogai. Jei skaitomumas dėl tavo meno krenta, tai visa kita nebesvarbu. Jeigu tau reikia save parodyti, jei nori kurti, tai pasirinkai ne tą profesiją. Knyga skirta ne tam.

Aš esu tarnas, tarnauju skaitytojui, kad jam būtų patogu skaityti. Arba, jei tai albumas – kad būtų patogu žiūrėti. Ypač albume. Jei matai ne menininką, o knygos dizainerį, tai yra nesąmonė. Sakyčiau, kad geriausiai apipavidalinta knyga yra ta, kai dailininko apskritai nematai. Man kartais sako: „Atpažinau, kad čia tavo knyga!“ Man tai nebūtinai komplimentas. Suprantu, kad persistengiau“, – tikina knygų dailininkas.

J. Jacovskio studijoje | Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

Jokūbas Jacovskis | Aleksandros Jacovskytės nuotr.

J. Jacovskio studijoje | Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

Išsiskirti lentynoje

Pašnekovas pasakoja, kad knygos apipavidalinimas prasideda nuo pokalbio su leidėju. Paskui knyga maketuojama, kuriamas viršelis.

J. Jacovskis prisipažįsta, kad knygų iš anksto neskaito, nes viskas paaiškėja darbo procese. „Pakalbu su leidėju ir žinau stilistiką, žinau, koks tai rašytojas, koks tai veikalas. Tada bemaketuodamas kažkiek visada skaitau. Reikia sukišti eilutę – įsiskaitau į tą puslapį. Bemaketuodamas pamatau, kad galbūt kažką reiktų keisti. Knyga pasidaro bedarant. O turinys visada diktuoja. Jis privalo diktuoti. Taip maždaug susidaro įspūdis, kaip reiktų padaryti viršelį. Bet jis knygoje man nėra svarbiausia. Mano supratimu, viršelis yra lengviausias dalykas“, – sako J. Jacovskis.

Paklaustas, koks yra gero knygos viršelio receptas, jis pabrėžia ypatybę išsiskirti: „Einant pro knygyną į akis krenta tas viršelis, kuris išsiskiria iš kitų. Šiais laikais iš kitų išsiskiriantis viršelis bus ramus, nespalvotas. Dabar didesnių lietuviškų leidyklų viršeliai visi vienodai ryškūs, neįdomūs. Yra ir gerų pavyzdžių. Bet jei kalbame apie tai, kaip išsiskirti, tai reikia padaryti taip, kad viršelis būtų protingai kitoks. Nors dabar būti kitokiam neįmanoma. Tai bent toj lentynoj būti kitokiam.

Iš vienos pusės, idealu, jei viršelis atitinka knygos maketą. Aš taip ir darau. Tik atskirčiau viršelį nuo knygos, nes knyga yra skirta skaityti, o viršelis – ne vien tik tam, bet ir reklamai. Turi būti kažkoks akcentas – ar rašytojo pavardė, ar veido fragmentas, ar figūra, ar pavadinimas – kažkokia detalė, kuri traukia. Jeigu rašytojas žinomas, tai parduodi rašytoją. Jei rašytojas mažiau žinomas – sužaidi pavadinimu.

Nežinau, kas publiką veikia, bet man atrodo, kad veidas yra paveiku. Ypač jei jį iškadruoji, apipjaustai. Man šitaip atrodo, bet kas dabar pasakys… Negali tikėti publika, nes nebūtinai visada bus taip, kaip ji sakys. Matau, kad ne visada supranta.“

Baimė pasikartoti

„Negali kiekvieną knygą vis kitaip daryti. Tik nevadinčiau to kopijavimu. Manau, ydinga knygoje kaskart padaryti kažką naujo. O daryti taip kaip kiti ir save kopijuoti nėra jokia yda. Jei surandi dar kažkokią dalelę, kaip gali padaryti kitaip – gerai. Bet neįmanoma kiekvieną knygą daryti vis kitaip“, – mąsto J. Jacovskis.

Jis sako, kad didžiausias iššūkis kyla imantis naujos knygos: „Man sunku pradėti naują darbą. Ateina nauja knyga – diena kančios. Kaip pradėti, ką daryti, kaip sustabdyti save, kad nedaryčiau naujai? Žinau, kad nereikia daryti naujai, bet viduje yra baimė pasikartoti. Raminu save, kad tai nėra blogai. Pats sau turiu priminti, kad pasikartoti nėra nuodėmė.“

Kitokia tinginystė

Anot J. Jacovskio, knygos apipavidalinimas gali užtrukti nuo dviejų dienų iki pusės metų, o kai kurių projektų metu tenka išbandyti ir kitas sritis, pavyzdžiui, ieškoti ikonografijų. „Tas darbas daryti ne savo darbą labai įdomus, atrandi kažkokių visiškai neregėtų, nematytų iliustracijų. O šiaip maketuoti – nieko įdomaus.

Esu tinginys ir ieškau būdų, kaip greičiau padaryti. Iš tikro mėgstu techninį darbą, mėgstu parengti iliustracijas spaudai, nes nereikia daug galvoti – tik apie techninius sprendimus ir kokybę. Manau, kad tinginys daro progresą. Kas netingi, dirba su kastuvu, o tinginys išranda ekskavatorių. Aš iš tokių tinginių. Galvoju, kaip čia man savo darbą palengvinti ir pagreitinti“, – šypsosi knygų dailininkas.

Jokūbas ir Adomas Jacovskiai | Aleksandros Jacovskytės nuotr.

Autoriai

Prakalbus apie knygų autorius, J. Jacovskis prisimena: „Buvau dar studentas, kai pamačiau Algimanto Kunčiaus knygą „Vilniaus kvadratai“. Dabar, kai pasižiūri, baisiai atspausdinta, bet tada ji man buvo tokia graži. Labai gerai atsimenu momentą, kai varčiau tą jo knygą ir galvojau, kaip norėčiau tokią daryti. Nepraėjo trisdešimt metų, ir jau dariau Kunčiaus knygą. Jis man viską leidžia.“

J. Jacovskis neslepia, kad knygos apipavidalinimo procesas daug priklauso ir nuo autoriaus. „Geriausias autorius yra miręs autorius. Bet, pavyzdžiui, Rolandas Rastauskas manimi tikėjo ir nesikišo. Buvo ir tokių autorių, kurie matė savo viziją. Su tokiais būna sunku, neįdomu.

Kažkada dariau broliui albumą. Gal buvau mažiau patyręs, gal jo autoritetas labiau slėgė – mes tada labai kovojom ir pykomės, bet dabar aš jam jau neleisčiau kištis. O sesei pasakiau, kad jos albumą darysiu aš ir ji nesikiš. Iš tūkstančio nuotraukų atrinkti tas, kurios bus knygoje, yra baisus darbas, vargas, siaubas. Galbūt dabar tas nuotraukas labiau keisčiau, galbūt kitų ir nedėčiau. Manau, tada būtų geriau, bet nedaug kas tai pastebi“, – apie kūrybinius projektus su šeimos nariais pasakoja J. Jacovskis.

Patrumpinti

Knygos dailininkas su autoriais susipažįsta ne tik knygos gamybos procese, bet ir tekstuose. Jis atskleidžia savo būdą, kaip patikrinti autorių: „Kartais būna, kad tekstas netelpa ir atsiranda kabanti eilutė, kurią reikia sutvarkyti. Knygoje tokių būna dešimt–dvidešimt. Jeigu dėl kiekvienos skambinčiau į leidyklą, tarčiausi su rašytoju – būtų vargas. Man kur kas lengviau įsiskaityti ir galbūt sujungti paragrafus, galbūt išmesti kokį žodį. Yra rašytojų, kurių knygose tai padarai labai paprastai. O yra tokių stilistų, kai tai padaryti būna neįmanoma.

Toks mano kriterijus – ar rašytojas geras, ar nelabai. Tai kartais patrumpinu, bet manęs dar niekas nepagavo. Aš gi ne aklai tai darau. Įsiskaitau, ar galima, ar ne. Džiaugiuosi, kad galiu apie tai pasakoti.“

Jokūbas Jacovskis | Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

Užmuštas skaitytojas

J. Jacovskis prisipažįsta, kad dabar knygą į rankas laisvalaikiu paima vis rečiau. „Turiu negerą įtarimą, kad tos naujienos, kurias skaitau kiekvieną dieną, manyje skaitytoją praktiškai užmušė. Toks jausmas, kad viską, ką turėjau perskaityti, jau perskaičiau.

Aš mėgdavau skaityti ir skaičiau labai daug, bet dabar būtų sunku prisiminti, kada pastarąjį kartą perskaičiau knygą. Dabar skaitau apie karą Ukrainoje. Daugiau domiuosi dokumentika, fakto literatūra arba skaitau tai, ką jau esu kažkada skaitęs. Turbūt peraugau, kad galėčiau naujai sau atrasti rašytoją“, – mintimis apie skaitymą dalinasi jis.

Visgi nuo knygų, darbo kontoroje ir naujienų srauto J. Jacovskis geriausiai pailsi gamtoje – sodyboje arba žuvaudamas. Kartkartėmis ir pats tai dokumentuoja bei pildo virtualų dienoraštį – šmaikštauja, kad ir čia slypi šiokia tokia apgavystė.

Projektą iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė.