Pranešimo spaudai nuotr.

Pranciškus Smuglevičius gimė 1745 m. spalio 6 d. Varšuvoje, dailininko Lukošiaus Smuglevičiaus, kilusio iš Žemaitijos, ir Reginos Olesinskos šeimoje. Pirmuosius meno pažinimo žingsnius žengė tėvo dirbtuvėje, o svarbios įtakos jo kūrybinei formacijai turėjo ir giminaitis – žymus tapytojas Simonas Čechavičius.

Sulaukęs aštuoniolikos, Pranciškus išvyko studijuoti į Šv. Luko dailės akademiją Romoje, kur praleido daugiau nei du dešimtmečius. Už išskirtinius pasiekimus tapyboje ir laimėjimus akademijos konkursuose jam buvo paskirta karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio – iškilios Apšvietos epochos asmenybės ir meno globėjo – stipendija. Jį taip pat parėmė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždas. Edukacinė komisija numatė Smuglevičių pedagoginei veiklai, mat jau tada buvo matoma jo didžiulė reikšmė būsimajai meno raidai Lietuvoje.

Be dailininko išsilavinimo, studijuodamas Romoje, Smuglevičius įgijo ir architekto žinių, o 1785 m. buvo pakviestas Vilniaus vyskupo Igno Jokūbo Masalskio atlikti didelius užsakymus Vilniaus arkikatedrai. Tai ženklino jo grįžimą į Lietuvą – kūrybinį ir pedagoginį, kuris vėliau tapo istoriškai reikšmingu visai šalies kultūrai.

Nuo 1797 m. Pranciškus Smuglevičius ėmė vadovauti Vilniaus universiteto piešimo ir tapybos katedrai – pirmą kartą sistemingai rengiant būsimus dailininkus. Vėliau ši institucija buvo pavadinta Vyriausiąja Lietuvos mokykla. Joje pradėti dėstyti akademinio piešimo ir klasicistinės tapybos principai, pritaikyti prie besibaigiančio baroko epochos vizualinio pasaulio. Mokymo programose buvo siūloma dėstyti perspektyvos teoriją, peizažo pagrindus ir net teatro scenografijos discipliną.

Smuglevičius tapo vienu ryškiausių švietėjiškojo klasicizmo atstovų, kurio kūryboje išskirtinai dera žmogaus anatomijos tikslumas, teatrališka plastika, dramatiška šviesos kompozicija bei subtili spalvinė raiška – nuo sodrių koloristinių sprendimų iki grizailės bei sepijos technika atliktų darbų. Jis tapė daugiaplanes istorines batalijas, religinio turinio scenas, alegorines kompozicijas ir peizažus, kupinus intelektualios įžvalgos bei emocinės gelmės.

Chrestomatiniais Smuglevičiaus kūriniais laikomi:

Vilniaus arkikatedros interjerą puošiantys paveikslai: „Melchizedekas aukoja Abraomui duoną ir vyną“, „Kristus stebuklingai daugina duoną ir žuvį tyruose“, altoriaus paveikslas „Šv. Stanislovo mirtis“, dvylikos apaštalų atvaizdai ant piliorių, alegorinės scenos „Kova su aistromis“ ir „Aistrų sutramdymas“ Šv. Kazimiero koplyčios skliauto pendentyve. Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios didžiojo altoriaus paveikslas „Šv. apaštalų Petro ir Povilo atsisveikinimas“. Paskutinis žinomas jo kūrinys „Agripina perkelia savo vyro Germaniko palaikus į tėvynę“ (1807) saugomas Žemaičių muziejuje „Alka“ Telšiuose – tai klasicizmo estetikos viršūnė, kur forma ir turinys susilieja į visumą.

Be to, Smuglevičius paliko reikšmingą istorinį ir ikonografinį palikimą – sepijos technika atliktus Vilniaus ir apylinkių peizažus, kurių dalis naudota atkuriant Valdovų rūmus. Tai pirmieji lietuviško urbanistinio peizažo pavyzdžiai, nutapyti tiesiogiai iš gamtos.

Apie parodą

2025 metais minimos 280-osios Pranciškaus Smuglevičiaus gimimo metinės. Ta proga Žemaičių dailės muziejus, įsikūręs ištaiginguose kunigaikščio Mykolo Kleopo Oginskio rūmuose Plungėje, rengia parodą „Sveiki gyvi, Maestro Pranciškau Smuglevičiau II“.

Praėjus lygiai dešimtmečiui po pirmosios tokio pavadinimo parodos, šių metų ekspozicija yra ne tik pagarbus prisiminimas ir dedikacija istorinei asmenybei, bet ir šiuolaikinio menininko bandymas pratęsti kultūrinį dialogą su Maestro.

P. Smuglevičiaus menas, gimęs Apšvietos epochoje, kviečia šiandien permąstyti tapatybės, kultūros ir kūrybos klausimus. Ši paroda – tai šiuolaikinių kūrėjų ryšys su didžiu Mokytoju, o kartu – drąsus, šiuolaikinio meno žvilgsnis į praeitį ir ateitį.

Parodos dalyviai pristato kūrinius, inspiruotus Smuglevičiaus kompozicinių principų, šviesos estetikos, ikonografijos ir humanistinės pasaulėjautos. Vieni autoriai renkasi ekspresyvią žmogaus figūros interpretaciją, pabrėždami emocinę išraišką, kiti – konceptualiai analizuoja dabarties problemas, pasitelkdami istorinį kontekstą. Šiuose darbuose susitinka asmeninės patirtys, istoriniai naratyvai ir šiuolaikinės visuomenės refleksijos.

Paroda tampa erdve meniniam autentikos ieškojimui, vertybių perkainojimui, meno prasmės svarstymui šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame ryšiai tampa vis paviršutiniškesni, o emocijos – dažnai simuliuojamos.

Šiuolaikiniai kūriniai – tapyba, skulptūra, grafika, objektai – čia įgauna dvigubą funkciją: jie yra pagarbus reveransas praeičiai ir kartu – atvira kultūrinė provokacija, atverianti naujus prasmių sluoksnius.

Paroda „Sveiki gyvi, Maestro Pranciškau Smuglevičiau II“ – tai:

• Kūrybinis tiltas tarp XVIII a. klasicizmo ir XXI a. šiuolaikinio meno,
• Gyvas, įkvepiantis meno dialogas tarp praeities ir dabarties,
• Kvietimas iš naujo atrasti klasicizmo vertybes per šiuolaikinio žmogaus žvilgsnį.

280-osios Pranciškaus Smuglevičiaus gimimo metinės – 2025 m. spalio 6 d.

Kuratorius – Ričardas Zdanavičius